Лорен Кейт - Puolusieji

Liusė sustojo prie vienintelių visame koridoriuje neaprašinėtų ir nepapuoštų durų. Šešiasdešimt trečiasis kambarys. Namai pragarai. Išorinėje kuprinės kišenėje mergina susirado raktą, giliai įkvėpė ir atidarė savo celės duris.

Kambarys nebuvo baisus . Tiksliau, jis buvo ne baisesnis, negu Liusė tikėjosi. Visai normalaus dydžio langas buvo atidarytas, kad vidun patektų šviežio nakties oro. Vaizdas už plieninių grotų, dengiančių monolitinio pastato langus, būtų visai įdomus, jeigu ne apačioje plytintis kapinynas. Kambaryje stovėjo spintelė ir nedidelė kriauklė, stalas, prie kurio galima ruošti pamokas. Liūdniausiai visame kambaryje atrodė Liusės atvaizdas, kurį ji pamatė žmogaus ūgio veidrodyje, kabančiame už durų.

Puikiai žinodama, ką teks išvysti, ji greitai nukreipė žvilgsnį į šalį. Veidas atrodė pavargęs ir iškankintas. Šviesiai rudų akių žvilgsnis bylojo apie didžiulę įtampą. Plaukai priminė isteriško jų šeimos pudelio kailį po liūties. Megztinis jai tiko ne labiau negu bulvių maišas. Mergina drebėjo. Popietinės pamokos nebuvo geresnės už rytines. Be to, išsipildė patys baisiausi nuogąstavimai – visa mokykla ją pradėjo pravardžiuoti Kotletu. Deja, naujoji pravardė daugeliui atrodė labiau vartotina negu tikrasis vardas.

Liusė norėjo išpakuoti daiktus ir beveidį šešiasdešimt trečiąjį kambarį paversti savu pasaulėliu, kuriame galėtų pasislėpti nuo aplinkinių ir pasijusti geriau. Deja, pajėgė tik atsegti krepšio užtrauktuką, tada apimta nevilties krito ant nepaklotos lovos. Ji jautėsi taip toli nuo namų. Nors kelionė automobiliu nuo baltai nudažytų dvivėrių galinių jos namo durų iki aprūdijusių kaltinių metalo vartų, vedančių į „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą, tetruko dvidešimt penkias minutes, atrodė, kad praslinko dvidešimt penkeri metai.

Pusė kelionės su tėvais prabėgo spengiančioje tyloje. Mašina riedėjo per vienodus mieguistus viduriniosios klasės priemiesčius. Paskui kelias pasuko pylimu į pakrantę. Vietovė darėsi vis labiau pelkėta. Mangrovių medžių kupolai žymėjo vietas, vedančias prie vandens, tačiau netrukus ir jie išnyko iš akiračio. Paskutinės dešimt mylių kelio į „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą vedė per dykynę. Gamtovaizdis buvo pilkai rudas, nykus, apleistas. Namuose, Tanderbolte, žmonės dažnai juokaudavo apie čia tvyrančią ir ilgam įsigeriančią puvėsių smarvę: jeigu tavo automobilis pradeda dvokti dumblu, vadinasi, lankeisi pelkėse.

Nors Liusė užaugo Tanderbolte, ji menkai pažinojo rytinę apygardos dalį. Būdama maža ji galvojo, kad į tą pusę šeima niekada nevažiuoja, nes nėra rimtos priežasties – visos parduotuvės, mokykla ir šeimos pažįstami buvo įsikūrę vakarinėje miesto dalyje. Rytinė dalis dar tik buvo statoma. Tik tiek ji ir žinojo.

Dabar ji ilgėjosi tėvų, kurie ant krepšio viršuje įgrūstų marškinėlių buvo palikę atviruką: Mes tave mylime! Praisai niekada nepasiduoda! Liusei trūko savo miegamojo – už jos lango driekėsi susiraizgiusios tėčio vynmedžių šakos. Ji pasiilgo Kelės, kuri tikriausiai jau atsiuntė mažiausiai dešimt atsisveikinimo žinučių. Ji ilgėjosi Trevoro...

Nors ne, tai buvo net ne ilgesys. Liusei labiausiai trūko dvasinio pakilimo, kurį pajuto pirmą kartą bendraudama su Trevoru. Ji ilgėjosi laikų, kai turėjo apie ką galvoti nemigos naktimis, kai buvo žmogus, kurio vardą galėjo keistomis raidėmis išbraižyti sąsiuviniuose. Iš tikrųjų juodu su Trevoru neturėjo galimybės labai gerai vienas kitą pažinti. Vienintelis išlikęs tos draugystės prisiminimas – tai nuotrauka, kurią iš kito sporto aikštės galo paslapčia buvo padariusi Kelė, kai jie maždaug penkiolikai sekundžių stabtelėjo tarp dviejų treniruoklių, norėdami pasikalbėti apie... treniruoklius. Vienintelis pasimatymas, į kurį Liusė ėjo su Trevoru, iš tiesų net nebuvo tikras pasimatymas – tik pavogta valanda, per kurią vaikinas ją nusivedė atokiau nuo kitų vakarėlio dalyvių. Dėl tos valandos jai reikės gailėtis visą likusį gyvenimą.

Viskas prasidėjo gana nekaltai – tiesiog du jauni žmonės ėjo pasivaikščioti ežero pakrante. Netrukus Liusė pajuto virš galvos tykančius šešėlius. Trevoro lūpos palietė jos lūpas, visą kūną užliejo kaitra, o vaikino akys iš siaubo pabalo... Po kelių sekundžių jo gyvybę pasiglemžė liepsnos.

Liusė pargriuvo ir įsikniaubė į sulenktą ranką. Ji ištisus mėnesius raudojo dėl Trevoro mirties, o dabar, gulėdama svetimame kambaryje ir jausdama, kaip pro ploną čiužinį metalinis lovos tinklas spaudžia odą, galvojo, jog tai buvo beprasmiška. Juk Trevorą ji pažinojo ne daugiau negu, pavyzdžiui, Kemą.

Kažkas pasibeldė į duris, ir Liusė pašoko nuo lovos. Kas galėjo žinoti, kad ji čia? Nutipenusi prie durų, mergina jas pravėrė. Tada atsargiai kyštelėjo galvą į tuščią koridorių. Iš tiesų ji net negirdėjo žingsnių, o už durų nebuvo nieko, kas galėjo pabelsti.

Ant kamštinės lentelės, pritvirtintos prie sienos greta Liusės kambario durų, kabojo žalvariniu smeigtuku pritvirtintas popierinis lėktuvėlis. Pamačiusi išilgai sparno juodu žymekliu parašytą savo vardą, mergina nusišypsojo, tačiau išlanksčiusi popierių rado tik juodą rodyklę, nukreiptą į kitą koridoriaus galą.

Ariana kvietė ją šįvakar ateiti, tačiau tai buvo dar iki konflikto valgykloje su Mole. Žvelgdama į tuščią koridorių, Liusė svarstė, ar verta eiti ten, kur rodo paslaptinga strėlė. Tada grįžtelėjo į didžiulį krepšį, kurį reikėjo išpakuoti, gūžtelėjo pečiais, įsikišo raktą į kišenę ir patraukė koridoriumi.

Kiek paėjusi, Liusė stabtelėjo prie durų kitoje koridoriaus pusėje, ant kurių puikavosi milžiniškas plakatas su Sonio Terio atvaizdu – aklas muzikantas, kurio apibraižytų plokštelių rastum Liusės tėčio kolekcijoje, neįtikėtinai gražiai grojo lūpine armonikėle. Mergina pasilenkė, norėdama perskaityti vardą, užrašytą ant kortelės ir pritvirtintą prie kamštinės lentelės, ir akimirksniu suprato, kad stovi prie Rolando Sparkso kambario. Jos smegenys pradėjo siųsti signalus, įspėjančius, jog Rolandas gali būti kambaryje su Danieliu, ir tik plonos durys ją skiria nuo abiejų vaikinų.

Staiga Liusė išgirdo keistą zvimbimą ir pašoko. Tada įbedė akis į sekimo kamerą, nukreiptą į sieną virš Rolando kambario durų. Raudonieji. Jie seka kiekvieną jos judesį. Sutrikusi dėl priežasčių, kurių negalėtų įžvelgti nė viena pasaulio kamera, Liusė atsitraukė nuo durų. Šiaip ar taip, ji ėjo pas Arianą, o jos kambario durys buvo kitoje koridoriaus pusėje, tiesiai prieš Rolando kambarį – štai toks sutapimas.

Sustojus priešais Arianos kambarį, merginą sukaustė įtampa. Durys nuo viršaus iki apačios buvo apklijuotos lipdukais, kokius vairuotojai paprastai klijuoja ant automobilių buferio. Kai kurie jų buvo spausdinti, kiti – akivaizdžiai rankų darbo. Lipdukų buvo tiek daug, kad jie dengė vienas kitą. Vienas užrašas lipo ant kito ir dažnai prieštaravo vienas kitam. Pamėginusi įsivaizduoti, kad Ariana beatodairiškai renka visus po ranka pasitaikiusius automobilių lipdukus (PIKTI ŽMONĖS VALDO... MANO DUKTĖ – BLOGIAUSIA „KARDO IR KRYŽIAUS“ MOKINĖ... NEBALSUOK UŽ 666), o paskui klijuoja juos atsitiktine tvarka ant savo kambario durų, Liusė prapliupo kvatotis, kol pritrūko kvapo.

Ji galėjo visą valandą linksmintis skaitydama užrašus ant draugės durų, tačiau netrukus susidrovėjo, nes suvokė, kad stovi prie kito žmogaus miegamojo ir netgi nėra visai tikra, ar iš tiesų buvo pakviesta užeiti. Tada pamatė antrą popierinį lėktuvėlį, nulupo jį nuo kamštinės lentelės ir išlankstė, norėdama perskaityti raštelį.