Лорен Кейт: Puolusieji

– Liaukis, – nukirto jis.

– Turiu tą pasakyti. Aš... aš myliu tave. Esu visiškai dėl to tikra, ir jeigu tu išvyksi...

– Jeigu išvyksiu, išgelbėsiu tau gyvybę, – jis kalbėjo lėtai, stengdamasis, kad žodžiai pasiektų tą smegenų plotelį, kuriame galėjo išlikti prisiminimų. Nejaugi visa tai tikrai kažkur palaidota? – Yra dalykų, daug svarbesnių už meilę. Tu nesuprasi, tačiau privalai pasitikėti manimi.

Jos akys smigte įsmigo į jį. Paskui ji žingtelėjo atatupsta ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Jis irgi buvo dėl to kaltas – kalbėdamas su ja, visada demonstruodavo panieką ir pranašumą.

– Nori pasakyti, kad kažkas gali būti svarbiau? – paklausė ji, imdama jo ranką ir glausdama sau prie širdies.

Ak, kaip būtų gera priklausyti jai ir nežinoti, koks likimas laukia! Arba bent būti stipresniu ir atrasti savyje jėgų ją sulaikyti. Jeigu jos nesustabdys, ji niekada nepasimokys, ir praeitis kartosis ir kartosis, kaskart vis labiau juodu kankindama.

Pažįstama odos šiluma po jo ranka privertė atsilošti ir sudejuoti. Jis stengėsi nekreipti dėmesio į artumą, negalvoti apie jos lūpų prisilietimą ir apie skausmą, kadangi visa tai yra iš anksto pasmerkta baigtis. Jos pirštai taip švelniai lietė jo rankas. Jis jautė, kaip po plona medvilnine suknele pašėlusiai daužosi jos širdis.

Ji buvo teisi. Niekada nebuvo nieko, svarbesnio už meilę. Jis jautėsi pasirengęs pasiduoti ir griebti ją į glėbį, tačiau staiga pastebėjo jos žvilgsnį. Atrodė, kad ji pamatė vaiduoklį.

Ji iškart atsitraukė ir ranka susiėmė už kaktos.

– Mane apėmė keistas jausmas, – sušnabždėjo.

Ne... Nejaugi jau per vėlu?

Jos akys susiaurėjo ir įgijo tokį pavidalą, kokį buvo pavaizdavęs piešinyje. Tada vėl prisiartino, priglaudė rankas jam prie krūtinės ir viltingai pravėrė lūpas.

– Pasakyk, kad aš kraustausi iš proto, bet galiu prisiekti, kad kažkada anksčiau esu čia buvusi...

Taip, jau buvo per vėlu. Jis drebėdamas pažvelgė aukštyn ir pajuto besileidžiančią tamsą. Dar kartą pamėgino ją sugriebti ir priglausti prie savęs taip stipriai, kaip troško daugybę savaičių.

Tą akimirką, kai lūpos susiliejo, abu neteko jėgų. Sausmedžio uogas primenanti jos burna svaiginte svaigino. Kuo stipriau ji glaudėsi, tuo smarkiau virpėjo jo širdis, jausdama besiartinančią agoniją. Jos liežuvis tyrinėjo jo burną, o su kiekvienu nauju prisilietimu ir atradimu tarp jųdviejų įsiliepsnojo vis karštesnė ugnis. Iš tiesų nė vienas pojūtis nebuvo naujas.

Kambarys sudrebėjo. Juos gaubusi aura pradėjo švytėti.

Ji nieko nepastebėjo – buvo nutolusi nuo visko ir nejautė nieko daugiau, išskyrus jųdviejų bučinį.

Tik jis suvokė, kas netrukus nutiks, kokios tamsios pasekmės lydės jųdviejų suartėjimą. Jis viską žinojo, nors dabar jau vėl buvo per vėlu keisti likimą.

Virš jų galvų supleveno šešėliai – taip arti, kad būtų galėjęs juos paliesti ranka. Taip arti, kad pagalvojo, ar tik ji neišgirdo jų šnabždėjimo. Jis matė, kaip šešėlių debesis praslinko pro jos veidą. Trumpą akimirką pasirodė, kad jos akyse sužibo atpažinimo kibirkštėlė.

Paskui viskas dingo ir nebeliko nieko.

Pirmas skyrius

VISIŠKAI NEPAŽĮSTAMI

Likus dešimčiai minučių iki išvykimo, Liusė prasibrovė į fluorescencinės šviesos nutviekstą „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos vestibiulį. Raudonskruostis plačiapetis prižiūrėtojas, geležiniais bicepsais po pažastimi prispaudęs aplanką, jau įsakinėjo, ką daryti, – jo nurodymu Liusė buvo palikta gale.

– Atminkite – tai medai , lovos ir raudonieji, – viauksėjo prižiūrėtojas mokinių trijulei, stovinčiai nugaromis į Liusę. – Įsiminkite tai, kas svarbiausia, ir niekas nenukentės.

Liusė skubiai atsistojo už trijulės nugarų. Vis nesiliovė galvojusi, ar teisingai užpildė visą krūvą dokumentų, ar priekyje stovintis stambus skustagalvis prižiūrėtojas yra vyras ar moteris, ar kas nors iš čia esančiųjų padės jai nešti milžinišką kelioninį krepšį, ar jos tėvai, vos tik jos čia atsikratę ir sugrįžę namo, iškart parduos jos mėgstamą automobilį – Plymouth Fury . Jie visą vasarą grasino tą padaryti, o dabar turi tam rimtą priežastį, net jeigu Liusė ir nepritars, – naujojoje mokykloje draudžiama turėti nuosavą automobilį. Tai uždara perauklėjimo mokykla , ir viskas tuo pasakyta.

Ji vis dar mėgino priprasti prie šios sąvokos.

– Ar galėtumėt... hm... gal galėtumėte pakartoti? – kreipėsi į prižiūrėtoją. – Kas yra medai?

– O, žiūrėkite, ką vėjas atpūtė, – garsiai suriaumojo prižiūrėtojas, paskui pabrėžtinai lėtai ir aiškiai tęsė: – Medikai . Jeigu tau reikia gydymo ir nori gauti vaistų, kvėpuoti ir neišprotėti, tai eisi pas juos.

Moteris – nusprendė Liusė, apžiūrinėdama prižiūrėtoją. Vyras negalėtų būti toks pagiežingas, kad tokius žodžius išrėžtų iki šleikštulio saldžiu tonu.

– Supratau, – burbtelėjo Liusė, jausdama kylantį šleikštulį, – medai .

Ji jau daug metų nesilankė pas gydytojus. Praeitą vasarą, po nelaimingo atsitikimo, gydytojas Sandorfas, gyvenantis Hopkintone, svarstė, ar nevertėtų jos vėl pradėti gydyti. Tėvams tai pasirodė tinkama priežastis ją išsiųsti į internatinę mokyklą Naujajame Hampšyre. Vargais negalais pavyko įtikinti gydytoją tariamu stabilumu, laimėti papildomą tyrimų mėnesį ir išvengti siaubingų antipsichozinių vaistų kurso.

Būtent dėl to paskutiniuosius mokslo metus „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje ji pradėjo mėnesiu vėliau. Būti naujoke mokykloje yra blogai, todėl Liusė iš tikrųjų nervinosi, jog teks eiti į klases, kuriose visi jau seniai įsikūrę. Vis dėlto apsižvalgiusi ji suprato, jog yra ne vienintelė mokinė, tądien naujai atvykusi į mokyklą.

Mergina vogčiomis dirstelėjo į mokinių trijulę, pusračiu išsirikiavusią aplink ją. Dover Prepe, paskutinėje iš daugybės mokyklų, kuriose teko mokytis, per pažintinę ekskursiją po teritoriją ji susipažino su Kele. Kiek vėliau ji tapo geriausia Liusės drauge. Mokyklos teritorijoje, kur visiems kitiems mokiniams teko beveik prievarta pratintis vienam prie kito, Liusė ir Kelė buvo vieninteliai vaikai, kurių nelaukė solidus palikimas. Labai greitai merginos išsiaiškino, jog abi jaučia neįveikiamą silpnybę tiems patiems seniems filmams, ypač tiems, kuriuose vaidina Albertas Finėjus. Po šio atradimo, padaryto žiūrint „Dviese kelyje“, kai nė viena iš jų nebegalėjo įveikti kukurūzų spragėsių pakuotės, nepaspaudusios priešgaisrinės signalizacijos mygtuko, Kelė ir Liusė tapo neišskiriamos. Kol... kol buvo priverstos išsiskirti.

Dabar greta Liusės stovėjo du vaikinai ir mergina. Pastaroji atrodė lengvai perprantama, šviesiaplaukė, kiek primenanti gražuolę iš Neutrogena reklaminio klipo. Šviesiai rausvai nulakuoti nagai puikiai derėjo prie tokios pat spalvos aplanko.

– Aš – Gabė, – nutęsė mergina. Jos veidą nutvieskė plati šypsena, kuri išnyko taip pat greitai, kaip ir buvo atsiradusi. Liusė net nespėjo prisistatyti. Taip staigiai blėstantis susidomėjimas labiau priminė pietietes iš Douverio, o ne tokias merginas, kokių ji tikėjosi sutikti „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Liusė nesuprato, ar tai buvo mėginimas paguosti, ar ne. Ji net nenutuokė, ką tokia mergaičiukė galėtų veikti perauklėjimo mokykloje.

Liusei iš dešinės stovėjo strazdanotas vaikinukas trumpai apkirptais rudais plaukais, rudomis akimis. Jis stypsojo nudelbęs akis ir atkakliai krapštinėjo nykščio apynagę – Liusė nusprendė, kad vaikinukas, kaip ir ji, naujoje aplinkoje jaučiasi sutrikęs ir apstulbęs.