Лорен Кейт - Puolusieji

Mergina nuleido kojas nuo lovos ir padais atsirėmė į šaltą linoleumą. Valydamasi dantis ji svarstė, ką „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje vadina vertinimo testu. Prieš akis iškilo bauginantys sportuojančių bendramokslių vaizdai – piktaveidė Molė, tuzinus kartų prisitraukianti prie skersinio, Gabė, lengvai užsiropščianti trisdešimties pėdų ilgio virve iki pat palubės. Norėdama dar kartą neapsikvailinti, Liusė turėjo kuo skubiau išmesti iš galvos Danielį ir Gabę.

Mergina patraukė į pietinę mokyklos teritorijos dalį, kur buvo sporto salė. Gotikinio stiliaus pastatas su arkiniais kontraforsais ir akmeniniais bokštais labiau priminė bažnyčią – niekada nepamanytum, kad čia teks lieti devynis prakaitus. Priėjusi arčiau mergina pastebėjo, kaip pastatą dengiantys kudzu vijokliai siūbuoja judinami lengvo rytinio brizo.

– Pene, – pašaukė Liusė, išvydusi ant suolelio sėdinčią ir sportinius batelius besivarstančią draugę. Ši vilkėjo šiltą sportinį kostiumą. Liusė permetė akimis savo juodus drabužius ir batelius. Pagalvojus, kad įsiminė ne visus aprangos reikalavimus, staiga apėmė panika, tačiau netrukus prie sporto salės pasirodė daugiau moksleivių – jų apranga nedaug tesiskyrė nuo Liusės.

Penės akys buvo apsiblaususios.

– Jaučiuosi kaip sumušta, – sudejavo mergina, – vakar vakare per smarkiai dainavau karaokę. Vis dėlto pamėginsiu bent jau atrodyti sportiška.

Penė negrabiai mėgino sportinių batų raištelius surišti dvigubais mazgais. Liusė prapliupo juoktis.

– Beje, kas tau nutiko vakar vakare? – pasidomėjo Penė. – Kodėl negrįžai į vakarėlį?

– Ak, – atsiduso Liusė, stengdamasi kuo ilgiau išvengti atsakymo. – Tiesiog nusprendžiau...

– Ooooj, – Penė prisidengė akis. – Kiekvienas garsas mano smegenyse aidi kaip gręžimo kūjo tratėjimas. Gal galėsi papasakoti vėliau?

– Taip, – nudžiugo Liusė, – žinoma.

Dvivėrės sporto salės durys plačiai atsidarė. Laikydama segtuvą, kurio niekada nepaleisdavo iš rankų, tarpduryje pasirodė Rendė, apsiavusi sunkias gumines klumpes. Prižiūrėtoja pamojo mokiniams, ir jie vienas po kito sugužėjo vidun atlikti fizinio pasirengimo įvertinimo testą.

– Todas Hemondas, – riktelėjo Rendė. Priėjo vaikėzas virpančiais keliais. Jis žingsniavo susigūžęs, todėl Liusė ant vaikinuko sprando pamatė įdegio likučių – šitaip saulėje nusvyla daug dirbantys ūkininkai.

– Svarmenys, – sukomandavo Rendė, įstumdama Todą vidun.

– Peniveterė van Saikle-Lokvud, – viauktelėjo ji. Penė užsispaudė delnais ausis. – Baseinas, – nurodė Rendė. Tada kyštelėjo ranką į kartoninę dėžę, stovinčią jai už nugaros, ir mestelėjo Penei raudoną vientisą Speedo maudymosi kostiumėlį.

– Liusinda Prais, – tęsė prižiūrėtoja, užmetusi akį į sąrašą. Liusė žingtelėjo į priekį. – Irgi baseinas, – pareiškė Rendė, ir mergina pajuto palengvėjimą. Ištiesusi ranką ji ore sugavo atskriejantį vientisą maudymosi kostiumėlį. Drabužis buvo ištampytas ir plonytis tarsi pergamentas. Laimei, iš kvapo buvo galima spręsti, jog jis švarus. Bent jau apyšvaris.

– Gabrielė Givens, – tęsė Rendė, o Liusė atsigręžė pasižiūrėti į naująją savo priešę. Ši atrodė koketiška, vilkėdama juodus šortus ir tokios pat spalvos ploną maudymosi kostiumėlio liemenėlę. Juk mergiotė mokosi šioje mokykloje vos tris dienas... kaip jai pavyko suvilioti Danielį?

– Labas, Rende, – pasisveikino Gabė pietietiška tartimi. Liusei kilo nenumaldomas noras trenkti mergšei ir užsispausti delnais ausis.

„Bet kas, tik ne baseinas, – beveik meldėsi Liusė, – bet kas, tik ne baseinas“.

– Baseinas, – pranešė Rendė.

Eidama paskui Penę į merginų persirengimo kambarį, Liusė stengėsi nesigręžioti į Gabę. Ši ant rodomojo piršto, papuošto prancūzišku manikiūru, sukiojo patį madingiausią maudymosi kostiumėlį. Liusė stengėsi sutelkti dėmesį į pilkas akmenines sienas ir jas dengiančius senus religinius reikmenis. Mergina ėjo pro įmantriai išraižytus medinius kryžius su kenčiančio Išganytojo atvaizdais. Akių aukštyje kabojo daugybė išblukusių triptikų – tebespindėjo tik šventųjų galvas gaubiančių aureolių ratai. Liusė pasilenkė, norėdama atidžiau pažiūrėti į didelį stiklu uždengtą lotynišką rankraštį.

– Pakeliantis dvasią dekoras, tiesa? – prabilo Penė, iš kuprinės traukdama kelias aspirino tabletes ir vandenį.

– Kokie čia daiktai? – paklausė Liusė.

– Tai senovės istorija. Vieninteliai reliktai, išlikę nuo pilietinio karo laikų, kai šioje vietoje vykdavo sekmadienio Mišios, – paaiškino draugė.

– Dabar suprantu, kodėl pastatas atrodo tarsi bažnyčia, – tarė Liusė, stabtelėjusi prie marmurinės Mikelandželo Pietos kopijos.

– Čia, kaip ir visose kitose šitos pragaro skylės vietose, jie atliko idiotiškus atnaujinimo darbus. Koks kvailys senoje bažnyčioje įrengia plaukimo baseinus?

– Tikriausiai tu juokauji? – nustebo Liusė.

– Norėčiau, kad taip būtų, – Penė pavartė akis. – Kiekvieną vasarą mažytėse direktoriaus smegenėlėse kyla minčių pamėginti viską atnaujinti, todėl jis apkrauna mane darbais – liepia viską pertvarkyti. Jis nenori to pripažinti, tačiau šitie Dievo daiktai jį baugina, – kalbėjo mergina. – Bet aš, jeigu ir norėčiau tą padaryti, nežinočiau, kaip elgtis su visu tuo šlamštu ir kaip sutvarkyti patalpą neįžeidžiant nė vieno žmogaus ir net Dievo.

Liusė prisiminė švarias baltas Douverio sporto salės sienas ir ištisas eiles mokyklos komandos nuotraukų, profesionaliai padarytų įvairių žaidynių metu. Visos jos buvo suklijuotos ant tamsiai mėlyno popieriaus ir įrėmintos puikiai derančiais auksaspalviais rėmeliais. Vienintelis labiau garbinamas koridorius Douveryje vedė nuo centrinio įėjimo į pagrindinį pastatą. Jo sienas puošė toje mokykloje besimokiusių valstybės senatorių, Gugenheimo mokslinių bendradarbių ir multimilijonierių portretai.

– Gali sukabinti visų čia besimokiusių banditų marmūzes, – pasiūlė Gabė, žingsniavusi joms už nugaros.

Liusė pradėjo juoktis – tai tikrai buvo juokinga ir... keista. Atrodė, kad Gabė ką tik perskaitė jos mintis. Deja, ji kaipmat prisiminė vakar vakare girdėtą merginos balsą, teigiantį Danieliui, jog jis neturi nieko, išskyrus ją . Liusė tučtuojau nuvijo mintis apie bet kokį ryšį su šia mergina.

– Jūs atsiliekate! – riaumojo negirdėtas kūno kultūros mokytojos balsas. Ji – bent jau Liusė pamanė, kad tai buvo moteris, – rudų garbanotų plaukų kuokštą buvo susirišusi į „arklio uodegą“. Moters kulkšnys buvo kaip galvijo kumpiai, o priekinius dantis dengė pageltusios „nematomos“ kabės. Ji piktai pastūmė merginas į persirengimo kambarį, kur visoms įbruko po pakabinamą spyną su raktais ir nuvedė prie tuščių spintelių. – Niekas nedrįsta atsilikti nuo mokytojos Dantės laikrodžio, – pareiškė ji.

Liusė ir Penė įsirangė į nublukusius ir apsmukusius maudymosi kostiumėlius. Veidrodyje pamačiusi savo atvaizdą, Liusė pašiurpo ir pasistengė kuo daugiau kūno pridengti rankšluosčiu.

Įžengusi į drėgną baseino patalpą, mergina iškart suprato, ką turėjo omenyje Penė. Baseinas buvo didžiulis, beveik olimpinio baseino dydžio – vienas iš gerų dalykų, kurių tiek nedaug buvo šios mokyklos teritorijoje. Vis dėlto į akis krito ne dydis – jis tyvuliavo pačiame didelės bažnyčios viduryje.

Išilgai baseino rikiavosi eilė gražių, tačiau purvinų langų, beveik siekiančių aukštas skliautuotas lubas. Keli stiklai buvo išdaužyti. Sienoje žiojėjo daugybė žvakių šviesos nutviekstų nišų. Toje vietoje, kur anksčiau tikriausiai stūksojo altorius, dabar styrojo tramplinas. Jeigu Liusė nebūtų užaugusi agnostiškų pažiūrų šeimoje ir būtų dievobaiminga kaip kitos jos draugės iš pradinės mokyklos, šią vietą ji tikriausiai laikytų šventvagiška.