Лорен Кейт - Puolusieji

– Juk tai nelegalu, – neiškentė Penė.

– Ar tavo paklusnumas mokyklos valdžiai suderinamas su dalyvavimu šiame vakarėlyje? – atkirto Ariana. – O gal nori į raudonųjų vakarėlį?

– Aš tik noriu pasakyti, kad yra ir išmintingesnių būdų, – sušnarpštė Penė, kai Ariana nušoko žemyn. Tada ji užmetė boa Liusei ant pečių. Ši prapliupo kvatotis ir judėti pagal sklindančios Motown dainos ritmą. Ištiesusi boa Penei, kad draugė galėtų atlikti šokio judesį, Liusė nustebo, kad ši vis dar atrodė nervinga ir įsitempusi. Mergina kramtė nagus, o jos kakta buvo drėgna nuo prakaito. Juk Penė pelkėtame Pietų regione per rugsėjo kaitrą vilkėdavo šešis megztinius – šiaip jai niekada nebūdavo per karšta.

– Kas negerai? – pasilenkusi sušnabždėjo Liusė.

Penė pirštu bakstelėjo į savo rankovės siūlę ir gūžtelėjo pečiais. Rodės, kad jau ketino atsakyti, tačiau už merginų nugarų staiga atsivėrė durys. Į koridorių pliūptelėjo cigarečių dūmų kamuoliai ir tranki muzika, o tarpduryje išskėstomis rankomis jas pasitiko Kemas.

– Atėjai, – pratarė vaikinas, šypsodamasis Liusei. Net prieblandoje jo lūpos žvilgėjo tarsi būtų išteptos uogomis. Kai Kemas pasisveikindamas ją apglėbė, Liusė pasijuto mažutė ir labai saugi. Apsikabinimas truko tik sekundę. Paskui Kemas atsigręžė linktelėti kitoms dviem merginoms, o Liusę užplūdo pasididžiavimas, kad jis apkabino būtent ją.

Mažame tamsiame Kemo kambaryje buvo prisigrūdę daugybė žmonių. Viename kampe, prie diskų grotuvo, sėdėjo Rolandas ir leido muzikos įrašus. Porelė, kurią Liusė buvo mačiusi prieš kelias dienas, dabar kiūtojo jaukiai įsitaisiusi prie lango. Tvarkingai apsirengę vaikinukai su baltais medvilniniais marškiniais stovėjo susibūrę į vieną kompaniją ir kartkartėmis žvilgčiojo į merginas. Ariana negaišdama laiko patraukė tiesiai prie Kemo stalo, kuris buvo laikinai paverstas baru. Po akimirkos mergina tarp šlaunų jau spaudė šampano butelį ir kikendama mėgino ištraukti kamštį.

Liusė stypsojo netekusi žado. Net Douveryje ji nežinojo, kaip gauti alkoholinių gėrimų, nors ten ryšys su išoriniu pasauliu buvo ribojamas daug mažiau. Kemas vos prieš kelias dienas sugrįžo į „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą, tačiau jam, rodės, pavyko gauti visko, ko reikėjo, kad surengtų Dionizo puotą. Į ją susirinko beveik visi mokiniai. Beje, atėjusieji elgėsi taip, tarsi jiems tai būtų visiškai įprasta.

Trindamasi palei slenkstį, mergina išgirdo pokštelėjimą ir džiaugsmingą minios šūkavimą. Tada Ariana sušuko:

– Liusinda, eikš vidun. Aš ketinu paskelbti tostą.

Liusė troško švęsti, tačiau Penė atrodė nenusiteikusi pajudėti iš vietos.

– Eik pirma, – pasakė ji ir pamojo Liusei ranka.

– Ar kas nors negerai? – nusistebėjo ši. – Tu nenori užeiti?

Iš tiesų Liusė ir pati nervinosi. Ji dar nežinojo, kaip reaguoti į tokį bendramokslių elgesį. Be to, mergina net nebuvo tikra, ar gali pasitikėti Ariana, todėl jautėsi žymiai geriau, kai greta buvo Penė.

Penė nepritariamai suraukė antakius.

– Aš... aš jaučiuosi nesavame kailyje, – paaiškino ji. – Dabar darau skaidres... ruošiu seminarą apie darbą Power Point programa. Man reikia rinkmenos... Esu tavo draugė, tačiau tai... – pasistiebusi ant pirštų galų, Penė nutipeno į kambarį. – Net nežinau. Šie žmonės mano, kad aš žinau viską.

Liusė nutaisė miną, bylojančią „leisk man įsiterpti“.

– Ir dar jie mano, kad aš esu kotleto gabalas, – pagaliau prabilo ji, – o mes manome, kad jie yra paprasčiausi subingalviai. – Liusė nusijuokė. – Ar mes negalėtume paprasčiausiai ramiai gyventi kartu?

Penės lūpų kampučiai iš lėto pakilo aukštyn. Ji paėmė plunksnų boa ir užsimetė ant pečių.

– Ak, gerai, – tarė ji, pirma Liusės nerangiai įšlepsėdama į kambarį.

Kol Liusės akys prisitaikė prie prieblandos, ji kelis kartus pamirksėjo. Kambaryje šėlo garsų kakofonija, tačiau mergina aiškiai girdėjo Arianos kvatojimą. Liusė dar šiek tiek dvejojo, todėl Kemas paėmė ją už rankos ir nusivedė atokiau nuo vakarėlio šėlsmo epicentro.

– Aš tikrai labai džiaugiuosi, kad atėjai, – pareiškė vaikinas, uždėjęs ranką jai ant juosmens ir prikišęs lūpas prie ausies, kad būtų girdimas šventės šurmulyje. Kemo lūpos atrodė gundančios, ypač tada, kai jis prisipažino: – Pašokdavau kiekvieną kartą, kai kas nors pasibelsdavo. Vis tikėjausi, kad ten tu.

Nesvarbu, kas jį taip greitai patraukė prie Liusės, ji nenorėjo iškrėsti ko nors, kas viską sugadintų. Šis labai populiarus vaikinukas netikėtai tapo jai nepaprastai atidus. Toks dėmesys tikrai paglostė Liusės širdį. Be to, šioje keistoje naujoje vietoje ji iškart pasijuto saugesnė. Mergina žinojo, kad mėgindama atsakyti į komplimentą gali nerasti tinkamų žodžių. Todėl ji tik nusijuokė. Kemas irgi išsišiepė ir dar kartą suspaudė ją glėbyje.

Staiga Liusė pajuto, kad nebežino, kur dėti rankas. Beliko vienas kelias – apsivyti jomis vaikino kaklą. Kai Kemas suspaudė ją glėbyje ir pakėlė nuo grindų, Liusei pradėjo šiek tiek svaigti galva.

Pagaliau vėl atsidūrusi ant grindų, ji atsigręžė į kitus vakarėlio dalyvius. Pirmasis žmogus, kurį išvydo, buvo Danielis. Mergina iškart suprato, kad jis nemėgsta Kemo. Sukryžiavęs kojas vaikinas sėdėjo ant lovos, o platūs marškinėliai prieblandoje skleidė violetinį švytėjimą. Vos tik merginos akys jį surado, jai pasidarė sunku nusigręžti ir žiūrėti į ką nors kitą. Žinoma, tai buvo kvaila, kadangi greta stovėjo nuostabus, draugiškas vaikinukas ir klausinėjo, ko ji norėtų išgerti. Antras nuostabus, tačiau ne toks draugiškas jaunuolis, sėdintis priešais ją kitoje kambario pusėje, tikrai buvo ne tas žmogus, į kurį dabar vertėjo spoksoti. Beje, Danielis irgi žvelgė į Liusę. Žvilgsnis buvo toks veriantis, toks paslaptingas, kad Liusė pamanė niekada jo neperprasianti, net jeigu matytų tūkstančius kartų.

Mergina žinojo tik tiek, kad Danielis daro jai keistą poveikį. Atrodė, kad visi kambaryje esantys žmonės dingo iš jos regos lauko, o ji pati tarsi ištirpo. Mergina jautė, kad galėtų žiūrėti į jį visą vakarą, jeigu ne Ariana, kuri užlipo ant stalo ir iškėlusi taurę kreipėsi į ją:

– Už Liusę, – paskelbė tostą, kukliai nusišypsodama draugei. – Kas buvo tyčia išsiskirstę į grupeles ir neišgirdo mano pasveikinimo kalbos, tas niekada nesužinos, kokia neapsakomai nuostabi ji buvo... juk ji buvo nuostabi, tiesa, Ro? – kalbėdama Ariana pasilenkė prie Rolando, o šis pritariamai patapšnojo jos kulkšnį.

Kemas Liusei įbruko plastikinį puodelį su šampanu. Mergina nukaito ir pamėgino viską nuleisti juokais, tačiau visi susirinkusieji pradėjo skanduoti:

– Už Liusę! Už Mėsos kotletą!

Prie jos prisėlinusi Molė sušnabždėjo kitą tosto versiją:

– Už Liusę, kuri niekada nesužinos.

Prieš keletą dienų Liusė būtų krūptelėjusi. Šįvakar ji paprasčiausiai reikšmingai pavartė akis ir atgręžė Molei nugarą. Kiekvienas šios mergiūkštės ištartas žodis Liusei buvo skausmingas tarsi įgėlimas, tačiau atvirai parodyti jausmai tik dar labiau paskatintų erzinti. Liusė pasislinko, kad ant tos pačios biuro kėdės tilptų prisėsti ir Penė. Draugė atkišo jai juodą lakricos saldainį.

– Atrodo, kad man iš tiesų čia patinka. Ar gali tuo patikėti? – pareiškė Penė, džiugiai kramsnodama saldumyną.

Liusė atsikando lakricos ir siurbtelėjo truputį putojančio šampano. Nekoks derinys – panašiai kaip ji su Mole.