Лорен Кейт - Puolusieji

– O, ponas Koulas netrukus atsipalaiduos. Tokias nesąmones jis tauškia kaskart, kai pasirodo naujokai. Nieko baisaus. – Paguodė Ariana, kumštelėdama Liusę. – Galėjo būti ir blogiau. Rimtesnių bėdų gali kilti dėl panelės Tros.

Liusė pažvelgė į tvarkaraštį.

– Po pietų man reikės pas ją būti biologijos pamokoje, – pasakė Liusė, jausdama, kaip pilve kažkas apsiverčia.

Kai Ariana prapliupo kvatoti, Liusė pajuto kažką stuktelint į petį. Tai buvo Kemas. Pro koridoriuje besišnekančias merginas jis ėjo pietauti. Nuo smūgio Liusė vos nenuvirto, tačiau Kemas sugriebė ją už nugaros ir sulaikė.

– Nurimk, – šyptelėjo vaikinas, ir Liusė pagalvojo, ar jis tyčia atsitrenkė į ją. Kemas neatrodė toks vaikiškas, kad galėtų šitaip pasielgti. Mergina žvilgtelėjo į Arianą, norėdama išsiaiškinti, ar draugė matė, kas ką tik įvyko. Ariana kilstelėjo antakius, tarsi ragindama Liusę kalbėti, tačiau nė viena nieko nepasakė.

Kai merginos praėjo stiklines duris, niūrų koridorių skiriančias nuo dar niūresnės valgyklos, Ariana sugriebė Liusę už alkūnės.

– Nieku gyvu nevalgyk vištienos pjausnio, – sukomandavo ji, kai merginos paskui kitus mokinius traukė į valgyklą. – Pica čia puiki, čili troškinys irgi geras, taip pat ir barščiai. Mėgsti kotletus?

– Aš – vegetarė, – atšovė Liusė. Ji apžvelgė stalus, dairydamasi dviejų žmonių – Danielio ir Kemo. Jei žinotų, kur jie yra, jaustųsi daug ramesnė ir galėtų pietauti apsimesdama, kad nė vieno iš jų nepastebi. Deja, nė vieno nebuvo matyti...

– Ką, tu tikrai vegetarė? – Ariana suraukė lūpas. – Tavo tėvai – hipiai, ar tu pati mėgini maištauti prieš gyvūnų žudymą?

– Nei taip, nei taip. Aš tiesiog ne...

– Nemėgsti mėsos? – užbaigė draugė. Paskui sugriebė Liusę už pečių ir pasuko devyniasdešimties laipsnių kampu – taip, kad ji žiūrėtų tiesiai į Danielį. Šis sėdėjo prie stalo kitoje patalpos pusėje. Liusė giliai atsiduso. Tai buvo jis.

– Nejaugi nemėgsti visų gyvūnų mėsos? – garsiai suriaumojo Ariana. – Nejaugi nesuleistum į jį dantų?

Liusė trenkė Arianai ir nusitempė ją į eilės galą. Ariana plyšo juokais. Liusės skruostai kaito iš gėdos, o fluorescencinių lempų šviesoje raudonis atrodė dar ryškesnis.

– Užsičiaupk, jis tikrai tave girdėjo, – sušnabždėjo ji.

Viena vertus, Liusė džiaugėsi, kad gali su drauge juokauti apie vaikinus. Žinoma, jeigu Arianą galėjo vadinti drauge.

Ji tebeniršo dėl to, kas nutiko šįryt susitikus su Danieliu. Vis dar negalėjo suprasti, kodėl jaučia tokią stiprią trauką prie to vaikino, o dabar tas jausmas vėl apėmė. Liusė prisivertė atplėšti akis nuo šviesių vaikino plaukų ir dailios smakro linijos. Mergina nenorėjo, kad kas nors pamatytų ją taip spoksančią. Nenorėjo suteikti jam antros galimybės ją apsvaiginti iki savitvardos praradimo.

– Nieko tokio, – šaipėsi Ariana. – Jis taip sutelkęs dėmesį į tą mėsainį, kad neišgirstų net šėtono šauksmo. – Mergina ranka parodė į Danielį, kuris, rodės, tikrai įsijautęs kramtė mėsainį. Tiesą sakant, jis mėgino apsimesti, jog visą dėmesį yra sutelkęs į maistą.

Liusė dėbtelėjo į kitapus stalo įsitaisiusį Danielio draugą Rolandą. Jis vėpsojo tiesiai į ją. Kai jųdviejų akys susitiko, vaikinas kilstelėjo antakius. Liusė nesuprato tokios mimikos reikšmės, tačiau vis tiek pasijuto truputį nejaukiai.

Ji vėl atsigręžė į Arianą ir paklausė:

– Kodėl visi šioje mokykloje yra tokie keisti?

– Manau, neturėčiau dėl to įsižeisti, – atrėžė Ariana imdama du plastmasinius padėklus ir vieną paduodama Liusei. – Ketinu tęsti supažindinimą su mokykla ir paaiškinti, kaip valgykloje pasirenkama vieta. Supranti, tu niekada nenorėtum sėstis netoli... Liuse, atsargiai!

Liusė žingtelėjo atgal ir tučtuojau pajuto, kaip dvi rankos šiurkščiai pastūmė ją už pečių. Tą pačią akimirką mergina suvokė, kad krinta. Pamėgino ištiesti ranką ir surasti į ką įsikibti, tačiau sugriebė tik kažkieno padėklą su pietumis. Liusė su trenksmu išsitiesė ant valgyklos grindų, o visas dubenėlis barščių kliūstelėjo į veidą.

Nusibraukusi nuo akių burokėlių košę, ji žvilgtelėjo aukštyn. Greta stovėjo pati pikčiausia fėja, kokią tik teko kada nors gyvenime matyti. Šiurkštūs mergiūkštės plaukai buvo nušviesinti peroksidu, veide stirksojo mažiausiai dešimt auskarų, o žvilgsnyje degė mirtinas įsiūtis. Iššiepusi dantis ji sušnypštė Liusei:

– Jeigu pamačius tave man nebūtų prapuolęs apetitas, priversčiau nupirkti man antrą porciją.

Liusė mikčiodama atsiprašinėjo. Ji pamėgino atsikelti, tačiau mergiotė smailu bato kulniuku primynė jos pėdą. Skausmas pervėrė visą koją – kad garsiai nepravirktų, Liusei teko sukąsti lūpą.

– Gal tiesiog pateiksiu tau sąskaitą, – riaumojo merga.

– Užteks, Mole, – ramiu balsu tarė Ariana, o paskui pasilenkė, ketindama padėti Liusei atsikelti.

Liusė krūptelėjo. Nuo smailaus kulniuko smūgio ant kojos tikriausiai liks mėlynė.

Molė išsitiesė ir įsistebeilijo į Arianą. Liusės nuojauta kuždėjo, kad jos ne pirmą kartą suremia ragus.

– Matau, su naujoke jus sieja tvirta draugystė, – riaumojo Molė. – Ariana, tu elgiesi labai blogai. Argi tau nepaskirtas bandomasis laikotarpis?

Liusė sunkiai nurijo seiles. Ariana nė vienu žodžiu nebuvo užsiminusi apie bandomąjį laikotarpį, o Liusė net nenumanė, kad tokiu atveju draudžiama susidraugauti su naujokais. Molės užuominos pakako, kad Ariana stipriai sugniaužtų kumštį ir iš visų jėgų smogtų jai į dešinę akį.

Molė susvirduliavo, tačiau tą akimirką visas Liusės dėmesys nukrypo į Arianą. Apimta konvulsijų, draugė pradėjo raitytis, rankomis graibydama orą.

„Tai riešo raištis“, – suvokė Liusė, ir ją apėmė siaubas. Tikriausiai per jį visam Arianos kūnui buvo sukeltas šokas. Neįtikėtina. Savaime suprantama, tai buvo žiauri ir neįprasta bausmė. Bežiūrint, kaip virpa draugės kūnas, Liusei ėmė sukti vidurius. Ji ištiesė ranką, ketindama sugriebti Arianą, tačiau tą pačią akimirką ji pargriuvo ant grindų.

– Ariana, – sušnabždėjo Liusė, – ar tau nieko nenutiko?

– Siaubas, – sušnabždėjo draugė. Iš pradžių ji mirksėjo akimis, paskui užsimerkė.

Liusė aiktelėjo. Tada viena Arianos akis plačiai atsimerkė.

– Išgąsdinau, tiesa? O, kaip miela. Nesijaudink, tokie šokai manęs nepribaigs, – sušnabždėjo draugė. – Jie tik sustiprina mane. Šiaip ar taip, vertėjo tai karvei įtaisyti paakyje mėlynę, ar ne?

– Gerai, liaukitės. Tučtuojau liaukitės, – už jų nugarų sudundėjo kimus balsas.

Tarpduryje stovėjo Rendė. Jos veidas buvo raudonas, moteris-vyras sunkiai kvėpavo. „Ji pavėlavo užkirsti kelią muštynėms“, – pagalvojo Liusė, tačiau tuo metu Molė, smailais kulniukais kaukšėdama į linoleumą, puolė prie jų. Ta mergiūkštė nieko nesigėdijo. Nejaugi dabar, Rendės akivaizdoje, ji ketino vėl susikibti su Ariana?

Laimei, tvirti Rendės delnai vikriai sučiupo mušeikos kumščius. Molė mėgino nuspirti prižiūrėtoją iš kelio ir klykė.

– Dabar kuri nors paaiškinkit, – suriko Rendė, spausdama Molę, kol ši nustojo priešintis, – nors ne, verčiau rytoj iš ryto parašysiu raportą dėl visų trijų arešto. Imsimės griežtesnių priemonių. – Kalbėdama Rendė atsigręžė į Molę: – Ar jau nusiraminai?

Molė ryžtingai linktelėjo galva ir susigūžė netoli Arianos, kuri, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tebegulėjo Liusės glėbyje. Iš pradžių Liusė pamanė, kad draugė niršta tarsi piktas šuo, kuriam uždėta šoką sukelianti apykaklė, tačiau pajutusi nuo jos kūno šiek tiek krečiančią elektrą, ji suprato, kad draugė vis dar priklauso nuo riešo raiščio malonės.