Лорен Кейт - Puolusieji

Danielis padarė kaip prašomas. Žiūrėdamas Liusei į akis, jis labai lėtai ir aiškiai, kad nė vienas žodis nebūtų klaidingai suprastas, pasakė:

– Niekada anksčiau gyvenime tu nebuvai manęs sutikusi. Pirmą kartą mane pamatei prieš savaitę.

Septintas skyrius

ŠVIESA IR ŠEŠĖLIAI

– Kur dabar eini? – paklausė Kemas, nuleisdamas raudonus plastikinius tamsius akinius.

Jis taip staiga išdygo prie Augustino korpuso lauko durų, kad Liusė vos į jį neatsitrenkė. Galbūt jis ten stovėjo, bet Liusė, skubėdama į pamoką, jo paprasčiausiai nepastebėjo. Bet kuriuo atveju ji pajuto, kad širdis pradėjo smarkiai daužytis, o delnai – prakaituoti.

– Hm, juk tuojau bus pamoka? – paklausė Liusė. Ji net neįsivaizdavo, ką galėjo pamanyti Kemas.

Abi jos rankos buvo užimtos – vienoje laikė du sunkius matematikos vadovėlius, kitoje – beveik užbaigtą religijotyros užduotį.

Buvo puiki proga atsiprašyti, kad praeitą vakarą taip netikėtai prapuolė iš vakarėlio. Deja, Liusė niekaip nepajėgė to padaryti. Ji ir taip jau vėlavo. Persirengimo kambario duše nebuvo karšto vandens, todėl teko bėgti ilgoką kelią iki miegamojo korpuso. Kažkodėl viskas, kas nutiko po vakarykščio pobūvio, tapo nebereikšminga. Ji nenorėjo daugiau niekam priminti apie savo dingimą, ypač po to, kai Danielis ją taip smarkiai pažemino. Be to, mergina nenorėjo, kad Kemas pamanytų, jog ji nemandagi. Liusė troško tik vieno – praeiti pro Kemą, pabūti viena ir kuo greičiau užmiršti, kad šįryt ne kartą pateko į keblią padėtį.

Vis dėlto kuo ilgiau Kemas spoksojo į ją, tuo labiau tirpo noras nueiti. Ir dar – Liusės savigarba vis smarkiau trukdė atleisti Danieliui. Kaip Kemo žvilgsnis galėjo sukelti šitokį jausmų pasikeitimą?

Kemo oda buvo blyški ir beveik permatoma, o plaukai juodojo gintaro spalvos. Jis nebuvo panašus nė į vieną iki šiol pažinotą vaikiną. Jaunuolis trykšte tryško pasitikėjimu. Ir ne tik dėl to, kad visus čia pažinojo ir žinojo, kaip gauti reikalingų daiktų. Tuo tarpu Liusė sunkiai surasdavo patalpas, kur turėjo vykti pamokos. Stovėdamas prie gelsvai pilko mokyklos pastato Kemas atrodė tarsi meniškoje juodai baltoje fotografijoje, papuoštoje raudonais motyvais.

– Ką, pamoka? – demonstratyviai nusižiovavo Kemas. Jis užstojo įėjimą. Žiūrėdama į vaikino burną, Liusė svarstė, kokią beprotišką mintį jis galėtų slėpti. Kemas per petį buvo persimetęs brezentinį krepšį, o tarp pirštų spaudė vienkartinį espresso kavos puodelį. Jis išjungė iPod grotuvą, tačiau nuo kaklo nenusiėmė ausinių. Liusei knietėjo sužinoti, kokios dainos Kemas klausėsi, tačiau jai dar labiau rūpėjo, iš kur jis išpešė espresso kavos – mokykloje tai buvo kontrabandinė prekė. Žaisminga šypsenėlė, spindinti žaliose vaikino akyse, skatinte skatino pasiteirauti.

Kemas gurkštelėjo kavos. Tada pakėlė rodomąjį pirštą ir pareiškė:

– Išklausyk mano nuomonės apie pamokas „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje: geriau niekada, negu per vėlai.

Liusė nusijuokė. Kemas nuleido tamsius akinius. Jų lęšiai buvo tokie tamsūs, kad mergina neįžvelgė net akių kontūrų.

– Beje, – nusišypsojęs ir parodęs visą eilę spindinčių baltų dantų, tęsė jis, – jau beveik pietų metas. Ketinau surengti iškylą.

Pietų metas? Liusė dar nė nepusryčiavo. Vis dėlto jos pilvas gurgė . Kuo ilgiau Liusė stovėjo greta Kemo, tuo mažiau džiugino mintis, kad už praleistas rytines pamokas ir pasirodymą likus vos dvidešimčiai minučių iki jų pabaigos teks atsiimti pylos nuo pono Koulo.

Mergina galva kryptelėjo į krepšį.

– Pasiėmei tiek, kad pakaktų dviem? – paklausė ji.

Uždėjęs stambų delną ant Liusės juosmens, Kemas nusivedė ją per visą mokyklos teritoriją. Praėję biblioteką ir niūrų miegamųjų pastatą, jiedu sustojo prie metalinių vartų, vedančių į kapines.

– Žinau, kad tai keistoka vieta iškylauti, – paaiškino Kemas, – tačiau tai vienintelis man žinomas būdas bent trumpam dingti visiems iš akių. Žinoma, neišeinant iš mokyklos teritorijos. Kartais ten sunku kvėpuoti, – vaikinas mostelėjo ranka į pastatą.

Liusė puikiai suprato, ką jis turėjo omenyje. Mokykloje ji taip pat jautėsi tarsi smaugiama ir nuolat stebima. Vis dėlto mergina nustebo – jai nė į galvą nešovė, kad Kemą galėtų kamuoti šis naujiems mokiniams būdingas sindromas. Vaikinas atrodė toks... ramus. Prisiminusi vakarykštį pobūvį ir dabar, matydama jį su espresso puodeliu rankoje, Liusė sunkiai galėjo patikėti, kad Kemas irgi jaučiasi tarsi dusinamas. Dar labiau neįtikėtina atrodė tai, kad vaikinas apie tai papasakojo būtent jai.

Pažvelgusi ten, kur žiūrėjo Kemas, Liusė tolumoje išvydo besidriekiančią mokyklos teritoriją. Iš tos vietos, kur jiedu stovėjo, vienoje pusėje matėsi plytinčios kapinės, kurios atrodė nedaug už ją niūresnės.

Liusė nusprendė eiti toliau.

– Tik pažadėk, kad apsaugosi mane nuo virstančių skulptūrų, – paprašė Kemo.

– Ne, antrą kartą taip nenutiks, – patikino jis taip rimtai, kad Liusei pradingo noras toliau juokauti.

Jos žvilgsnis nukrypo ten, kur vos prieš kelias dienas jiedu su Danieliu vos negavo galo. Marmurinis angelas, kuris tądien nuvirto ant jų, buvo dingęs – pjedestalas stovėjo tuščias.

– Eime, – paragino Kemas, truktelėdamas merginą paskui save.

Keldami kojas jie vengė įsipainioti į takuose vešinčias piktžoles. Norėdamas apeiti nežinia kam supiltas purvo krūvas, Kemas vedė Liusę vingiais.

Kartą Liusė prarado pusiausvyrą. Kad nepargriūtų, ji stvėrė už greta stūksojusio antkapio – didžiulės glotnios plokštės. Tik vienas antkapio šonas buvo šiurkštus, nebaigtas poliruoti.

– Man jis visada patiko, – tarė Kemas, ranka parodydamas į rausvą akmenį, kurį dar spaudė merginos pirštai. Norėdama perskaityti įrašą, Liusė apėjo antkapį.

– Džozefas Milis, – garsiai perskaitė ji. – Gimęs 1821, žuvęs 1865. Narsiai kovėsi su Šiaurės užpuolikais. Buvo tris kartus pašautas. Kovoje krito penki jo žirgai.

Liusė patraškino pirštų sąnarius. Gal Kemui šitas antkapis patiko tik dėl to, kad tai buvo vienintelis blizgus rausvas akmuo tarp daugybės pilkų? O gal jo dėmesį patraukė sudėtingos ornamentų pynės paminklo viršuje? Mergina kilstelėjo antakį ir pažvelgė į draugą.

– Taaip, – nutęsė jis. – Man tiesiog patinka, kad paminklai papasakoja, kaip tie žmonės numirė. Kalbu visai rimtai – tiki manimi? Paprastai žmonės nemėgsta čia vaikštinėti.

Liusė nusigręžė. Ji pernelyg gerai žinojo apie mįslingus antkapių įrašus – vienas iš jų buvo iškaltas ant Trevoro paminklo.

– Tik pamanyk – juk ši vieta būtų daug įdomesnė, jeigu ant visų paminklų būtų iškalta mirties priežastis, – vaikinas bedė pirštu į nedidelį kapą, stūksantį per kelis antkapius nuo Džozefo Milio amžinojo poilsio vietos. – Kaip manai, nuo ko ji mirė?

– Hm, gal nuo skarlatinos? – pamėgino spėti Liusė, eidama prie merginos kapo.

Ji pirštais perbraukė akmenyje iškaltas gimimo ir mirties datas. Čia ilsėjosi mergina, kuri mirė net nesulaukusi Liusės amžiaus. Liusė nenorėjo spėlioti, kas jai galėjo nutikti.

Kemas pakraipė galvą.

– Galbūt, – sutiko jis. – Bet gal jos gyvybę nusinešė paslaptingas gaisras daržinėje, kur jaunoji Betsė „nekaltai“ prigulė su kaimynų berniuku.

Liusė jau ketino apsimesti, kad įsižeidė, tačiau viltinga vaikino veido išraiška privertė ją nusijuokti. Jau praslinko daug laiko nuo tada, kai ji paskutinį kartą kvailiojo su vaikinu. Žinoma, lyginant su filmuose dažniausiai rodomomis mašinų stovėjimo aikštelėmis, kur paprastai burkuoja porelės, ši aplinka atrodė kiek liguista, tačiau „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos mokiniai kaip tik tokie ir buvo. Nežinia, ar gerai, ar blogai, tačiau dabar Liusė buvo viena iš jų.