Лорен Кейт - Puolusieji

Mano miela Liuse,

jeigu atėjai šįvakar pasikalbėti, prašau vidun! Mes puikiai sutarsime.

Jeigu tu už mane laidavai... tai nesikišk į mano asmeninius reikalus, ROLANDAI! Kiek kartų galiu tau kartoti? Po perkūnais!

Šiaip ar taip, aš kviečiau užsukti šįvakar pas mane, bet iš R&R turėjau drožti tiesiai į medicinos punktą (paskutinė viltis po šiandieninio auklėjimo elektrošoku), kad Albatrosas atliktų biologinę apžiūrą. Ką galėčiau pasakyti – gal atidedame?

Dėl tavęs pamišusi A.

Liusė stovėjo rankoje suspaudusi raštelį ir nežinojo, ką daryti toliau. Paaiškėjus, kad Ariana kažkas rūpinasi, šiek tiek palengvėjo, tačiau ji vis dar norėjo asmeniškai pasimatyti su drauge. Troško išgirsti ramų Arianos balsą ir suvokti, kaip reaguoti į šiandieninį įvykį kavinėje. Stovint koridoriuje, Liusę vis labiau kankino dvejonės ir nežinojimas, kaip vertinti dienos įvykius. Supratus, kad jau tamsu, o ji viena stovi „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, apėmė panika.

Už nugaros atsivėrė durys. Po Liusės kojomis nusidriekė sidabriškai baltos šviesos rėžis. Buvo girdėti kambaryje skambanti muzika.

– Ką čia darai? – nuaidėjo balsas. Tai buvo Rolandas. Vilkėdamas apiplyšusius baltus trumparankovius marškinėlius ir mūvėdamas džinsus, jis stovėjo tarpduryje. Jo dredai viršugalvyje buvo surišti geltona gumine juostele, o prie lūpų vaikinas laikė prispaudęs armonikėlę.

– Atėjau pas Arianą, – atsakė Liusė, mėgindama prisiversti nežiūrėti į kambario gilumą ir netikrinti, ar ten kas nors dar yra. – Mes ketinome...

– Nieko nėra namie, – paslaptingu balsu pareiškė Rolandas. Liusė net nesuprato, apie ką jis kalba: ar apie Arianą, ar apie kitus miegamajame korpuse gyvenančius vaikus. Nenuleisdamas akių nuo Liusės, vaikinas sugrojo armonikėle kelis taktus. Tada kiek plačiau pravėrė duris ir kilstelėjo antakius. Liusė nė nesuprato, ar tai buvo kvietimas užeiti vidun.

– Na, aš tik užsukau pakeliui į biblioteką, – greitai pamelavo ir apsisuko grįžti atgal. – Turiu paimti vieną knygą.

– Liuse! – pašaukė Rolandas.

Ji atsigręžė. Jie oficialiai dar nesusipažino, todėl mergina net nesitikėjo, kad Rolandas gali žinoti jos vardą, Vaikino akyse švietė žaisminga šypsena. Lūpine armonikėle jis parodė į priešingą pusę.

– Biblioteka yra ten, – paaiškino. Tada atsistojo ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. – Būtinai peržiūrėk specialias kolekcijas rytiniame priestate. Ten tikrai yra kai kas įdomaus.

– Ačiū, – padėkojo Liusė dar kartą apsigręždama. Ji tikrai jautėsi dėkinga.

Nueidama Liusė svarstė, kad Rolandas, mojuojantis ranka ir grojantis kelis taktus lūpine armonikėle, atrodė toks tikras. Galbūt anksčiau jis nepatiko jai dėl to, kad buvo Danielio draugas. Iš to, kiek pavyko pažinti, paaiškėjo, kad Rolandas gali būti tikrai malonus žmogus. Beeinant koridoriumi, merginos nuotaika pasitaisė. Pirma, Arianos raštelis buvo įmantrus ir kandus, antra, Liusė netikėtai, bet maloniai pabendravo su Rolandu Sparksu, be to, ji tikrai norėjo apžiūrėti biblioteką. Reikalai klostėsi vis geriau.

Kitame koridoriaus gale, ten, kur miegamųjų pastatas buvo sujungtas su bibliotekos priestatu, Liusė pamatė, kad visame pastato aukšte yra tik vienerios sukiužusios durys. Jos nebuvo išpuoštos pagal kažkieno fantaziją, bet nudažytos juodai. Prisiartinusi mergina išgirdo viduje skambant grėsmingą sunkųjį metalą. Jai net nereikėjo stabtelėti ir skaityti užrašo ant durų. Ir taip buvo aišku – ten Molės būstas.

Liusė pagreitino žingsnį ir stengėsi, kad juodi jojimo batai nestuktelėtų į linoleumą. Kol neįsmuko pro medines bibliotekos duris ir neatsikvėpė, mergina net nesuvokė, kad visą kelią skuodė sulaikiusi kvapą.

Apsidairius bibliotekoje, Liusę apgaubė maloni šiluma. Jai visada patikdavo švelnus dulkių ir pelėsių kvapas, koks gali tvyroti tik knygų pilnoje patalpoje. Kartkartėmis perverčiamų puslapių skleidžiamas garsas veikė raminamai. Douveryje biblioteka visada buvo ta vieta, į kurią galima pasprukti. Supratus, kad čia irgi galima užsitikrinti tokį pat saugumo jausmą, Liusę apėmė palaima. Buvo sunku patikėti, kad ši vieta priklauso „Kardo ir kryžiaus“ mokyklai. Ji buvo beveik... tiesą sakant... viliojanti.

Bibliotekos sienos buvo tamsaus raudonmedžio spalvos, lubos aukštos. Prie vienos sienos stūksojo iš plytų sumūrytas židinys. Ilgus medinius suolus apšvietė žalios senovinės lempos, o knygų lentynos driekėsi taip toli, kad jų pabaigos net nebuvo matyti. Kai Liusė žingsniavo prieangio link, storas persiškas kilimas sugėrė jos kulniukų kaukšėjimą.

Keli vaikai mokėsi. Jų vardų Liusė nežinojo, tačiau palinkę prie knygų chuliganiškos išvaizdos vaikėzai neatrodė tokie grėsmingi. Ji prisiartino prie knygų išdavimo stalo. Tai buvo didžiulis apskritas baldas, stovintis pačiame patalpos centre. Ant jo kūpsojo kalnai popierių ir knygų – Liusei tai priminė akademinę netvarką, viešpatavusią tėvų namuose. Knygų krūvos buvo tokios aukštos, kad mergina vos galėjo įžiūrėti bibliotekininkę, sėdinčią kitoje stalo pusėje. Energingai tarsi karštinės užvaldytas aukso ieškotojas moteriškė rausėsi dokumentų šūsnyje. Liusei prisiartinus, bibliotekininkė staigiai kilstelėjo galvą.

– Labas! – pasisveikino moteriškė ir nusišypsojo – iš tikrųjų nusišypsojo – Liusei. Žili bibliotekininkės plaukai buvo ne pilki, o sidabro spalvos. Jie blizgėjo net blankioje patalpą gaubiančioje šviesoje. Moters veidas tuo pat metu atrodė ir senas, ir jaunas. Oda buvo blyški, iki baltumo įkaitintos geležies spalvos, akys didelės, juodos, o nosis nedidelė ir smaila. Kalbėdama su Liuse, ji truktelėjo aukštyn balto kašmyro megztinio rankoves ir atidengė daugybę perlų apyrankių, puošiančių abiejų rankų riešus. – Ar tau padėti ką nors surasti? – entuziastingai sušnabždėjo moteriškė.

Liusė iškart pajuto, kad su šia moterimi gali bendrauti laisvai, norėdama perskaityti bibliotekininkės pavardę, įbedė akis į ant stalo gulinčią kortelę. Sofija Blis. Liusė pagalvojo, kad būtų gerai turėti kokių nors pageidavimų. Ši moteris buvo pirmoji iš visų šiandien matytų mokyklos darbuotojų, kurios pagalbos ji iš tiesų norėjo. Deja, Liusė tik vaikštinėjo ir žvalgėsi. Staiga ji prisiminė, ką sakė Rolandas Sparksas.

– Aš čia naujokė, – prisistatė Liusė. – Liusinda Prais. Gal galėtumėte pasakyti, kur yra rytinis priestatas?

Moteriškės šypsena bylojo, kad Liusė jai pasirodė panaši į mėgstantį skaityti žmogų, – taip jai visada šypsodavosi bibliotekininkės.

– Eik štai ten, – paaiškino moteris, ranka rodydama į eilę aukštų langų kitoje patalpos pusėje. – Aš esu panelė Sofija. Jeigu mano sąrašas teisingas, tai antradieniais ir ketvirtadieniais tu pas mane lankysi religijos seminarus. Ak, tai bus tikrai puiku! – ji pamojo ranka. – O kol kas, jeigu ko nors prireiks, aš būsiu čia. Liuse, man buvo malonu su tavimi susipažinti.

Liusė dėkinga nusišypsojo, pasakė panelei Sofijai, kad jai bus malonu rytoj susitikti pamokoje, ir patraukė langų link. Tik pasitraukusi toliau nuo bibliotekininkės, ji nusistebėjo, kodėl moteris į ją kreipėsi sutrumpintu vardu. Tai pasirodė gana keista, kadangi šitaip ją vadino tik artimiausi žmonės.

Mergina jau buvo praėjusi skaityklą ir pasukusi tarp aukštų, dailių knygų lentynų, kai staiga virš jos galvos praskrido kažkas tamsaus ir šiurpaus. Ji pakėlė akis.

Ne. Tik ne čia. Prašau. Palikite man bent šią vienintelę vietą.