Лорен Кейт - Puolusieji

Kai kurie moksleiviai jau turškėsi vandenyje. Įveikę savo distancijas, jie sunkiai gaudė orą. Kiti dar tupėjo ant krašto – Liusė iškart atkreipė į tai dėmesį. Molė, Rolandas ir Ariana, atokiau vienas nuo kito, sėdėjo ant palei sieną išrikiuotų suoliukų. Visi trys plyšo juokais. Rolandas raitėsi susilenkęs ir susiėmęs už pilvo, o Ariana braukė nuo skruostų besiritančias ašaras. Visi vilkėjo daug gražesnius maudymosi kostiumus negu tas, kurį gavo Liusė, tačiau nė vienas iš trijulės nė neketino artintis prie baseino.

Liusė papešiojo nudribusį maudymosi kostiumėlį. Ji norėjo prisijungti prie kompanijos, tačiau kol svarstė visus už (galbūt jai pavyktų patekti į mokyklos elitą) ir prieš (mokytoja Dantė pamanys, kad ji įžūliai vengia sportuoti), prie grupelės priėjo Gabė. Mergiotė elgėsi taip, tarsi būtų jų geriausia draugė. Atsisėdusi greta Arianos, ji tučtuojau prapliupo kvatoti – atrodė, kad iškart suprato, iš ko juokiamasi.

– Jie visada turi atleidimus, – paaiškino Penė. – Neklausk manęs, kaip jiems tai pavyksta.

Niekaip nesuvokdama mokytojos Dantės nurodymų, Liusė krenkšėdama ir mykdama stoviniavo ant baseino krašto. Žiūrėdama į Gabę ir kitus tris mokinius, susibūrusius ant suoliuko ir besielgiančius taip, tarsi jie būtų kiečiausi, mergina troško, kad netoliese būtų Kemas. Ji įsivaizdavo vaikiną beveik nuogą, su glotniomis juodomis maudymosi trumpikėmis, plačiai besišypsantį ir mojuojantį jai per minią. Tada Liusė pasijustų reikalinga ir netgi svarbi.

Merginą kamavo noras atsiprašyti, kad taip anksti paspruko iš Kemo vakarėlio. Tai atrodė keistoka – juk juodu nebuvo pora, todėl ji neprivalėtų aiškintis, kur ir kada išeina. Vis dėlto Liusei patiko šio vaikino dėmesys. Jai patiko jo kvapas – jis dvelkė laisve, tartum visą naktį būtų važinėjęs automobiliu su atvirais langais. Patiko, kaip jai kalbant Kemas įsijausdavo – klausydavosi tyliai, tarsi nepastebėdamas aplink esančių žmonių. Liusei netgi patiko, kaip per vakarėlį Danieliaus akivaizdoje ji buvo pakelta nuo žemės. Mergina nenorėjo padaryti nieko, kas galėtų pakeisti Kemo požiūrį į ją.

Nuaidėjus mokytojos švilpukui, Liusė nustebusi ir išsigandusi liko stovėti ant baseino krašto ir apgailestaudama žiūrėjo, kaip Penė ir kiti mokiniai pūkštelėjo į vandenį. Tikėdamasi nurodymų, ji pažvelgė į mokytoją Dantę.

– Tikriausiai tu esi Liusinda Prais – visada vėluoji ir niekada neklausai, kas tau sakoma? – atsiduso mokytoja. – Rendė mane perspėjo. Plauk aštuonis kartus pirmyn ir atgal. Stilių gali pasirinkti pati.

Liusė linktelėjo ir, surietusi kojų pirštus, atsistojo ant paties krašto. Jai patikdavo šis sportas. Kai tėtis Tanderbolto bendruomenės baseine išmokė laikytis ant vandens, Liusė netgi buvo apdovanota kaip jauniausia plaukikė, be pagalbinių priemonių pasiekusi gilųjį baseino galą. Deja, tai buvo prieš daugybę metų. Mergina netgi negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą plaukiojo. Žvilgantis atviro šildomo Douverio baseino vanduo labai viliojo ir traukė, tačiau jis buvo skirtas tik plaukimo komandos nariams.

Mokytoja Dantė atsikrenkštė.

– Gal nesupratai, kad čia varžybos... ir tu jau pralaimi.

Tai buvo pačios beviltiškiausios ir kvailiausios varžybos, kokias tik Liusei teko matyti, tačiau jos nenuslopino jos kovinės dvasios.

– Tu... vis dar pralaimi, – priminė mokytoja, kramsnodama švilpuką.

– Tai tęsis neilgai, – atkirto Liusė.

Ji pradėjo lenktyniauti. Vaikinas, plaukiantis jai iš kairės, spjaudydamas vandenį nerangiai yrėsi laisvuoju stiliumi. Takelyje iš dešinės, užsikimšusi nosį, o pilvą užkėlusi ant rausvos putplasčio lentos, vandens paviršiumi lėtai slydo Penė. Vieną sekundę Liusė spoksojo į kompaniją, įsitaisiusią ant suolų. Molė ir Rolandas stebėjo plaukikus. Ariana ir Gabė, nuvirtusios viena ant kitos, erzinančiai kvatojo.

Vis dėlto Liusei neberūpėjo, iš ko merginos juokėsi. Bent jau stengėsi apie tai negalvoti. Ji atsiribojo nuo visko, kas vyko aplink.

Sulenkusi rankas virš galvos, mergina nėrė žemyn ir jautė, kaip jos nugara slysta gaivus vanduo. Taip gerai panerti į vandenį mokėjo nedaugelis. Kai Liusė buvo aštuonerių, ją baseine išmokė tėtis. Jeigu iš visų plaukimo stilių labiausiai patinka peteliškė, gali būti tikras, kad nė vienas varžovas vandenyje nejudės greičiau.

Stiprus susierzinimas stūmė Liusę į priekį. Mergina iškėlė viršutinę kūno dalį iš vandens. Jai puikiai pavyko atlikti šį judesį, tada ji pradėjo mojuoti rankomis tarsi sparnais. Liusė plaukė taip greitai, kaip nebuvo plaukusi jau daug metų. Jausdama poreikį įrodyti savo pranašumą, ji aplenkė kitus plaukikus iš pradžių per vieną, paskui ir per du takelio ilgius.

Iki aštuntojo etapo pabaigos jau buvo likę visai nedaug, kai mergina, išnėrusi virš vandens, išgirdo Gabę lėtai sakant:

– Danieli...

Sportinis įkvėpimas išnyko tarsi netikėtai užpūstos žvakės liepsna. Liusė nuleido kojas ir atsistojo – ji norėjo išgirsti, ką toliau sakys Gabė. Deja, buvo girdėti tik garsus vandens teškėjimas, o po kelių akimirkų nuaidėjo švilpukas.

– Taigi varžybas laimėjo, – nutaisiusi apstulbusią miną, pradėjo mokytoja Dantė, – Džoelis Blantas.

Liesas vaikiščias su ortopediniais įtvarais išsiropštė iš gretimo plaukimo takelio ir, džiūgaudamas dėl pergalės, pradėjo rėkauti taip, kad net kilnojosi stogas.

Kitame takelyje plaukusi Penė šiek tiek pasispardė ir sustojo.

– Kas nutiko? – paklausė ji Liusės. – Juk tu buvai jį aplenkusi.

Liusė gūžtelėjo. Gabė – štai kas jai nutiko. Pažvelgusi į suoliukus, mergina pastebėjo, kad Gabė jau išėjusi, o Ariana ir Molė dingo kartu su ja. Ten, kur ką tik sėdėjo visas būrys, dabar buvo likęs tik Rolandas, tačiau jis atrodė įsigilinęs į knygą.

Lenktyniaujant išsiskyręs adrenalinas išnyko taip staiga, kad Penei teko padėti Liusei išsikepurnėti iš baseino.

Mergina matė, kaip Rolandas pašoko nuo suolelio.

– Plaukei tikrai puikiai, – pagyrė jis, mestelėdamas rankšluostį ir drabužių spintelės raktą, kurį Liusė buvo pametusi prieš šokdama į vandenį, – tačiau neilgai.

Liusė raktą pagavo ore. Tada apsivyniojo kūną rankšluosčiu. Deja, užuot mestelėjusi kokią nors normalią frazę, pavyzdžiui: „Ačiū už rankšluostį“ arba „Manau, kad praradau sportinę formą“, ji leidosi užvaldoma keisto įkarščio ir negalėdama susilaikyti išpyškino:

– Ar Gabė su Danieliu yra pora?

Didžiulė klaida. Tiesiog milžiniška. Iš vaikino žvilgsnio Liusė iškart suprato, kad jos klausimas bus perduotas Danieliui.

– Hm, supranti... – numykė Rolandas ir nusijuokė. – Na, aš negalėčiau... – jis pažvelgė į Liusę, pasikasė nosį ir užjaučiamai nusišypsojo. Paskui parodė į atviras koridoriaus duris. Pažvelgusi ten, kur krypo Rolando pirštas, mergina pamatė Danielio drabužius ir pro juos praeinančios šviesiaplaukės merginos siluetą. – Kodėl tau pačiai jo nepaklausus? – pasiūlė jis.

Kai Liusė suvokė, jog stoviniuoja prie didžiulės treniruoklių salės durų, jos plaukai tebebuvo šlapi, o kojos basos. Ji ketino eiti tiesiai į persirengimo kambarį, nusivilkti šlapius drabužius ir išsidžiovinti plaukus. Mergina niekaip negalėjo suprasti, kodėl ją taip neramina Gabės klausimas. Juk Danielis turėjo teisę draugauti su kuo tik nori, tiesa? Gal Gabei patiko pribloškiantys vaikinai?

Vis dėlto labiau tikėtina, kad Gabė nepajuto nieko panašaus, ką patyrė Liusė.

Kai Danielis dar sykį šmėstelėjo akyse, Liusės kūno ir sielos kančios iškart sumažėjo. Jis stovėjo nusigręžęs ir iš kampe pūpsančios sporto inventoriaus krūvos traukė šokinėjimo virvutę. Liusė stebėjo, kaip vaikinas ištraukė ploną tamsiai mėlyną virvę medinėmis rankenomis ir nuėjo į salės centrą, kur buvo pakankamai laisvos erdvės. Jo aukso spalvos oda beveik švytėjo. Jam judant, Liusė žavėjosi kiekviena kūno dalele – ir šokant ištiestu ilgu kaklu, ir tarsi skulptoriaus rankomis nulipdytu lenkiamu keliu. Mergina stovėjo glausdamasi prie durų staktos, nesuvokdama, kad kūną gaubia permirkęs rankšluostis, o dantys kalena nuo šalčio.