Лорен Кейт - Puolusieji

– Tai įvyko vieną vakarą, kai buvome su draugu, – po ilgo, gilaus atodūsio pradėjo pasakoti Liusė. – Atsitiko kai kas baisaus. – Ji užsimerkė ir mintyse meldė, kad juodai raudoname užmerktų vokų fone vėl neišvystų tos siaubingos scenos. – Buvo gaisras. Aš jį sukėliau... o draugas ne...

Ariana nusižiovavo – pasakojimas ją įbaugino daug mažiau negu Liusę.

– Tiesą sakant, – tęsė ji, – vėliau niekaip nesugebėjau prisiminti smulkmenų, kaip viskas atsitiko. Teismui papasakojau tik tai, ką atsiminiau. Na, manau... jie nusprendė, jog esu išprotėjusi, – Liusė pamėgino nusišypsoti, tačiau šypsena atrodė dirbtinė.

Didžiulei Liusės nuostabai, draugė spustelėjo jos petį. Akimirką jos veide šmėkštelėjo tikras nuoširdumas, tačiau netrukus jį pakeitė kvaila šypsena.

– Juk visi mes esame nesuprasti, ar ne? – prabilo Ariana ir bakstelėjo pirštu Liusei į pilvą. – Žinai, mudu su Rolandu kaip tik kalbėjomės apie tai, kad neturime draugų piromanų. Visi žino, jog be gero piromano perauklėjimo mokykloje pokšto neiškrėsi, o tikri pokštai verti pastangų. – Arianos veidas tapo klastingas. Ji tęsė: – Rolandas galvojo, kad ugnį mėgsta kitas naujokas, Todas, tačiau pasitvirtino mano spėjimas – tai tu. Kartais galėtume bendrininkauti.

Liusė šiaip ne taip susivaldė. Ji nebuvo piromanė. Tokia tapo papasakojusi apie savo praeitį – dabar ji net nebenorėjo gintis.

– Oooo, luktelk, kol tavo pasakojimo galės pasiklausyti Rolandas, – pasiūlė Ariana, mesdama žemyn savo grėblį. – Tu esi mūsų svajonių išsipildymas.

Liusė prasižiojo, ketindama ginčytis, tačiau Ariana jau buvo nuėjusi. „Puiku“, – pamanė mergina, klausydamasi, kaip Arianos batai kliurksi per purvyną. Dabar liko tik laiko klausimas, kada jos žodžiai per visas kapines pasieks Danielio ausis. Vėl likusi viena, Liusė pažvelgė aukštyn į statulą. Nors ji jau buvo nugremžusi visą krūvą samanų ir supuvusių lapų, angelas atrodė dar purvinesnis. Akivaizdu, kad darbas buvo visai beprasmiškas. Mergina abejojo, ar kas nors apskritai ateina aplankyti šią vietą. Be to, ji dar labiau abejojo, ar kas nors iš nubaustųjų tebedirba.

Staiga jos žvilgsnis užkliuvo už Danielio – jis tikrai dirbo . Vaikinas vieliniu šepečiu uoliai šveitė purvą nuo bronzinės kapo lentelės. Jis netgi buvo atsiraitęs megztinio rankoves. Liusė matė, kaip dirbant įsitempia tvirti rankų raumenys. Ji atsiduso – negalėjo susilaikyti – ir, pasirėmusi alkūne į akmeninį angelą, pradėjo stebėti Danielį.

Jis visada sunkiai dirbdavo .

Liusė greitai papurtė galvą. Iš kur atkeliavo ši mintis? Mergina net nežinojo, ką tai reiškė. Vis dėlto sakinys užgimė jos galvoje. Panašios mintys kartais atkeliaudavo prieš pat nugrimztant į miegus. Ji stengėsi save įtikinti, kad tokie beprasmiški kliedesiai lanko anapus sapnų, tačiau šįkart nemiegojo ir net nesnaudė.

Liusei knietėjo išsiaiškinti, kas vyksta tarp jos ir Danielio. Šitą vaikiną ji pažinojo vos vieną dieną, tačiau jautė, kad netrukus gali atsidurti labai keistoje padėtyje – nieko panašaus jai dar neteko patirti.

– Galbūt geriausia būtų laikytis atokiau nuo jo, – už nugaros nuaidėjo ledinis balsas.

Liusė atsigręžė ir išvydo Molę. Mergiotė stovėjo lygiai tokia pat poza kaip vakar – rankas įrėmusi į juosmenį, išpūtusi auskarais išpuoštas šnerves. Penė papasakojo, kad keista „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos taisyklė – leidimas vertis auskarus į veidą – atsirado tada, kai pats direktorius nepanoro išsisegti iš ausies deimantinio segučio.

– Nuo ko? – paklausė Liusė Molės, nors puikiai žinojo, kad tai nuskambės kvailai.

Mergiščia pavartė akis ir išrėžė:

– Paprasčiausiai patikėk manimi, kai sakau, kad įsimylėti Danielį būtų labai labai bloga mintis.

Kol Liusė sumanė, ką atsakyti, Molė jau buvo nutolusi, tačiau Danielis veriamai spoksojo į ją, tarsi būtų išgirdęs minint savo vardą. Tada vaikinas patraukė tiesiai prie Liusės.

Mergina jautė, kad saulė pasislėpė už debesies. Jeigu būtų galėjusi atplėšti akis nuo Danielio ir pažvelgti aukštyn, pati būtų įsitikinusi. Deja, ji negalėjo pažvelgti nei aukštyn, nei į šalį – stovėjo šnairuodama ir matė tiktai jį. Atrodė, kad Danielis pats skleidžia šviesą ir ją akina. Ausyse aidėjo duslus skambesys, o keliai pradėjo linkti.

Liusė norėjo pakelti grėblį ir apsimesti, kad nemato ateinančio vaikino. Deja, buvo per vėlu pradėti apsimetinėti ramia.

– Ką ji tau pasakė? – pasidomėjo jis.

– Hm, – numykė Liusė, karštligiškai mėgindama suregzti išmintingą melą. Deja, niekas nelindo į galvą. Mergina sugniaužė kumščius.

Danielis suėmė jos rankas.

– Nepakenčiu, kai tu taip darai.

Liusė instinktyviai atšoko. Nors vaikino prisilietimas buvo labai trumpas, į jos veidą pliūptelėjo raudonis. Juk Danielis norėjo pasakyti, kad jį erzina, kai kas nors sugniaužia kumščius, tiesa? Pareiškęs, kad nemėgsta, kai taip daro ji , leidžia suprasti, kad juodu jau buvo susitikę praeityje. Juk taip negalėjo būti. Danielis beveik nepažinojo Liusės.

Tačiau kodėl persekioja jausmas, kad tarp jųdviejų kažkada vyko kova?

– Molė sakė, kad laikyčiausi atokiau nuo tavęs, – galų gale pratarė mergina.

Tarsi svarstydamas apie tai, ką išgirdo, Danielis pakraipė galvą. Tada burbtelėjo:

– Galbūt ji teisi.

Liusė krūptelėjo. Užtemdydamas akmeninio angelo veidą, virš jų pakibo šešėlis. Mergina pradėjo nerimauti. Ji užsimerkė ir giliai kvėpuodama meldėsi, kad Danielis daugiau taip keistai nekalbėtų.

Deja, viduje kilo vis didesnė panika. Liusė norėjo bėgti, tačiau negalėjo – kas būtų, jeigu ji paklystų kapinėse?

Danielis pastebėjo ją žiūrint į dangų ir pats pakėlė akis.

– Kas ten yra? – pasiteiravo.

– Nieko, – sumurmėjo Liusė

– Ketini tai daryti? – sukryžiavęs rankas ant krūtinės, toliau kamantinėjo jis.

– Ką? – suglumo mergina. – Bėgti?

Danielis žingtelėjo artyn. Dabar stovėjo arčiau nei per pėdą. Liusė sulaikė kvapą. Stengėsi net nekrustelėti. Ji laukė.

– Ar ketini laikytis atokiau nuo manęs? – vaikino žodžiai nuskambėjo taip, tarsi jis mėgintų flirtuoti.

Liusė nesijautė nusiteikusi žaidimams. Kakta sruvo prakaitas. Mėgindama suvaldyti savo kūną, mergina pirštais suspaudė smilkinius. Ji buvo visiškai nepasiruošusi atsakyti į Danielio flirtą – žinoma, jeigu jis iš tikrųjų mėgino flirtuoti.

Ji pasitraukė atgal.

– Manau, kad taip.

– Negirdėjau, ką pasakei, – sušnabždėjo Danielis, paskui kilstelėjo antakį ir žengė žingsnį artyn.

Liusė vėl atsitraukė – šįkart toliau. Vos neatsitrenkė į statulos postamentą. Ji jautė, kaip šiurkšti akmeninio angelo koja remiasi į nugarą. Virš jų prašvilpė antras, tamsesnis ir šaltesnis šešėlis. Liusė būtų galėjusi prisiekti, kad Danielis krūptelėjo kartu su ja.

Staiga juos išgąsdino žemas kažkieno riaumojimas. Lengvai tarsi brizo sūpuojama šakelė virš galvų susiūbavo marmurinės statulos viršūnė. Abu aiktelėjo. Akimirką atrodė, kad ji kybo ore.

Liusė ir Danielis sustingo, spoksodami į angelą. Abu suprato, jog skulptūra virsta. Angelo galva lėtai linko į tą pusę, kur stovėjo jaunuoliai, – pasirodė, kad angelas meldžiasi. Po kelių akimirkų jis milžinišku greičiu nudardėjo žemyn. Liusė pajuto, kaip Danielio ranka akimirksniu tvirtai sučiupo ją už juosmens. Jis suėmė taip, tarsi būtų tiksliai žinojęs, kur prasideda ir kur baigiasi merginos kūnas. Kita ranka vaikinas uždengė jos galvą ir spustelėjo žemyn kaip tik tą akimirką, kai akmeninė statula praskriejo tiesiai virš jų. Ji virto kaip tik į tą pusę, kur glaudėsi abu jaunuoliai. Su didžiuliu trenksmu statulos galva paniro į purvą, o kojos liko ilsėtis ant akmeninio cokolio. Taip susidarė trikampio formos arka, kurioje gūžėsi Liusė ir Danielis.