Лорен Кейт - Puolusieji

Beveik liesdamiesi veidais, abu sunkiai šnopavo, o Danielio akys atrodė paklaikusios iš siaubo. Tarp nuvirtusios statulos ir jų kūnų liko vos kelių colių tarpelis.

– Liuse? – sušnabždėjo vaikinas.

Ji pajėgė tik linktelėti galva.

– Ką tu matei? – prisimerkęs paklausė jis.

Staiga Liusė pastebėjo kažkieno ranką ir pajuto, kad ją traukia iš po nuvirtusios statulos. Nuolaužos liko už nugaros, o į veidą dvelktelėjo gaivus oras. Mergina vėl išvydo dienos šviesą. Visa nubaustųjų mokinių grupelė priblokšta stovėjo ir spoksojo, tik panelė Tros varstė tūžmingais žvilgsniais, o Kemas ištiesė Liusei ranką ir padėjo atsikelti.

– Ar tau nieko nenutiko? – paklausė Kemas, akimis ieškodamas įbrėžimų ir sumušimų, o ranka šluostydamas purvą nuo merginos pečių. – Mačiau, kad statula pradeda virsti, mėginau ją sulaikyti, bet buvo jau... Tikriausiai labai išsigandai.

Liusė nieko neatsakė. Išgąstis buvo tik vienas iš daugybės ją užvaldžiusių jausmų.

Danielis irgi jau buvo pakilęs nuo žemės. Net neatsigręžęs įsitikinti, ar merginai nieko nenutiko, jis paprasčiausiai nupėdino šalin.

Bežiūrėdama į tolstantį vaikiną, Liusė net išsižiojo iš nuostabos. Lygiai taip pat ji būtų stebėjusis matydama bet kurį kitą žmogų, ką tik ištrūkusį iš mirties nagų ir taip ramiai nueinantį.

– Ką tu padarei? – užsipuolė panelė Tros.

– Nežinau. Prieš akimirką mudu stovėjome štai čia, – kalbėdama Liusė pažvelgė į mokytoją, – ir, hm, dirbome. Paskui pamačiau, kad statula virsta.

Albatrosas pasilenkė apžiūrėti sudužusio angelo. Buvo nudužusi lygiai pusė skulptūros galvos. Mokytoja burbėjo kažką apie gamtos jėgas ir senus akmenis.

Net tada, kai visi vėl pradėjo dirbti, mokytoja kažką vapaliojo apie gamtos jėgas ir senus akmenis.

Net tada, kai visi vėl ėmėsi darbo, Liusės ausyse tebeskambėjo vieno žmogaus balsas. Molė, po įvykio atsidūrusi vos per kelis colius nuo jos, sušnabždėjo:

– Atrodo, kad kažkas turėtų pradėti klausyti mano patarimų.

Penktas skyrius

VIDINIS RATAS

– Daugiau niekada manęs taip negąsdink! – pyko Kelė trečiadienio vakarą.

Prieš pat saulėlydį Liusė buvo įleista į „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos telefono kabiną – mažytį smėlio spalvos urvelį, įrengtą tiesiai priešais raštinės patalpą. Nors tokioje vietoje apie privatumą negalėjo būti nė kalbos, tačiau, laimei, aplinkui niekas neslampinėjo. Nuo vakarykščio darbo kapinėse tebesopėjo rankas, o Danielio dingimas praėjus vos kelioms sekundėms po statulos griuvimo įžeidė savigarbą. Vis dėlto mergina stengėsi bent penkiolikai minučių išmesti visa tai iš galvos ir per pokalbiui skirtą laiką išsakyti geriausiai draugei pačius maloniausius žodžius. Liusei buvo taip malonu girdėti aukštą Kelės balsą, kad ji net nekreipė dėmesio, jog ši ant jos rėkė.

– Juk pažadėjome viena kitai, kad kalbėsimės ne rečiau kaip kas valandą , – kaltinamu tonu tęsė Kelė. – Jau pamaniau, kad kas nors tave prarijo gyvą! Arba uždarė į beprotnamio vienutę ir užvilko tramdomuosius marškinius, kurių rankovę reikia pragraužti, kad pasikasytum veidą. Kiek žinau, tave nubloškė į devintą ratą...

– Gerai, mamyte , – juokdamasi ir mėgdžiodama Kelės kvėpavimo instruktorių atsakė Liusė. – Nurimk. – Akimirksnį mergina pajuto kaltę, kad vienintelį leidžiamą skambutį išnaudojo ne tam, kad susisiektų su tikrąja mama. Vis dėlto ji numanė, kad draugė barsis ir plūsis sužinojusi, kad Liusė nepasinaudojo pirma pasitaikiusia proga pataukšti su ja. Keista, tačiau jai visada buvo malonu girdėti isterišką Kelės balsą. Tai viena iš priežasčių, dėl ko abi merginos taip puikiai sutarė – beribė geriausios draugės paranoja Liusę veikė raminamai. Ji netgi galėjo įsivaizduoti Kelę, žingsniuojančią pirmyn atgal ryškiai oranžiniu Douverio miegamojo kilimu, kaktą, nosį ir smakrą išsitepusią Oxy kremu, su iš putplasčio pagamintais pedikiūro skirtukais tarp drėgnų kojų pirštų.

– Nevadink manęs mamyte! – suirzo Kelė. – Nagi, dėstyk. Kokie ten vaikai? Ar jie tokie baisūs, kaip rodo filmuose, ir ryja šlapimą varančius vaistus? O kaip pamokos? Koks maistas?

Antrajame plane Liusė girdėjo filmo Atostogos Romoje veikėjų balsus – tikriausiai garsas atkeliavo iš mažyčio Kelės televizoriaus. Merginai labiausiai patikdavo scena, kurioje Odrė Hepbern atsibunda Grigorio Peko kambaryje, tebemanydama, kad praėjusi naktis buvo tik sapnas. Liusė užsimerkė ir pamėgino prisiminti, kaip viskas atrodė. Mėgdžiodama mieguistą Odrės šnabždėjimą, ji pacitavo eilutę, kurią tikrai turėjo atpažinti Kelė:

– Tai vyras, kuris man buvo toks šlykštus . Buvo nuostabu .

– Gerai, princese. Noriu išgirsti apie tavo gyvenimą, – neatlyžo draugė.

Deja, „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje Liusė nerado nieko, ką būtų galima apibūdinti žodžiu „nuostabu“. Galvodama apie Danielį – tądien jau kokį aštuoniasdešimtą kartą – mergina suprato, kad vienintelė sąsaja tarp jo ir filmo „Atostogos Romoje“ herojaus yra ta, jog abu vaikinai yra agresyvūs, šiurkštūs ir nė kiek nesidomi juos įsižiūrėjusiomis merginomis. Liusė atrėmė galvą į smėlio spalvos linoleumą, kuriuo buvo išmuštos telefono kabinos sienos. Kažkas buvo išraižęs žodžius: „LAUKIU GEROS PROGOS“. Normaliomis aplinkybėmis, pasitaikius gerai progai, ji draugei apie Danielį išklotų viską.

Buvo viena priežastis, dėl kurios ji taip nepadarė.

Ji nenorėjo pasakoti nieko, kas iš tikrųjų tarp jųdviejų nutiko. Kelei patiko vaikinai, kurie visaip stengdavosi įrodyti esą verti merginos. Draugė norėtų išgirsti, kiek kartų jis atidarė Liusei duris arba kaip dažnai jis giria jos prancūzų kalbos tartį. Kelei neatrodė, kad vaikinai, rašantys sentimentalius meilės eilėraščius, galėtų būti nieko verti, o Liusė niekada į tokius rimtai nežiūrėjo. Apie Danielį ji tiesiog neturėjo ko pasakoti. Tiesą sakant, Kelei būtų daug maloniau pasiklausyti apie tokį vaikiną kaip Kemas.

– Na, čia yra toks vaikinas, – sušnabždėjo Liusė į ragelį.

– Taip ir žinojau! – sukrykštė Kelė. – Sakyk vardą!

Danielis. Danielis . Liusė atsikrenkštė ir pasakė:

– Kemas.

– Kalbėk paprastai ir suprantamai, – paliepė draugė. – Aš viską suprasiu. Pradėk nuo pradžių.

– Na, iš tiesų kol kas nieko nenutiko, – nuvylė ją Liusė.

– Jis galvoja, kad tu nuostabi, ir taip toliau, – čiauškėjo Kelė. – Juk sakiau, kad su trumpais plaukais tapai panaši į Odrę. Pasakok geriausias naujienas.

– Na... – Liusė užsikirto. Ją nutildė iš vestibiulio ataidėję kažkieno žingsniai. Mergina prisispaudė prie kabinos sienos ir ištempusi kaklą ėmė žvalgytis, kas sutrukdė geriausias penkiolika minučių per visas tris mokykloje praleistas dienas.

Prie jos artinosi Kemas.

Vilką mini, vilkas čia. Liusė prikando liežuvį ir susilaikė neištarusi siaubingai kvailų žodžių. Jis man davė savo gitaros mediatorių. Brauktukas tebegulėjo merginos kišenėje.

Kemas elgėsi abejingai – laimei, vaikinas neišgirdo, ką ji prieš kelias akimirkas kalbėjo. Tikriausiai jis buvo vienintelis mokinys visoje „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, kuris nenusivelka uniformos vos tik pasibaigus pamokoms. Vilkėdamas juodus drabužius vaikinas atrodė nė kiek ne geriau už Liusę, kuri su jais buvo panaši į bakalėjos krautuvės kasininkę.

Kemas sukiojo kišeninį laikrodį, kurio ilgą grandinėlę buvo užsivyniojęs ant smiliaus. Liusė tarsi užhipnotizuota kelias akimirkas akimis sekė plačiu lanku skriejantį laikrodį, kol vaikinas sugavo jį delnu, uždengė dangtelį ir suspaudė kumštyje. Jis pirmiausia pažvelgė žemyn į laikrodį, paskui pakėlė akis į Liusę.