Лорен Кейт - Puolusieji

Kai šešėliai pasirodydavo ir išnykdavo, Liusė nežinodavo, kur jie dingo ir kiek laiko prabuvo greta jos.

Ji negalėjo suvokti, kas vyko. Kažkas buvo kitaip negu visada. Taip, ji vėl jautėsi išsigandusi, tačiau šįkart nepajuto šalčio. Iš tiesų jai netgi kaito skruostai. Bibliotekoje buvo šilta, tačiau ne taip karšta, kad nukaistų veidas. Tada žvilgsnis užkliuvo už Danielio.

Jis sėdėjo nusigręžęs į langą ir palinkęs virš pulto, ant kurio didelėmis baltomis raidėmis buvo užrašyta: SPECIALIOJI KOLEKCIJA. Odinio švarko rankovės buvo atraitotos iki alkūnių, o šviesūs plaukai spindėjo lempų šviesoje. Vaikinas sėdėjo šiek tiek pakėlęs pečius, o Liusę ir vėl apėmė keistas jausmas, tarsi matytų save jo glėbyje. Ji pamėgino atsikratyti šios minties ir pasistiebė ant pirštų galų, norėdama geriau apžiūrėti vaikiną. Iš tos vietos, kur ji stovėjo, atrodė, jog jis kažką piešė.

Stebėdama lengvus piešiančio vaikino kūno judesius, Liusė viduje pajuto keistą deginimą, tarsi būtų prarijusi kažką karšta. Mergina niekaip negalėjo suvokti kodėl, tačiau jos nuojauta kuždėjo, kad Danielis piešia ją.

Jai negalima artintis. Juk ji vaikino netgi nepažįsta ir niekada nėra su juo kalbėjusi. Visas jų bendravimas apsiribojo kartą parodytu viduriniu pirštu ir keliais piktais žvilgsniais. Vis dėlto Liusei buvo labai svarbu sužinoti, kas nupiešta jo eskizų sąsiuvinyje.

Staiga ją kažkas tarsi supurtė. Mergina prisiminė praeitos nakties sapną. Netikėtai labai ryškiai išvydo trumpą jo epizodą. Buvo vėlyvas vakaras – drėgnas ir žvarbus. Ji vilkėjo kažkokį ilgą, gražiai krintantį drabužį. Paskui pasilenkė prie užuolaidomis uždengto lango nepažįstamame kambaryje. Patalpoje buvo dar vienas žmogus, vyras arba... jaunuolis – Liusė niekaip negalėjo įžiūrėti veido. Storame eskizų bloknote jis piešė merginą, nepaprastai panašią į ją. Ten buvo jos plaukai ir jos kaklas. Tiksli profilio linija. Liusė stovėjo vyriškiui už nugaros ir labai bijojo, kad jis nesuprastų esąs stebimas. Vis dėlto didžiulis susidomėjimas neleido jai atsitraukti.

Tarsi pajutusi stuktelėjimą į petį, Liusė staigiai žingtelėjo į priekį ir pajuto, kaip kažkas prasklendė virš galvos. Šešėlis vėl atsirado. Jis buvo juodas ir tankus kaip užuolaida.

Širdis pradėjo plakti taip stipriai, kad Liusės ausis pasiekė jos dūžių garsas. Jis užgožė tamsaus šešėlio šnaresį ir merginos žingsnių aidą. Danielis pakėlė akis nuo piešinio. Atrodė, kad vaikinas tuojau pat pažvelgs būtent ten, kur kybojo šešėlis, tačiau jis to nepadarė.

Žinoma, jis negalėjo jo matyti. Danielio žvilgsnis lėtai nukrypo į langą.

Karštis, užliejęs Liusės kūną, vis stiprėjo. Atrodė, kad tuojau pat pajus, kaip jis iš vidaus pro odą sklinda į išorę.

Liusė pamėgino kiek įmanoma greičiau žvilgtelėti pro Danielio petį į eskizą. Vieną trumpą akimirką jos akys pamatė pieštuku ant popieriaus nubrėžtą nuogo savo kaklo linkį. Tada mergina sumirksėjo, o kai antrą kartą įbedė akis į popierių, pajuto skaudų nusivylimą.

Tai buvo peizažas. Danielis labai tiksliai piešė pro langą matomą kapinių paveikslą. Nė vienas iki šiol matytas vaizdas nebuvo taip stipriai jos nuliūdinęs.

Liusė net nežinojo kodėl. Netgi jai pasirodė beprotiška tikėtis, kad keista jos nuojauta gali būti teisinga. Juk Danielis neturėjo nė menkiausios priežasties piešti jos atvaizdą. Liusė tą puikiai suvokė. Taip pat gerai žinojo, kad nebuvo priežasties šįryt dėl šio vaikino prarasti savitvardą. Vis dėlto taip nutiko.

– Ką tu čia veiki? – paklausė Danielis. Tada užvertė eskizų bloknotą ir rimtomis akimis įsispoksojo į merginą. Putlios jo lūpos buvo suspaustos į siaurą liniją, o pilkos akys žvelgė niūriai. Vaikinas neatrodė piktas, tačiau smarkiai pervargęs.

– Atėjau paimti knygą iš specialiosios kolekcijos, – trūkčiojančiu balsu sumurmėjo Liusė, tačiau apsidairiusi iškart suprato, jog padarė klaidą. Specialioji kolekcija buvo ne atskira knygų lentyna, o atviras bibliotekos skyrius, kuriame eksponuojama medžiaga apie pilietinį karą. Juodu su Danieliu stovėjo mažoje galerijoje, pilnoje bronzinių didvyrių biustų ir stiklinių lentynų, prikrautų senų vekselių bei konfederatų armijos žemėlapių. Tai buvo vienintelis bibliotekos skyrius, kuriame nerastum nė vienos knygos.

– Linkiu sėkmės, – nusišaipė Danielis ir vėl atsivertė eskizų bloknotą, tarsi norėdamas užbaigti pokalbį ir atsisveikinti.

Liusė stovėjo suglumusi ir praradusi žadą. Ji labiausiai už viską troško kuo greičiau pasprukti. Deja, aplink ją tebesklandė šešėliai, todėl mergina jautėsi saugesnė būdama šalia Danielio. Suprantama, tai buvo beprasmiška – vaikinas negalėjo nuo jų apginti.

Liusė stypsojo suakmenėjusi, tarsi įaugusi į grindis. Vaikinas dėbtelėjo į ją ir atsiduso. Tada pratarė:

– Leisk paklausti – ar tau patinka, kai prie tavęs kas nors prisėlina?

Liusė pagalvojo apie šešėlius – dabar jie su ja elgėsi būtent taip. Mergina nesusimąsčiusi piktokai papurtė galvą.

– Puiku, tačiau vienas iš mūsų taip elgiasi, – Danielis atsikrenkštė ir įsispoksojo į ją, leisdamas suprasti, jog ji yra įsibrovėlė.

Galbūt Liusė galėjo pasiteisinti, jog pasijuto silpnai ir turi kelias minutes pasėdėti.

– Klausyk, gal galiu... – pradėjo ji.

Deja, Danielis paėmė nuo pulto eskizų bloknotą ir atsistojo.

– Atėjau čia, nes norėjau pabūti vienas, – nutraukė jis. – Jeigu tu neketini dingti, tada išeisiu aš.

Jis įbruko bloknotą į kuprinę. Kai vaikinas judėjo pro šalį, jų pečiai susilietė. Nors kontaktas truko vos akimirką, nors abu vilkėjo daugybę sluoksnių drabužių, Liusė pajuto stiprią elektros iškrovą.

Danielis irgi akimirką sustingo. Abu atsigręžė, norėdami pasižiūrėti vienas į kitą, Liusė prasižiojo. Deja, jai nespėjus pratarti nė žodžio, Danielis apsisuko ant kulno ir nuskubėjo durų link. Liusė stebėjo, kaip šešėliai lėtai sklandė ratu viršum vaikino galvos, o paskui pro langą išskrido į nakties tamsą.

Liusė virpėjo nuo jų skleidžiamo šalčio. Net šešėliams išnykus, ji dar ilgai slėpėsi specialiosios kolekcijos skyriuje ir čiupinėjo tą peties vietą, kuri buvo prisilietusi prie Danielio. Karštis pamažu slūgo.

Ketvirtas skyrius

KAPINIŲ PAMAINA

Ak, antradienis. Vaflių diena . Kiek Liusė prisiminė, vasaros antradieniai visada siejosi su šviežia kava, sklidinais dubenėliais aviečių su plakta grietinėle ir milžiniška krūva traškių aukso rusvumo vaflių. Net šią vasarą, kai tėvai pradėjo apsimetinėti, jog šiek tiek baiminasi dėl jos, vaflių dienų tradicija neišnyko. Antradienio rytais Liusė galėjo ilgai vartytis lovoje. Net nežinodama, kokia yra savaitės diena, ji instinktyviai pajusdavo, jog tai antradienis.

Iš lėto atsipeikėdama, Liusė įkvėpė pro nosį. Paskui dar kartą pauostė orą, tačiau didžiulio malonumo nepajuto. Ore sklandė ne plaktos pasukų tešlos kvapas, o rūgštus besilupančių dažų dvokas. Mergina nuvaikė miegus ir patraukė į savo ankštą miegamąjį. Televizijos rodomos būsto atnaujinimo programos tokias patalpas demonstruoja su užrašu „prieš remontą“.

Sapnuose iš naujo praplaukė nesibaigiantis pirmadienio košmaras: priverstinis mobiliojo telefono atsisakymas, incidentas su kotletais ir valgykloje žybsinčios įniršusios Molės akys, Danielis, grubiai atstūmęs ją bibliotekoje. Liusė niekaip negalėjo suprasti, kodėl vaikinas su ja elgėsi taip pagiežingai.

Ji atsistojo, norėdama pažvelgti pro langą. Lauke tebeviešpatavo tamsa – saulė dar nebuvo išnirusi iš už horizonto. Mergina dar niekada nebuvo atsibudusi taip anksti. Iš tiesų ji net negalėjo prisiminti, ar nors kartą gyvenime buvo mačiusi saulėtekį. Tiesą sakant, ją nervindavo vien mintis apie tekančios saulės stebėjimą. Tokie momentai, kai reikėtų sėdėti tamsoje ir spoksoti į medžių viršūnes, belaukiant prašvintančių spindulių, yra tinkamiausias laikas atslinkti šešėliams.