Лорен Кейт - Puolusieji

– Bet dauguma vis dėlto tokių? – paklausė Liusė, pykdama ant savęs už tokius nemalonius žodžius. Rytas buvo toks ilgas ir jai teko tiek daug patirti... Liusė vylėsi, kad mergina nepasmerks jos už nedidelį šiurkštumą.

Ji labai nustebo, kai mergina nusišypsojo.

– Tikrai taip, – patvirtino ji. – O per tokius visi likusieji irgi turi prastą reputaciją. – Mergina ištiesė ranką. – Aš esu Peniveterė van Saikle-Lokvud. Gali mane vadinti tiesiog Pene.

– Aišku, – pasakė Liusė, nes buvo pernelyg išsekusi, kad suprastų, jog ankstesniame gyvenime išgirdusi šitos mergaitės vardą ir pavardę, tikriausiai dustų iš juoko. Ji skambėjo tarsi iš Dikenso romanų puslapių. Šiaip ar taip, mergaitė su tokia pavarde kažkodėl kėlė pasitikėjimą. Liusė nutaisė rimtą veidą ir prisistatė: – Aš esu Liusinda Prais.

– Ir visi tave vadina Liuse, – užbaigė Penė. – Tu čia persikėlei iš Douverio privačios mokyklos Naujajame Hampšyre.

– Iš kur tu viską žinai? – apstulbusi iš lėto žiojosi Liusė.

– Teisingai atspėjau? – Penė gūžtelėjo pečiais. Paskui pridūrė: – Juokauju. Skaičiau tavo bylą, va. Toks mano hobis.

Liusė abejingai spoksojo į merginą. Gal ji per greitai pradėjo ja pasitikėti? Kaip Penė galėjo prieiti prie jos asmens bylos?

Penė atsuko vandenį. Kai jis sušilo, mergina judesiu parodė Liusei, kad ši nuleistų galvą į kriauklę.

– Supranti, – postringavo ji, – aš iš tiesų nesu išprotėjusi. – Suėmusi už drėgnos galvos, ji prisitraukė Liusę prie savęs. – Neįsižeisk. – Tai sakydama ji spustelėjo žemyn Liusės nugarą. – Aš vienintelė, kuri čia mokosi ne teismo sprendimu. Nori tikėk, nori – ne, tačiau tai, jog esu pripažinta psichiškai sveika, turi savų privalumų. Manimi vienintele pasitiki ir leidžia padėti raštinėje. Iš jų pusės tai kvaila – galiu prieiti prie daugybės slaptų dokumentų.

– Bet jeigu tu neprivalai būti čia... – nebaigė Liusė.

– Jeigu tavo tėvas yra mokyklos aplinkos prižiūrėtojas, jie yra tokie maloningi, kad leidžia tau lankyti mokyklą nemokamai. Taigi... – Penė nutilo.

Penės tėvas buvo aplinkos prižiūrėtojas? Vaikščiodama po teritoriją ji apskritai abejojo, ar mokykla turi aplinkos prižiūrėtoją.

– Žinau, apie ką tu galvoji, – tarė Penė, padėdama Liusei šampūnu iš plaukų ištrinkti paskutinius padažo likučius. – Juk aplinka tikrai nekaip sutvarkyta?

– Ne, – sumelavo Liusė. Jai buvo svarbiau palaikyti draugiškus santykius su šia mergina negu pademonstruoti, kad jai rūpi, ar dažnai „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje pjaunamos vejos. – Teritorija, hm, tikrai graži.

– Tėtis mirė prieš dvejus metus, – ramiai pranešė Penė. – Senasis direktorius Adelas tapo oficialiu mano globėju, tačiau naujo aplinkos prižiūrėtojo jie nesusirado.

– Man labai gaila, – pratarė Liusė švelniu balsu. Vadinasi, be jos čia yra dar vienas žmogus, kuris žino, ką reiškia netekti artimųjų.

– Viskas gerai, – patikino Penė, delnus tepdama plaukų balzamu. – Iš tikrųjų tai labai gera mokykla. Man čia daug kas patinka.

Liusė staiga kilstelėjo galvą ir pritaškė vandens ant prausyklos grindų ir sienų.

– Tu tikrai neišprotėjusi? – pradėjo abejoti ji.

– Juokauju. Negaliu jos pakęsti. Čia tikrai bjauru.

– Bet juk tu gali išvykti, – smalsiai pakreipusi galvą, pasidomėjo Liusė.

Penė prikando lūpą.

– Žinau, kad tai nenormalu, bet net jeigu nebūčiau susieta su direktorium Adelu, aš vis tiek negalėčiau. Čia yra mano tėtis, – mergina ranka mostelėjo į kapinių pusę. Iš čia jų nebuvo matyti. – Ten yra viskas, ką turiu.

– Tada manau, kad tu turi daugiau už kitus šios mokyklos mokinius, – tarė Liusė galvodama apie Arianą. Ji vėl prisiminė, kaip naujoji draugė šįryt suėmė jos ranką, pagalvojo apie nekantrumu degančias mėlynas akis, kai ji privertė Liusę pažadėti, jog vakare užsuks į jos miegamąjį.

– Jai viskas bus gerai, – patikino Penė. – Nebūtų pirmadienis, jeigu Ariana po priepuolio vėl nebūtų vedama pas slaugytoją.

– Bet tai nebuvo priepuolis, – nesutiko Liusė. – Tai buvo riešo raištis. Aš mačiau. Tai jis sukėlė šoką.

– Čia, „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, „priepuolio“ sąvoką taikome labai plačia prasme. Pavyzdžiui, tavo naujoji priešė Molė – jos priepuoliai jau virto legenda. Jie vis žada, kad pakeis jai vaistus. Viliuosi, kad, kol jie tą padarys, tu savo akimis spėsi pamatyti nuostabų beprotės siautėjimą.

Buvo akivaizdu, kad Penė žinojo labai daug. Liusei šovė mintis iškamantinėti, kokia buvo Danielio istorija, tačiau susilaikė – verčiau nežinoti visko apie žmogų, kuriuo taip smarkiai susidomėjo. Bent jau iki to laiko, kai pati viską išsiaiškins.

Liusė jautė, kaip Penės rankos išgręžia jos plaukus.

– Na štai, baigiame, – tarė ji. – Manau, ant tavęs jau nėra nė trupinėlio mėsos.

Liusė pažvelgė į veidrodį ir delnais perbraukė plaukus. Penė buvo teisi. Be emocinių randų ir skausmo dešinėje pėdoje peštynės su Mole valgykloje daugiau nepaliko jokių pėdsakų.

– Džiaugiuosi, kad tavo plaukai trumpi, – pasakė Penė. – Jeigu būtų tokie ilgi kaip nuotraukoje tavo byloje, plovimo operacija užsitęstų žymiai ilgiau.

– Man teks atidžiai tave stebėti, tiesa? – paklausė Liusė.

Penė įsikibo Liusei į parankę, tačiau merginos veide nieko nebuvo įmanoma įskaityti.

– Tiesiog palaikyk mano pusę, ir tavęs niekas nenuskriaus.

Liusė susirūpinusi pažvelgė į naująją pažįstamą.

– Juokauji, tiesa? – pasiteiravo ji.

Staiga Penė prašvito ir išsišiepė.

– Eikš, reikia eiti į pamoką. Ar nesidžiaugi, kad popietinės pamokos mums bus kartu?

Liusė nusijuokė.

– Kada išseks tavo žinios apie mane? – paklausė.

– Artimiausioje ateityje tai nenumatoma, – atkirto Penė, tempdama ją koridoriumi, o paskui per kiemą tiesiai į pastatą, kuriame įrengtos klasės. – Netrukus tau pradės patikti, pažadu. Aš – labai įtakinga draugė.

Trečias skyrius

ARTĖJANTI TAMSA

Nešdama raudoną Camp Gurid sportinį krepšį su nutrūkusiu dirželiu, Liusė klaidžiojo šaltais ir drėgnais miegamojo pastato koridoriais, kol susirado savo kambarį. Miegamojo sienos buvo apdulkėjusios mokyklinės lentos spalvos. Visur tvyrojo keista tyla – zvimbė tik fluorescencinės lempos, pritvirtintos ant drėgnomis dėmėmis išmargintų pakabinamų lubų.

Labiausiai Liusė nustebo pamačiusi tiek daug uždarytų durų. Būdama Douveryje ji troško daugiau privatumo, norėjo pailsėti nuo iki aušros vykstančių milžiniško tarsi salė miegamojo vakarėlių. Ten negalėdavo pasiekti savo kambario neužkliuvusi už būrio mergaičių, atkišusių vienodos spalvos džinsais apmautas kojas, arba neatsitrenkusi į besibučiuojančią prie sienos prisispaudusią porelę.

„Kardo ir kryžiaus“ mokykloje visi tikriausiai jau sėdėjo prie trisdešimties puslapių referatų, kuriuos reikėjo parašyti kiekvieną semestrą... arba čia įprasta bendrauti už uždarų durų.

Tiesą sakant, uždaros durys – tai ženklas, į kurį negalima nekreipti dėmesio. Jeigu „Kardo ir kryžiaus“ mokiniai taip išradingai vilki griežtus reikalavimus atitinkančius drabužius, tikriausiai jie sumaniai sukuria sau šiek tiek privačios erdvės. Liusė praėjo pro staktas, kurias dengė karoliukais siuvinėta užuolaida. Prie kitų durų gulėjo kilimėlis su judesio indikatorium. Praeinant pro šalį, ant jo išryškėjo užrašas „Persikelk į pragarą“.