Лорен Кейт - Puolusieji

Liusė garsiai atsiduso – tai buvo namų ilgesio ir vienatvės atodūsis. Ką reikės veikti tris valandas iki aušros ir iki pirmosios pamokos? Iki aušros ... Kodėl šie žodžiai skamba ausyse? Ak, po šimts. Tikriausiai ji jau pavėlavo.

Mergina išsiropštė iš lovos, kluptelėjo užkliuvusi už dar neiškrauto kelioninio krepšio, paskui nuo nuobodžių juodų megztinių krūvos viršūnės stvėrė pirmą pasitaikiusį drabužį. Tada apsimovė vakarykščius juodus džinsus, krūptelėjo pasižiūrėjusi į savo klaikų lovos galą ir nerdama pro duris pamėgino pirštais persibraukti plaukus.

Kol pasiekė juosmenį siekiančius įmantriai iškalinėtus metalo vartus, vedančius į kapines, Liusė pritrūko oro. Ją dusino visur tvyrantis lizichitono tvaikas ir suvokimas, kad liko viena su savo mintimis. Kur visi kiti? Nejaugi jie kitaip suvokia žodžius „iki aušros“? Liusė žvilgtelėjo į laikrodį. Jau buvo penkiolika minučių po šešių. Jai pranešė tik tiek, kad reikės susitikti kapinėse, o mergina buvo beveik tikra, jog tai – vienintelis įėjimas. Ji atsistojo prie slenksčio, kur baigėsi šiurkštus automobilių stovėjimo aikštelės asfaltas ir prasidėjo žolėmis apaugusi teritorija. Pamačius vienišą kiaulpienės pūką, Liusei dingtelėjo, kad anksčiau būtų jį nuskynusi, sugalvojusi norą ir nupūtusi. Deja, dabar jos norai tapo pernelyg sudėtingi, kad taip lengvai išsipildytų.

Kapines nuo automobilių stovėjimo aikštelės skyrė tik įmantrūs vartai. Mokykloje, iš visų pusių apraizgytoje spygliuota viela, tai atrodė gana keista. Norėdama pirštais paliesti metalinius gėlių ornamentus, Liusė ranka perbraukė vartus. Tikriausiai jie buvo nukalti pilietinio karo metais – Ariana pasakojo, kad čia buvo laidojami žuvę kareiviai. Kol greta nestovėjo perauklėjimo mokykla, kapinės nebuvo neklusnių psichopatų prieglobstis. Tada ši vieta neatrodė apaugusi medžiais ir ūksminga.

Keista – visa mokyklos teritorija buvo lygi kaip popieriaus lapas, o kapinės – įdubusios tarsi lėkštė. Iš tos vietos, kur stovėjo, Liusė galėjo matyti jas visas. Viena virš kitos, tarsi arenos tribūnos, šlaituose rikiavosi paminklų eilės.

Pačiame viduryje, žemiausiame kapinių taške, takas vingiavo į didelių iškalinėtų antkapių, marmurinių statulų ir mauzoliejų labirintą. Tikriausiai ten palaidoti konfederatų armijos karininkai arba labiau pasiturintys kareiviai. Matyt, iš arčiau antkapiai būtų dar gražesni. Vis dėlto iš tos vietos, kur stovėjo Liusė, atrodė, kad didžiulis jų svoris spaudžia kapines žemyn ir netrukus visas duburys bus įtrauktas į sūkurį.

Už nugaros Liusė išgirdo žingsnius. Atsigręžusi pamatė, kaip iš už medžio išnyra kresna juodai apsirengusi figūra. Penė! Liusė vos susilaikė nepuolusi merginai ant kaklo. Ji dar niekada taip nedžiūgavo ką nors išvydusi, nors buvo sunku patikėti, kad Penė kada nors vėluoja.

– Ar nepavėlavai? – pasiteiravo Penė, sustojusi per kelias pėdas nuo Liusės. Tada linksmai linktelėjo galvą, tarsi norėdama paguosti vargšę naujokę.

– Aš čia laukiu jau dešimt minučių, – atkirto Liusė. – O gal vėluoji tu?

Penė nepatenkinta vyptelėjo.

– Negali būti – aš visada keliuosi anksti ir niekada nevėluoju. – Kalbėdama mergina gūžtelėjo pečiais ir pakėlė nuo nosies violetinius akinius. – Vėluoji tu, o dar penkios nelaimingos sielos, kurios dabar laukia tavęs apačioje, prie monolito, su kiekviena minute vis labiau niršta.

Mergina pasistiebė ant pirštų galų ir parodė už Liusės nugaros, kur apačioje dunksojo pats didžiausias akmeninis statinys. Atrodė, kad jis išaugęs iš pačio žemiausios kapinių dalies vidurio. Prisimerkusi Liusė įžvelgė grupelę tamsių figūrų, susispietusių aplink paminklo postamentą.

– Jie tik paminėjo, kad susitiksime kapinėse, – sumišusi burbtelėjo Liusė. – Nė vienas neaiškino, į kurią tiksliai vietą ateiti.

– Na, tada pasakysiu aš – prie monolito. Dabar eime žemyn, – liepė Penė. – Nesusirasi daug draugų, jeigu sugadinsi jų rytą dar labiau, negu jau sugadinai.

Liusė stengėsi suvaldyti jaudulį. Ji troško paklausti Penės, kokiu keliu eiti. Iš viršaus kapinės atrodė tarsi labirintas, mergina nenorėjo jame paklysti. Staiga ji susinervino, nes suvokė, kad yra toli nuo namų, o čia darosi vis blogiau ir blogiau. Mergina pasijuto palūžusi. Staiga sustojo ir pradėjo dvejoti.

– Liuse? – kreipėsi Penė ir šiek tiek stumtelėjo jos petį. – Tu vis dar stovi.

Liusė pamėgino narsiai nusišypsoti, tačiau jai pavyko išspausti tik keistą grimasą. Tada pasileido šlaitu žemyn, į patį kapinių vidurį.

Saulė dar nebuvo patekėjusi, tačiau aušra jau artinosi. Laikas, kai iki pirmųjų spindulių pasirodymo lieka tik kelios sekundės, paprastai ją baugino labiausiai. Mergina nudūmė pro plikų paminklų eiles. Nors jie turėjo stovėti vertikaliai, tačiau buvo tokie seni, jog dauguma jau riogsojo pakrypę į vieną ar kitą pusę ir atrodė tarsi išbarstyti domino kauliukai.

Juodi Converse firmos sportiniai bateliai brido per purvo klanus ir šiureno krūvas negyvų lapų. Kai Liusė praėjo nuožulniai besileidžiančias paprastų paminklų eiles ir prisiartino prie puošnesnių antkapių, žemės paviršius tapo lygesnis ir mergina pametė kelią. Ji liovėsi bėgti ir pamėgino atgauti kvapą. Balsai. Jeigu nurimtų, išgirstų balsus.

– Dar penkios minutės, ir aš einu, – prabilo kažkoks vaikinas.

– Pernelyg bloga tavo nuomonė nėra labai vertinga, ponaiti Sparksai, – atkirto nemalonus balsas, kurį vakar per pamoką jau buvo įsidėmėjusi Liusė. Panelė Tros – Albatrosas. Po incidento su kotletais ji pasirodė pamokoje gerokai pavėlavusi ir tikrai nepadarė gero įspūdžio griežtai, apskritutei biologijos mokytojai.

– Jeigu niekas nenori šią savaitę prarasti savo socialinių privilegijų, – kažkas suriaumojo iš kitos antkapių pusės, – tai mes visi kantriai lauksime, kol panelė Prais teiksis pamaloninti mus savo apsilankymu. Kito kelio paprasčiausiai neturime.

– Aš čia, – uždususi aiktelėjo Liusė ir galų gale apėjo milžinišką cherubino statulą.

Panelė Tros stovėjo rankas susidėjusi ant klubų. Viršutinę kūno dalį gaubė juoda skraistė, labai panaši kaip vakar. Reti pelės rudumo plaukai buvo priploti prie galvos, o pasirodžius Liusei, niūriose rudose akyse žybtelėjo susierzinimas. Merginai visada sunkiai sekėsi biologija, todėl panelės Tros pamokose malonės nebuvo ko tikėtis.

Už Albatroso nugaros, išsibarstę tarp akmeninių cokolių, atgręžtų į didžiulę pagrindinę angelo statulą, mindžikavo Ariana, Molė ir Rolandas. Palyginti su kitomis skulptūromis, angelas atrodė naujesnis, baltesnis ir didingesnis. Atsirėmęs į akmeninę angelo šlaunį stovėjo Danielis – iki tol Liusė jo net nebuvo pastebėjusi. Jis vilkėjo nutrintą odinį švarką, o kaklą buvo apsijuosęs ryškiai raudonu šaliku, kuris Liusei vakar taip krito į akis. Mergina įsispoksojo į šviesius jo plaukus – atrodė, kad jie dar nešukuoti po miego... Liusė pamėgino įsivaizduoti, kaip Danielis atrodo miegodamas. Nuo tokios minties ji taip nukaito, jog vos spėjusi nuleisti žvilgsnį nuo vaikino plaukų iki akių, pasijuto visiškai pažeminta.

Danielis spoksojo į ją.

– Atsiprašau, – sulemeno Liusė. – Nežinojau, kurioje vietoje planavote susitikti. Prisiekiu...

– Patylėk, – nutraukė panelė Tros, pirštu persibraukdama kaklą. – Tu ir taip sugaišinai brangų visų laiką. Esu tikra, kad prisimenate savo niekingą poelgį, dėl kurio čia atsidūrėte. Galėsite apie tai pagalvoti artimiausias dvi valandas, kol dirbsite. Pasiskirstykite poromis. Darbo tvarką žinote. – Mokytoja dėbtelėjo į Liusę ir atsiduso. – Na, kas nori turėti globotinę?