Лорен Кейт - Puolusieji

Priešais ją, šalia altoriaus, stovėjo Danielis. Jis buvo be marškinių, basomis kojomis, mūvėjo tik lino kelnes. Jis nusišypsojo jai ir užsimerkęs pakėlė rankas į šonus. Tada, nedrąsiai ir labai lėtai, tarsi nenorėdamas jos išgąsdinti, jis giliai atsiduso, ir jo sparnai pradėjo skleistis.

Jie pasirodė palaipsniui, pradėdami augti nuo menčių, dviem baltoms ataugoms išlendant iš jo nugaros, o paskui skleidėsi vis aukščiau, tapo platesni, storesni, kai išsiplėtė į visas puses. Liusė apžiūrėjo sparnų kontūrus, trokšdama paliesti juos rankomis, skruostais, lūpomis. Jo sparnų viduje pradėjo žaisti švytinčios aksominės spalvos. Visai kaip jos sapne. Tik dabar, kai sapnas pagaliau pradėjo pildytis, ji pirmą kartą galėjo pažvelgti į jo sparnus nesijausdama apsvaigusi, nepervargindama akių. Ji galėjo aprėpti žvilgsniu visą Danielio didybę.

Jis vis dar švytėjo, tarsi apšviestas iš vidaus. Ji vis dar galėjo aiškiai matyti jo pilkšvai violetines akis. Jo stiprias rankas ir plačius pečius. Ji galėjo ištiesti rankas ir paskęsti savo meilės šviesoje.

Jis ištiesė savąsias. Liusė užsimerkė jam prisilietus, tikėdamasi kažko per daug nežemiško, kad jos kūnas galėtų tai ištverti. Bet ne. Tai paprasčiausiai buvo Danielis.

Ji norėjo pirštais paliesti jo sparnus. Ji tiesė ranką nervingai, tarsi jie galėtų nudeginti, tačiau jie apgaubė jos pirštus lyg pats švelniausias aksomas. Liusė įsivaizdavo, kad pūkuotas, saulės permerktas debesis sukeltų tokį pat pojūtį, jeigu galėtų jį pasiekti.

– Tu toks... nuostabus , – Liusė sušnibždėjo jam į krūtinę. – Na, tu visada buvai nuostabus, bet tai...

– Ar tave gąsdina? – tyliai paklausė Danielis. – Ar skaudu žiūrėti?

Ji papurtė galvą.

– Maniau, kad taip bus, – pasakė ji, galvodama apie savo sapnus. – Bet skaudu nežiūrėti.

Jis atsiduso, jausdamas palengvėjimą.

– Aš noriu, kad jaustumeisi su manimi saugi, – tarė Danielis, prisitraukdamas ją prie savęs. – Visko tiek daug, kad turbūt sunku suprasti.

Ji atlošė galvą ir pravėrė lūpas, trokšdama tik tą ir daryti.

Garsiai užsitrenkiančios durys išblaškė juos. Panelė Sofija surado laiptus. Danielis nežymiai linktelėjo, ir ryški šviesos figūra pralėkė pro slaptas duris, nusivydama moterį.

– Kas tai buvo? – paklausė Liusė, spoksodama į sparčiai blėstančios šviesos pėdsakus.

– Padėjėjas, – paaiškino Danielis, atsukdamas jos veidą į save.

Ir tada, nors Danielis buvo greta ir ji jautėsi mylima, ginama ir saugi, ji taip pat pajautė aštrų nežinomybės dūrį, prisimindama visus tamsius dalykus, kuriuos ką tik patyrė, ir Kemą bei jo grėsmingus pakalikus. Jos galvoje vis dar buvo tiek daug neatsakytų klausimų, tiek daug siaubingų įvykių, kurių, kaip ji manė, niekada nesupras. Tarkim, Penės mirtis, vargšė nekalta Penė ir jos žiaurus, bejausmis galas. Visa tai sukrėtė ją, lūpa pradėjo virpėti.

– Penės nebėra, Danieli, – šniurkščiojo ji. – Panelė Sofija nužudė ją. Ir akimirką pagalvojau, kad ir mane nužudė.

– Aš niekada neleisčiau tam nutikti.

– Kaip sužinojai, kur mane rasti? Iš kur tu vis žinai, kaip mane išgelbėti? – ji papurtė galvą. – O, Dieve, – ji lėtai sušnibždėjo, kai pagaliau suprato tiesą: – Tu – mano angelas sargas.

Danielis sukikeno.

– Ne visai. Nors man atrodo, kad pasakei komplimentą.

Liusė nuraudo.

– Tada koks angelas esi?

– Aš dabar einu skirtingas pareigas, – pasakė Danielis.

Už jų kambaryje likusi sidabrinė šviesa susijungė ir pasidalijo į dvi dalis. Liusė atsisuko pažiūrėti, o jos širdis daužėsi, kai pašvaistė pagaliau susikaupė aplink dvi atskiras figūras, kaip prieš tai aplink Danielį.

Ariana ir Gabė.

Gabės sparnai jau buvo išsiskleidę. Jie buvo platūs, purūs ir tris kartus didesni už ją pačią. Taip pat plunksnuoti, su nedideliais dantytais kraštais, visai kaip angelų sparnai ant atvirukų ar filmuose, o galiukus puošė pati blankiausia rausva spalva. Liusė pastebėjo, kad jie labai švelniai plasnojo, o Gabės pėdos buvo pakilusios kelis centimetrus virš žemės.

Arianos sparnai buvo lygesni, glotnesni ir labiau aiškiais kraštais, beveik kaip milžiniško drugelio. Kone permatomi, jie švytėjo ir ant akmeninių grindų metė besikeičiančius įvairių spalvų šešėlius. Visai kaip ir pati Ariana, jie buvo keisti ir žavūs, tikrai išskirtiniai.

– Turėjau suprasti, – pasakė Liusė nusišypsodama.

Gabė irgi jai nusišypsojo, o Ariana atliko mažytį reveransą.

– Kas ten vyksta? – paklausė Danielis, pastebėjęs susirūpinusią išraišką Gabės veide.

– Mums reikia ištraukti Liusę iš čia.

Mūšis. Ar jis dar nesibaigė? Jeigu Danielis, Gabė ir Ariana buvo čia, tada jie turėjo laimėti, ar ne? Liusės akys žybtelėjo į Danielį, tačiau jo išraiška nieko neišdavė.

– Ir kažkas turi pasivyti Sofiją, – priminė Ariana. – Ji negalėjo veikti viena.

Liusė nurijo sunkų oro gurkšnį.

– Ar ji Kemo pusėje? Ar ji yra tarsi koks... velnias? Puolęs angelas? – tai buvo vienos iš tų sąvokų, kurios buvo įstrigusios jos galvoje po panelės Sofijos paskaitos.

Danielis sukando dantis. Net jo sparnai atrodė sustingę iš įsiūčio.

– Ne velnias, – sumurmėjo jis, – bet ir ne angelas. Mes manėme, kad ji eina kartu su mumis. Mes niekada negalim leisti jai prisiartinti.

– Panelė Sofija buvo viena iš dvidešimt keturių seniūnų, – pridūrė Gabė. Ji nusileido ant žemės ir suglaudė savo blyškiai rausvus sparnus už nugaros, kad galėtų atsisėsti ant altoriaus. – Labai garbinga padėtis. Ji puikiai nuslėpė šią savo pusę nuo mūsų.

– Kai tik mes čia užkilome laiptais, atrodė, kad ji tiesiog išprotėjo, – pasakė Liusė. Ji pasitrynė tą kaklo vietą, kurią durklas buvo pradūręs.

– Jie yra pamišę, – patikino Gabė. – Bet labai ambicingi. Ji priklauso slaptai sektai. Turėjau suprasti tai anksčiau, bet dabar ženklai tikrai labai aiškūs. Jie vadina save Žesmaelim [1]. Jie rengiasi vienodai ir visiems būdinga tam tikra... elegancija. Aš visada maniau, kad jie labiau traukė dėmesį, nei dar ką nors darė. Niekas Danguje nevertino jų rimtai, – informavo ji Liusę, – iki dabar. Tai, ką ji šiąnakt padarė, suteikė pagrindo ją ištremti. Ji galėjo matytis su Kemu ir Mole dažniau, nei tarėsi.

– Vadinasi, Molė irgi yra puolęs angelas, – lėtai nusprendė Liusė. Iš visko, ką šiandien sužinojo, tai atrodė labiausiai įtikinama.

– Liuse, mes visi esame puolę angelai, – pasakė Danielis. – Tiesiog vieni iš mūsų yra vienoje barikadų pusėje, o kiti – kitoje.

– Ar dar kas nors čia yra, – Liusė nurijo seiles, – kitoje pusėje?

– Rolandas, – pasakė Gabė.

– Rolandas? – apstulbusi pakartojo Liusė. – Bet jūs draugavote su juo. Jis visada buvo toks charizmatiškas ir šaunus.

Danielis gūžtelėjo pečiais. Tik Ariana atrodė sunerimusi. Jos sparnai suplakė liūdnai, sukeldami prieš save dulkių debesį.

– Mes jį kada nors susigrąžinsime, – tyliai pasakė ji.

– O kaip Penė? – paklausė Liusė, gerklėje jausdama gniužulą.

Danielis papurtė galvą, suspausdamas jos ranką.

– Penė buvo mirtingoji. Nekalta auka ilgame ir betiksliame kare. Apgailestauju, Liuse.

– Tai visa ta kova ten?.. – numykė Liusė. Jos balsas užsikirto. Ji dar negalėjo prisiversti šnekėti apie Penę.

– Vienas iš daugelio mūšių, kuriame mes kariaujame prieš demonus, – paaiškino Gabė.

– Na, kas laimėjo?