Лорен Кейт - Puolusieji

– Taaaaip, – nutęsė Ariana. – Tu ką tik matei Rendį.

– Aš maniau, kad jo vardas – Kemas, – nustebo Liusė.

– Aš kalbu ne apie jį, – greitai išpyškino Ariana, – o apie moterį-vyrą. – Ariana linktelėjo galvą į tą pusę, kur buvo kabinetas. Ten jos paliko prižiūrėtoją, įsitaisiusią priešais televizorių. – Kaip manai: gaidys ar višta?

– Višta, – kiek dvejodama spėjo Liusė. – Ar tai išbandymas?

Ariana išspaudė kreivą šypseną.

– Vienas iš daugybės, – pagaliau atsakė. – Ir tu jį išlaikei. Dėl kai kurių darbuotojų lyties iki šiol ginčijasi visa mokykla. Nesijaudink, tu pritapsi.

Liusė pamanė, kad Ariana juokauja – šiaip ar taip, ji pasirodė visai šauni. Vis dėlto po Douverio atsidurti šioje mokykloje buvo didžiulė permaina. Jos senojoje mokykloje mokėsi būsimieji senatoriai, ryšintys žalius kaklaraiščius, pomada išteptais plaukais. Atrodė, kad jų gyvenime svarbiausias dalykas buvo geros manieros ir pinigai.

Retkarčiais jie dėbčiodavo į Liusę tokiu žvilgsniu, tarsi norėtų perspėti: „Nedrįsk išteplioti baltų sienų savo murzinais pirštais“. Liusė pamėgino įsivaizduoti Arianą toje aplinkoje: tinginiaujančią ant tribūnos suolelio ir šaižiu balsu garsiai laidančią šiurkščius juokelius. Įdomu, ką apie ją pamanytų Kelė? Douveryje nebuvo nė vienos mokinės bent kiek panašios į naująją pažįstamą.

– Gerai, klok, – įsakė Ariana. Atsisėdusi ant viršutinio tribūnos suolelio ir rankos judesiu paraginusi Liusę sekti jos pavyzdžiu, ji paklausė: – Ką pridirbai, kad atsidūrei čia?

Mergina kalbėjo žaismingu tonu, tačiau Liusė, net pati to nesuvokdama, pakluso. Tikriausiai buvo kvaila tikėtis, kad bent pirmąją dieną naujoje mokykloje pavyks išvengti knaisiojimosi po praeitį ir išsaugoti tokią ploną ir trapią ramybės kaukę. Natūralu, kad čia esantys žmonės nori žinoti tiesą.

Liusė pajuto, kaip smilkinių arterijas ima spausti plūstelėjęs kraujas. Taip nutikdavo kaskart, kai iš tikrųjų pamėgindavo mintimis sugrįžti į praeitį, į tą nelemtą naktį. Ji niekada nesiliaus jaustis kalta dėl to, kas nutiko Trevorui, nors iki šiol prisimena tik šešėlius ir tamsą. Ji iš paskutiniųjų stengėsi į ją nenugrimzti. Liusė niekam neprasitarė apie tuos tamsius, neaiškius pavidalus.

Ji, tik ji pradėjo Trevorui pasakoti apie greta esančias keistas būtybes, apie besisukančius pavidalus, pakibusius jiems virš galvų ir grasinančius sugadinti tobulą vakarą. Žinoma, jau buvo per vėlu. Trevoras mirė – jo kūnas neatpažįstamai sudegė, o Liusė buvo... dėl to kalta?

Niekas nežinojo apie miglotus pavidalus, kuriuos ji kartkartėmis matydavo tamsoje. Jie visada pas ją atsėlindavo. Pirmą kartą pasirodė taip seniai, kad Liusė net negalėjo prisiminti, kada tai buvo. Vis dėlto mergina puikiai prisiminė tą atvejį, kai suprato, kad pavidalai ateina ne pas visus žmones, tiksliau, neateina pas nieką, išskyrus ją .

Būdama septynerių, Liusė su šeima atostogavo Hilton Hede. Kartą tėvai paėmė ją paplaukioti valtimi. Prieš saulėlydį šešėliai pradėjo suktis virš vandens. Liusė atsigręžė į tėvą ir paklausė:

– Tėti, ką tu darai, kai jie ateina? Kodėl tu nebijai monstrų?

Tėvai patikino, kad monstrų nėra, tačiau Liusė toliau atkakliai kartojo, kad greta jos yra kažkokie tamsūs judantys pavidalai. Po kelių vizitų pas šeimos okulistą jai teko pasibalnoti nosį akiniais. Vėliau, kai papasakojo apie keistą kimų švilpesį, kurį kartais skleidžia šešėliai, teko lankytis ir pas ausų gydytoją. Galų gale jai buvo paskirta psichoterapija, o vėliau – antipsichoziniai vaistai.

Deja, šešėlių niekas neatbaidė.

Būdama keturiolikos, Liusė atsisakė vartoti vaistus. Tai nutiko tada, kai šeima surado gydytoją Sanfordą ir netoli namų esančią Douverio mokyklą. Jie nuskrido į Naująjį Hampšyrą. Išsinuomotu automobiliu tėtis ilgai važiavo vingiuotu keliu, kol pasiekė kalvos viršūnėje stūksantį prabangų namą, vadinamą Ūksmingu kloniu. Jie pasodino Liusę priešais vyriškį, vilkintį baltu chalatu, ir kamantinėjo, ar ji tebemato „vizijas“. Kai tėvai spaudė jos rankas, jų delnais sruvo prakaitas, o nuo susirūpinimo, kad jų dukrai gali nutikti kažkas siaubinga, tarp antakių įsirėžė gilios raukšlės. Nė vienas neišsidavė, kad jai nepasakius to, ką visi tikisi išgirsti, gali tekti labai daug laiko praleisti Ūksmingame klonyje. Kadangi Liusė melavo ir elgėsi visiškai normaliai, jai buvo pasiūlyta įstoti į Douverio mokyklą ir lankytis pas gydytoją Sanfordą du kartus per mėnesį.

Liusei buvo leista nebegerti siaubingų vaistų, vos tik ji pradėjo įtikinėti save, jog nebemato šešėlių. Vis dėlto jai nepavykdavo kontroliuoti savęs, kai jie pasirodydavo. Mergina mintyse sudarė sąrašą vietų, kuriose jie buvo pasirodę praeityje: tankiuose miškuose, drumstame vandenyje ir panašiai. Ji bet kokia kaina vengė ten atsidurti. Kaskart, kai šešėliai atsirasdavo, mergina pajusdavo keistą šaltį po oda ir su niekuo nepalyginamą šleikštulį.

Liusė atsisėdo apžergusi tribūną, paskui vienos rankos nykščiu ir didžiuoju pirštu suspaudė smilkinius. Jeigu ji nori ištverti šią dieną, būtinai turi nugrūsti praeitį į atokiausius smegenų užkaborius. Knaisiojimasis po tos siaubingos nakties prisiminimus buvo nepakeliama kankynė, todėl Liusė nieku gyvu negalėjo iškloti visų baisių smulkmenų kažkokiai keistai pamišusiai nepažįstamajai.

Užuot atsakiusi, ji įsistebeilijo į Arianą. Ši gulėjo išsitiesusi ant tribūnos ir išdidžiai demonstravo milžiniškus tamsius akinius, dengiančius didžiąją dalį jos veido. Nors akių matyti nebuvo, ji tikriausiai irgi spoksojo į Liusę, nes po sekundės staiga pašoko nuo suolo ir išsišiepė.

– Nukirpk man plaukus, kad būtų kaip tavieji, – paprašė Ariana.

– Ką? – nusistebėjo Liusė. – Tavo plaukai labai gražūs.

Tai buvo tiesa. Arianos galvą puošė ilgos tankios garbanos – tokių beviltiškai trūko Liusei. Juodų palaidų plaukų gijos žėrėjo saulės šviesoje, kuri joms suteikė rausvą atspalvį. Kelias sruogas Liusė užsikišo už ausų, nors jos dar buvo per trumpos ir tučtuojau išsprūdo.

– Gražios gražutėlės, – pasakė Ariana. – Tavo plaukai įdomūs ir jaudinantys. Aš irgi tokių noriu.

– Hm, taip, gerai... – numykė Liusė. Ar tai buvo komplimentas? Ji niekaip negalėjo suprasti, ar naujoji draugė ją giria, ar stengiasi sunervinti ir mėgina įtikinti, jog gali turėti viską, ko panorėjusi, net jeigu tai priklauso kažkam kitam. – Kur mes gausime?.. – pasiteiravo.

– Abra kadabra! – sušuko Ariana ir iš krepšio ištraukė rausvą Šveicarijos kariuomenės peilį, kurį Gabė buvo išmetusi į pavojingiems daiktams skirtą dėžę. – Na, ko išpūtei akis? – paklausė, pamačiusi Liusės nuostabą. – Tomis dienomis, kai nauji mokiniai išmeta draudžiamus daiktus, aš visada kyšteliu savo miklius pirštelius į dėžę. Vien mintis apie tai, kad galiu iš ten ką nors nugvelbti, padeda man ištverti šunišką gyvenimą „Kardo ir kryžiaus“ interna... hm... vasaros stovykloje.

– Ar tu čia praleidai... visą vasarą? – krūptelėjo Liusė.

– Cha! – suspigo Ariana. – Ko taip nustebai? Tikriausiai tikiesi ir pavasario atostogų? – mergina atkišo Liusei Šveicarijos kariuomenės peilį. – Mes negalime išvykti iš šios pragaro duobės. Niekada negalime. O dabar, kirpk.

– O kaip raudonieji? – nusistebėjo Liusė. Spausdama rankoje peilį, ji dairėsi aplinkui. Kažkur netoliese tikrai turėjo būti kamerų.

Ariana papurtė galvą.

– Atsisakau susidėti su ištižėliais. Gali tai padaryti ar ne?