Лорен Кейт - Puolusieji

– Atleisk, – tarė jis, iš sumišimo suspaudęs lūpas, – maniau, kad buvau užsiregistravęs paskambinti septintą valandą. – Vaikinas gūžtelėjo pečiais. – Tikriausiai suklydau.

Kai Liusė žvilgtelėjo į savo laikrodį, jos širdis nugarmėjo į kulnus. Jos su Kele vos spėjo tarstelėti viena kitai po penkiolika žodžių – kaip galėjo pralėkti penkiolika minučių?

– Ei, Liuse! – kitame laido gale Kelės balse suskambėjo nekantravimo gaidelės. – Tu pradedi elgtis keistai. Ar kažko man nesakai? Ar jau spėjai iškeisti mane į kokį nors perauklėjimo mokyklos nenaudėlį? Kaip ten buvo su tuo vaikinu?

– Šššš! – sušnypštė Liusė į ragelį. – Kemai, luktelk, – sušnabždėjo, atitraukusi telefoną nuo lūpų. Vaikinas jau buvo netoli durų. – Tik sekundėlę. Aš kaip tik ketinau... – ji užsikirto, – ketinau išeiti.

Kemas įsikišo laikrodį į juodo švarko kišenę ir vėl patraukė link Liusės. Išgirdęs iš ragelio vis garsiau sklindantį Kelės balsą, jis kilstelėjo antakius ir prapliupo kvatoti.

– Nedrįsk padėti ragelio, kol nebaigėm kalbėti! – beveik klykė draugė. – Tu man dar nieko nepapasakojai. Nieko!

– Nenoriu niekam įkyrėti, – prunkštelėjo Kemas, ranka parodydamas į vis didesnį triukšmą skleidžiantį telefoną. – Pasinaudok man skirtu pokalbio laiku. Kitą kartą galėsi grąžinti skolą.

– Ne, – suskubo prieštarauti Liusė. Nors ir labai norėjo toliau kalbėtis su drauge, ji įsivaizdavo, kad panašiai pasijustų Kemas, jeigu jam bekalbant telefonu kas nors ateitų skambinti. Be to, priešingai nei dauguma šios mokyklos mokinių, Kemas su ja elgėsi maloniai. Ji nenorėjo naudotis vaikinui skirtu pokalbio laiku, ypač dabar, kai jautėsi pernelyg susinervinusi, kad galėtų toliau plepėti su Kele apie jį.

– Kele, – sušnabždėjo ji atsidusdama tiesiai į ragelį. – Turiu eiti. Paskambinsiu vėl, kai tik... – deja, iš ragelio į jos ausį atsklido tik tylus pypsėjimas. Telefonas buvo nustatytas taip, kad kiekvienas pokalbis truktų tik penkiolika minučių. Mergina tik dabar pastebėjo nediduką laikmatį, kurio ekranėlyje švietė skaičiai 0:00. Jai net nebuvo suteikta galimybė atsisveikinti, o dabar teks laukti visą savaitę, kol vėl galės paskambinti. Toks laiko tarpas dabar Liusei atrodė tarsi visa amžinybė.

– Na, baigei? – paklausė Kemas, įlindęs į kabiną ir atsistojęs greta Liusės. – Aš turiu tris jaunesnes seseris. Galima sakyti, kad per telefoną užuodžiu geriausios draugės intonacijas. – Jis pasilenkė prie Liusės, tarsi ketindamas pauostyti. Mergina sukikeno ir... staiga sustingo. Netikėtas vaikino artumas privertė jos širdį krūptelėti.

– Leisk atspėti, – tęsė Kemas, atsitiesdamas ir kilstelėdamas smakrą, – ji norėjo sužinoti viską apie perauklėjimo mokykloje besimokančius blogus berniukus?

– Ne! – Liusė papurtė galvą, norėdama kuo įtikinamiau paneigti, kad ji apskritai domisi berniukais, tačiau staiga suprato, kad Kemas paprasčiausiai... juokauja. Mergina nukaito, tačiau pamėgino taip pat pajuokauti: – Na, aš jai pasakiau, kad čia nėra nė vieno, kuris būtų šio to vertas.

Kemas mirktelėjo.

– Būtent todėl čia taip įdomu. Juk tu irgi taip manai, tiesa?

Vaikinas stovėjo labai tyliai – Liusė irgi stypsojo sustingusi, todėl kišeninio laikrodžio, gulinčio Kemo švarko kišenėje, tiksėjimas atrodė daug garsesnis negu turėjo būti iš tiesų.

Liusė jautėsi sustingusi greta Kemo. Staiga į vestibiulį įlėkė kažkoks tamsus pavidalas – mergina net krūptelėjo. Atrodė, kad šešėliai labai keistai šokinėja „klases“ ant lubų, užtemdydami tai vieną, tai kitą, tai trečią plokštę. Prakeikimas. Tokiais atvejais, kai pasirodo šešėliai, blogiausia būti dviese su kuo nors, ypač jeigu tas „kas nors“ murkso sutelkęs į tave visą dėmesį – būtent taip šįkart elgėsi Kemas. Liusė jautė, kaip trūkčioja kūnas, ir iš visų jėgų stengėsi atrodyti rami. Tuo metu tamsios dėmės šoko aplink lubose įmontuotą ventiliatorių. Būdama viena, ji galėtų tai ištverti. Galbūt galėtų. Deja, šešėlis skleidė pačius klaikiausius garsus – panašiai rėkė iš palmės iškritęs ir mirtinai susižeidęs mažas pelėdžiukas, kurį kažkada matė Liusė. Mergina troško, kad Kemas nespoksotų į ją. Norėjo, kad nutiktų kažkas, kas nukreiptų jo dėmesį. Galų gale ji troško, kad įeitų Danielis Grigoris.

Jis taip ir padarė. Liusę išgelbėjo nuostabus vaikinas, mūvintis skylėtus džinsus ir vilkintis skylėtus baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis. Tiesa, jis neatrodė panašus į gelbėtoją – ėjo nešinas didžiule knygų stirta ir susikūprinęs nuo sunkios naštos. Be to, po pilkomis akimis karojo pilki maišeliai. Akivaizdu, kad Danielis buvo pervargęs. Nors šviesūs vaikino plaukai užkrito ant akių, Liusė pastebėjo, kaip jos susiaurėjo, vos tik Danielis pamatė juodu su Kemu. Liusė taip sunerimo sukdama galvą, kas šįkart suerzino Danielį, jog beveik nesuvokė, kas įvyko tą akimirką. Prieš pat vestibiulio durims užsiveriant už Danielio nugaros, šešėlis nėrė pro jas ir išsklendė į tamsą. Atrodė, tarsi staiga būtų atsiradęs vakuumas ir išsiurbęs iš vestibiulio smėlį.

Danielis linktelėjo ir nelėtindamas žingsnių praėjo pro šalį.

Liusė pasižiūrėjo į Kemą – šis stebėjo Danielį. Tada Kemas atsigręžė į merginą ir garsiau negu derėtų prabilo:

– Vos nepamiršau tau pasakyti – šiandien po socializacijos užsiėmimo mano kambaryje vyks vakarėlis. Būtų malonu, jeigu ateitum.

Danielis tebestovėjo labai arti. Liusė net nenutuokė, kas yra tas socializacijos užsiėmimas, tačiau tikėjosi, kad iki jo dar pavyks sutikti Penę. Galbūt į užsiėmimą jos eis drauge.

Liusė tebežiūrėjo į tolstančio Danielio pakaušį, tačiau žinojo, kad turi atsakyti Kemui dėl vakarėlio. Iš tiesų tai nebuvo sudėtinga, tačiau tą akimirką Danielis atsigręžė ir pažvelgė į ją. Liusė būtų galėjusi prisiekti, kad vaikino akyse įžvelgė liūdesį. Staiga už jos nugaros suskambo telefonas. Kemas ištiesė ranką, ketindamas nukelti ragelį ir pasakė:

– Liuse, aš turiu atsiliepti. Ar ateisi?

Danielis beveik nepastebimai linktelėjo.

– Taip, – atsakė Liusė Kemui. – Taip.

– Vis dar nesuprantu, kodėl turime bėgti, – po dvidešimties minučių šnopuodama bambėjo Liusė. Ji stengėsi suspėti paskui Penę, kai toji skuodė per miegamąjį korpusą link auditorijos, kur turėjo vykti paslaptingas trečiadienio vakaro socializacijos užsiėmimas. Deja, Penė iki šiol dar nebuvo paaiškinusi, kas tai yra. Liusei vos pakako laiko užlėkti laiptais aukštyn į savo kambarį, pasidažyti lūpas ir užsitempti geriausius džinsus – tam atvejui, jeigu užsiėmimas bus toks , kokio ji tikisi. Mergina vis dar mėgino atgauti kvapą po keisto susitikimo su Kemu ir Danieliu, kai į kambarį staiga įsiveržė Penė ir puolė tempti ją pro duris.

– Žmonės, kurie nuolat vėluoja, nesupranta, kaip jie gaišina punktualių ir normalių žmonių laiką, – išrėžė Penė, kai merginos klampojo per ypač įmirkusią vejos dalį.

– Cha! – kažkas nusijuokė merginoms už nugarų.

Liusė atsigręžė ir pajuto, kaip nušvinta jos veidas, išvydus atbėgant smulkią, liesą Arianos figūrėlę. Mergina skubėjo jas pasivyti.

– Pene, koks šundaktaris leptelėjo, kad tu normali? – tai sakydama Ariana kumštelėjo Liusę ir parodė žemyn. – Atsargiai, neįklimpk į liūną!

Liusė spėjo sustoti, todėl nemurktelėjo į baisų purvą.

– Ar man kas nors pasakys, kur mes einame? – suirzusi šūktelėjo ji.