Лорен Кейт - Puolusieji

– Trečiadienio vakaras, – abejingai atsiliepė Penė. – Socializacijos vakaras.

– Šokiai ar kažkas panašaus? – neatlyžo Liusė, jau įsivaizduodama Danielį ir Kemą, besisukiojančius šokių aikštelėje.

Ariana sukaukė.

– Šoksi mirties šokį iš nuobodulio, – paaiškino ji. – Pavadinimas „socializacija“ – tai tipiška „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos veidmainystė. Supranti, jie privalo į mūsų tvarkaraštį įtraukti įvairių renginių, tačiau bijo tai daryti. Bjaurūs kinkadrebiai.

– Todėl, vietoje įdomių renginių, – pridūrė Penė, – jie organizuoja šlykščius vakarėlius, pavyzdžiui, kino seansus, po kurių būna paskaitos apie žiūrėtus filmus, arba... o Viešpatie, ar tu pameni praeitą semestrą?

– Juk tada vyko iškamšų gaminimo simpoziumas, tiesa? – šyptelėjo Ariana.

– Taip, tai buvo šiurpu, – pritarė Penė ir papurtė galvą.

– Šįvakar, mieloji, – nutęsė Ariana, – mes išsisuksime gana lengvai. Mums tereikės prasnausti vieną iš trijų filmų, kuriuos rodys „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos filmų bibliotekoje. Penilofer, kaip manai, kurį rodys šįvakar? „Žmogų iš žvaigždės“? O gal „Džo prieš ugnikalnį“? Ar „Savaitgalį pas Bernį“?

– „Žmogų iš žvaigždės“, – sunkiai atsiduso Penė.

Ariana sutrikusi dėbtelėjo į Liusę ir tarė:

– Ji žino viską .

– Palaukit, – paprašė Liusė, mėgindama apeiti klampynę. Merginoms besiartinant prie mokyklos raštinės, ji kalbėjo tyliau, beveik pašnabždomis. – Jeigu filmus matėte jau daug kartų, kodėl taip skubate vėl jų žiūrėti?

Penė pastūmė senas metalines duris, vedančias į „auditoriją“. Liusė nusprendė, kad tiesiog šventvagiška šitaip vadinti paprastą seną patalpą su žemomis suskilinėjusiomis lubomis ir eilėmis į baltą sieną atgręžtų kėdžių.

– Nenorėk būti patupdyta į karštąją kėdę greta pono Koulo, – paaiškino Ariana, rodydama į mokytoją. Jis sėdėjo įbedęs nosį į storą knygą, o aplink jį išrikiuotos kėdės stovėjo tuščios. Beje, tai buvo vienintelės tuščios kėdės visoje patalpoje.

Kai visos trys merginos praėjo prie durų įrengtą metalo detektorių, Penė pareiškė:

– Tas, kas sėdi greta jo, privalo padėti išdalyti kassavaitines „psichikos sveikatos“ anketas.

– Tai nebūtų taip jau blogai... – pamėgino įsiterpti Ariana.

– ...jeigu nereikėtų pasilikti iki vėlumos ir analizuoti rezultatų, – užbaigė Penė.

– Taigi tenka praleisti, – šnabždėjo Ariana vaipydamasi ir stumdama Liusę prie antrosios eilės, – vakarėlį , rengiamą po socializacijos užsiėmimo.

Galų gale ji paaiškino reikalo esmę. Liusė sukikeno.

– Girdėjau apie tai, – pasakė ji ir iškart pasijuto geriau, nes ir ji kažką žinojo. – Jis vyks Kemo kambaryje, tiesa?

Ariana akimirką dėbtelėjo į Liusę ir kyštelėjo liežuvį. Paskui pažvelgė kažkur už Liusės nugaros.

– Ei, Todai, – pašaukė ji, mojuodama tik pačiais pirštų galiukais. Paskui pastūmė Liusę prie kėdės, o pati įsitaisė greta jos. Merginos sėdėjo tik per dvi kėdes nuo pono Koulo. Įsitaisiusi Ariana patapšnojo „karštąją kėdę“ ir pasiūlė: – Sėsk prie mūsų, vyruti!

Atrodė, kad Todui, kuris stypsojo tarpduryje trepsėdamas nuo vienos kojos ant kitos, gavus pasiūlymą gerokai palengvėjo. Patikėjęs gerais Arianos ketinimais, vaikinas patraukė prie jų. Vos tik jis spėjo šlumštelėti ant kėdės greta pono Koulo, šis pakėlė akis nuo knygos, nosine nušluostė akinius ir tarė:

– Todai, kaip puiku, kad tu esi čia. Būčiau dėkingas, jeigu po filmo padarytum man nedidelę paslaugėlę. Supranti, Veno diagrama yra labai naudinga priemonė...

– Šlykštu! – sušuko Penė ir kyštelėjo galvą tarp Arianos ir Liusės.

Ariana gūžtelėjo pečiais ir iš savo kelionmaišio išsitraukė didžiulę spragėsių tūtą.

– Turiu prižiūrėti tiek daug naujokų, – burbtelėjo ji, atkišdama Liusei sviestuotą riešutą. – Tau pasisekė.

Kai šviesos užgeso, Liusė ėmė dairytis, kol jos akys užkliuvo už Kemo. Ji galvojo apie nebaigtą pokalbį telefonu su Kele ir prisiminė draugės dažnai kartojamą teiginį, kad filmo žiūrėjimas su vaikinu yra pats geriausias būdas jį pažinti ir sužinoti tokių dalykų, kurių niekada neatskleistum kalbėdamasi. Spitrindama į Kemą Liusė suprato, ką Kelė turėjo omenyje. Ją jaudino galimybė akies kampučiu stebėti, iš kokių pokštų vaikinas juokiasi, ir šieptis kartu su juo.

Kai jų akys susitiko, Liusė sutriko ir instinktyviai panoro nusigręžti, tačiau jai nespėjus to padaryti, Kemo veide nušvito plati šypsena. Tai padėjo išvengti gėdos, kad buvo netikėtai užklupta. Kai vaikinas kilstelėjo ranką, norėdamas jai pamojuoti, Liusė pagalvojo, kad Danielis, kelis kartus sugavęs tiriantį jos žvilgsnį, elgėsi visiškai priešingai.

Danielis į patalpą įlėkė su Rolandu. Rendė jau buvo pradėjusi skaičiuoti mokinius, o vienintelė vieta, kur juodu galėjo atsisėsti, buvo ant grindų pačiame patalpos priekyje. Vaikinas pranėrė prožektoriaus skleidžiamą šviesos spindulį, ir Liusė pirmą kartą pastebėjo jo kaklą juosiančią sidabrinę grandinėlę, ant kurios, nuleistas į marškinėlių iškirptę, kabėjo kažkas panašaus į medalioną. Paskui Danielis išnyko iš jos regėjimo lauko – nebuvo matyti net profilio.

Kaip paaiškėjo, „Žmogus iš žvaigždės“ nebuvo labai juokingas filmas, tačiau kitų mokinių mėgstamas Džefo Bridžo personažas vis tiek buvo įdomus. Liusei niekaip nepavyko susikaupti ir sekti filmo turinį. Be to, sprandu ji jautė nemalonų ledinį šaltį. Rodės, kad kažkas turėjo atsitikti.

Kai pasirodė šešėliai, Liusė jau žinojo, kad jie atslinks. Ji pradėjo apie tai galvoti ir ant pirštų skaičiuoti, kiek kartų jie buvo pasirodę pastarosiomis dienomis. Šešėliai atslinkdavo vis dažniau ir dažniau, Liusė pajuto kylantį pavojų. Mergina pradėjo karštligiškai svarstyti, ar taip yra dėl to, kad „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje jai tenka daug nervintis... O gal tai reiškė visai ką kita. Niekada anksčiau nėra buvę taip blogai.

Šešėliai praslinko auditorijos palube, paskui apkeliavo ekrano kraštus ir tarsi išlietas rašalas nusidriekė palei grindjuostes. Liusė įsitvėrė į kėdę ir pajuto, kaip iš siaubo pradėjo gelti rankas ir kojas. Mergina įtempė visus kūno raumenis, tačiau niekaip neįstengė sulaikyti virpulio. Kažkas spustelėjo kairį kelį. Liusė atsigręžė į Arianą.

– Tau viskas gerai? – vos girdimai sušnabždėjo draugė.

Liusė linktelėjo ir rankomis apglėbė savo pečius, mėgindama apsimesti, kad jai paprasčiausiai šalta. Mergina norėjo, kad taip ir būtų, tačiau ypatingas šaltis, sukaustęs jos kūną, nebuvo susijęs su pernelyg uoliai veikiančiais „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos kondicionieriais.

Liusė jautė, kaip po kėde šešėliai sėlina prie jos pėdų. Jie taip ir liko ten tūnoti visą filmą, todėl kiekviena minutė Liusei atrodė kaip ištisa amžinybė.

Po valandos Ariana priglaudė skruostą prie bronzos spalva nudažytų Kemo miegamojo durų akutės.

– E-ei op op, – dainavo ji kikendama, – šventė prasideda!

Iš stebuklingo milžiniško kelioninio krepšio, kuriame slėpėsi kukurūzų spragėsiai, ji ištraukė sodriai rožinės spalvos plunksnų boa.

– Palaikyk mane, – paragino Ariana, ore tabaluodama koja.

Liusė sunėrė pirštus ir pakišo delnus po juodu draugės batu. Ji stebėjo, kaip Ariana atsispyrė nuo grindų ir plunksniniu boa uždengė koridorių stebinčios vaizdo kameros objektyvą. Paskui užkišo ranką už prietaiso galinės dalies ir jį išjungė.