Лорен Кейт - Puolusieji

– Ar Molė taip bjauriai elgiasi su visais, ar esu ypatingas atvejis? – pasiteiravo Penės.

Maždaug sekundę atrodė, kad draugė ketina pateikti kitokį atsakymo variantą, tačiau paskui paplekšnojo Liusei per nugarą ir tarė:

– Mieloji, tai tik jos įprastas žavingas elgesys.

Liusė apžvelgė visą kambarį – pasižiūrėjo į laisvai besiliejantį šampaną, ornamentais išpuoštą seną garso grotuvą, virš galvų besisukantį diskotekos šviestuvą, ant visų vakarėlio dalyvių veidų sėjantį šviesos žvaigždeles.

– Kur jie gavo visus tuos daiktus? – garsiai nusistebėjo mergina.

– Žmonės kalba, kad Rolandas gali į „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą atitempti ką tik nori, – ne itin užtikrintu tonu paaiškino Penė. – Tik aš jo niekada nieko neprašiau.

Galbūt Ariana, sakydama, kad Rolandas žino, kaip gauti daiktus, turėjo omenyje būtent tai. Vienintelis draudžiamas daiktas, kurio ji buvo pasiryžusi prašyti, buvo mobilusis telefonas. Tačiau tada... Kemas pareiškė, kad nereikia klausyti, ką Ariana paisto apie mokyklos gyvenimą. Viskas būtų buvę puiku, jeigu ne suvokimas, kad vakarėlis vyksta iš Rolando malonės. Kuo daugiau mįslių ji mėgino įminti, tuo painiau viskas atrodė. Merginą nervino tai, kad ji privalo džiaugtis, jog yra kviečiama į vakarėlį.

– Gerai, jūs visi atsisakote, – garsiai prabilo Rolandas, norėdamas atkreipti susirinkusiųjų dėmesį. Garso grotuvas nutilo tarp dviejų dainų. – Pradedame vakarėlio dalį, kurią vadiname „atviru mikrofonu“. Priimu pageidavimus karaokei.

– Danielis Grigoris! – pridėjusi delnus prie burnos, sušuko Ariana.

– Ne! – nesiliaudamas mušti takto atsiliepė Danielis, irgi prispaudęs rankas prie lūpų.

– O, tylusis Grigoris ir vėl nedalyvauja, – per mikrofoną pranešė Rolandas. – Nejaugi tikrai nenori padainuoti savosios „Šėtonas seka mano pėdomis“ dainos versijos?

– Rolandai aš manau, kad tai tavo daina, – atkirto Danielis. Jo lūpomis perbėgo vos pastebimas šypsnys. Liusei pasirodė, kad jis jaučiasi sutrikęs ir šypsniu prašo nebelaikyti jo dėmesio centru.

– Chebra, jis turi savo nuomonę, – nusijuokė Rolandas. – Gaila, tačiau visi žino – kai karaokę dainuoja Robertas Džonsonas, kambarys ištuštėja. – Iš įrašų šūsnies jis paėmė R. L. Burnside albumą ir pasuko į kampą, kur stovėjo grotuvas. – Verčiau keliaukime į pietus.

Kai nuskambėjo pirmosios žemos elektrinės gitaros gaidos, Rolandas atsistojo scenos viduryje. Iš tiesų scena buvo tik kambario centre palikta poros kvadratinių metrų erdvė, nutvieksta mėnulio šviesos. Visi susirinkusieji plojo arba trypė kojomis, tik Danielis spoksojo į laikrodį. Liusė prisiminė, kaip šiek tiek anksčiau tą vakarą, kada Kemas ją pakvietė į pobūvį, Danielis vestibiulyje linktelėjo jai galva. Tarytum būtų norėjęs, kad ji čia būtų dėl kažkokios svarbios priežasties. Vis dėlto dabar, kai ji jau čia, Danielis nė vienu judesiu neparodė, kad pastebėjo jos buvimą.

Jeigu tik juodu pasiliktų vieni...

Rolandas buvo taip užvaldęs visų dėmesį, kad Liusė vienintelė atkreipė dėmesį, kaip įpusėjus dainai Danielis atsistojo, apėjo Molę ir Kemą ir tyliai išsmuko pro duris.

Tai buvo jos šansas. Kol visi plojo, Liusė lėtai pakilo nuo kėdės.

– Pakartot! – sušuko Ariana. Pastebėjusi, kaip Liusė stojasi, ji pradėjo džiūgauti: – O, puiku! Ar tik ne mano mergaitė žengia į sceną dainuoti?

– Ne! – Liusė visai netroško dainuoti kambaryje susirinkusiai miniai, tačiau dar mažiau norėjo išduoti tikrąją atsistojimo priežastį. Dabar, per pirmąjį vakarėlį „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, ji stypčiojo kambario viduryje, o Rolandas jau bruko prie veido mikrofoną. Ką daryti?

– Man... man tik nesmagu dėl Todo. Jis negali čia ateiti. – Liusės balsas, aidu atsklidęs iš garsiakalbių, pasiekė jos ausis. Mergina jau buvo bepradedanti gailėtis dėl tokio nevykusio melo – dabar kelio atgal nebuvo. – Pamaniau, gal nueisiu pasižiūrėti, ar jis susidorojo su pono Koulo užduotimi.

Atrodė, kad nė vienas iš susirinkusių jaunuolių nežinojo, ką atsakyti. Tik Penė drovėdamasi šūktelėjo:

– Greitai sugrįžk!

Kvailai išsiviepusi, Molė atsigręžė į Liusę.

– Meilė iš pirmo žvilgsnio, – apsimesdama, kad leipsta nuo užplūdusių jausmų, pakomentavo mergiotė, – kaip romantiška.

Nejaugi jie patikėjo, kad jai patiko Todas? Ir kam tai parūpo – žmogui, kuris tikrai negalėjo pamanyti, kad ji eina iš kambario, norėdama susirasti būtent tą vaikiną.

Nekreipdama dėmesio į Molę, Liusė patraukė prie durų, tačiau ten, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, jos laukė Kemas.

– Nori, kad palydėčiau? – viltingai pasisiūlė.

Mergina papurtė galvą. Kitu atveju ji tikriausiai norėtų, kad Kemas palaikytų jai kompaniją, tačiau ne dabar.

– Tuojau pat grįšiu, – pažadėjo kiek galima linksmesniu balsu. Nespėjusi pastebėti vaikino veide atsiradusio nusivylimo, Liuse išsmuko į koridorių. Ištrūkus iš pobūvio triukšmo, tyla išsyk pradėjo spengti ausyse. Tik po akimirkos mergina išgirdo už kampo sklindančius prislopintus balsus.

Danielis. Šitą balsą ji bet kur atpažintų. Liusė nebuvo tikra, ar atpažįsta jo pašnekovės balsą. Tai buvo mergina.

– Aš... aš atsiprašaaau, – kažkas lemeno... savitu pietietišku akcentu.

Gabė? Nejaugi Danielis išslinko iš vakarėlio, kad susitiktų su šviesiaplauke kūtvėla Gabe?

– Daugiau taip neatsitiks, – tęsė mergina. – Prisiekiu, kad...

– Daugiau negali taip atsitikti, – šnabždėjo Danielis, tačiau jo balso tonas aiškiai bylojo, jog tai įsimylėjėlių kivirčas . – Pažadėjai, kad būsi ten, bet neatėjai.

Kur ji turėjo būti? Kada? Liusė kentė baisias kančias. Stengdamasi nesukelti nė menkiausio krebždesio, ji mažais žingsneliais sėlino koridoriumi.

Pora nutilo. Liusė įsivaizdavo, kad Danielis laiko Gabę už rankų. Įsivaizdavo, kaip jis lenkiasi prie merginos ir jų lūpos susilieja ilgam bučiniui. Širdį užplūdo viską deginantis pavydas. Mergina girdėjo, kaip už kampo kažkuris giliai atsiduso. Paskui Gabė sušnabždėjo:

– Mielasis, tu privalai manimi pasitikėti, – merginos balsas buvo nepaprastai saldus. To pakako – Liusė nusprendė, kad iš visos širdies jos nekenčia. – Be manęs tu daugiau nieko neturi.

Šeštas skyrius

BE GALIMYBĖS IŠSIGELBĖTI

Ankstyvą ir šviesų ketvirtadienio rytą koridoriuje už Liusės kambario durų staiga atgijo garsiakalbis.

– Dėmesio visiems „Kardo ir kryžiaus“ mokiniams!

Liusė sudejavusi apsivertė ant kito šono ir pamėgino pagalve užspausti ausis. Deja, kiek besistengė, nuslopinti iš garsiakalbio sklindančio Rendės riaumojimo taip ir nepavyko.

– Turite lygiai devynias minutes atvykti į sporto salę kasmetiniam fizinio pasirengimo egzaminui. Jūs žinote, kad mes itin griežti vėluojantiems, todėl paskubėkite pasiruošti fizinio pasirengimo vertinimo testui.

Fizinio pasirengimo egzaminas? Vertinimo testas? Pusę septynių ryto? Liusė jau beveik gailėjosi, kad praeitą vakarą taip vėlai atsigulė... ir taip ilgai nemiegodama nuo nervinės įtampos blaškėsi lovoje. Vos akyse iškildavo su Gabe besibučiuojančio Danielio vaizdas, ją iškart apimdavo šleikštulys – ypač nemalonus jausmas, kuris aplanko suvokus, jog apsikvailinai. Ir ne tik dėl to, kad nebegrįžo į vakarėlį, bet ir todėl, kad paslapčia žvilgčiojo už kampo, o paskui nusėlino į savo miegamąjį. Gulėdama spėliojo, ar keistas jausmas, kurį jautė Danieliui, atsirado dėl to, kad žiopliškai įsivaizdavo tarp jų esant kažkokį ryšį. Iš ryto Liusė atsibudo burnoje tebejausdama nemalonias vakarėlio pasekmes. Dabar ji mažiausiai norėjo galvoti apie fizinio pasirengimo egzaminą.