Лорен Кейт: Puolusieji

Deja, „Kardo ir kryžiaus“ mokykla nė kiek nepanėšėjo į Savaną. Ji nepriminė ir jokios kitos vietos – tai buvo negyva ir bespalvė teritorija, į kurią ją nusprendė nusiųsti teismas. Kitą dieną Liusė išgirdo, kaip jos tėvas kalbėjosi su mokyklos direktoriumi, linkčiojo galva ir sutrikusiu biologijos profesoriaus balsu mikčiojo:

– Taip, taip, galbūt jai geriau, jeigu bus visą laiką stebima. Ne, ne, savaime suprantama, mes nesikišime į jūsų sistemą.

Savaime suprantama, jis net nematė, kokiomis sąlygomis bus stebima jo duktė. Ši vieta atrodė kaip griežčiausio režimo kalėjimas.

– O kas yra tie raudonieji, apie kuriuos sakėte? – paklausė Liusė prižiūrėtojos, nusiteikusi netrukus baigti ekskursiją po teritoriją.

– Raudonieji, – nutęsė ši, rodydama į raudoną, viela apraizgytą mechanizmą, kabantį palubėje, – tai yra objektyvas, skleidžiantis raudoną blyksinčią šviesą. – Liusė niekada gyvenime nebuvo mačiusi nieko panašaus, tačiau vos prižiūrėtoja bedė į vieną, ji tuojau pat pastebėjo, kad jų pilna visur.

– Kameros? – pasitikslino mergina.

– Puiku, – atsiliepė prižiūrėtoja globėjišku tonu. – Mes jas sumontavome gerai matomose vietose, kad neužmirštumėte, jog visur visą laiką jus stebime. Taigi negadinkite jų – tik taip galėsite padėti sau.

Kadangi Liusei visi nuolat primindavo, kad ji – visiška psichopatė, mergina ir pati jau buvo bepradedanti tuo tikėti.

Visą vasarą ją kamavo prisiminimai. Mergina sapnuodavo, kad tėvai ją palieka vieną, nors realybėje taip pasitaikydavo retai. Tame vasarnamyje kažkas atsitiko, ir visi, įskaitant ir Liusę, buvo pasirengę mirti, kad sužinotų kas.

Policija, teismas ir socialiniai darbuotojai visaip stengėsi iš jos išpešti tiesą, tačiau Liusė pati žinojo ne daugiau už juos. Juodu su Trevoru visą vakarą juokavo, laikėsi atokiau nuo visų kitų vakarėlio dalyvių ir gainiojo vienas kitą tarp palei ežerą išdėstytų vasarnamių eilių. Ji mėgino aiškinti, jog tai buvo vienas nuostabiausių vakarų jos gyvenime, kol įvykiai netikėtai pasisuko blogiausia linkme.

Liusė praleido daugybę laiko kaskart iš naujo perkratydama visus įvykius, prisimindama Trevoro juoką, jausdama jo rankas, apsivejančias jos liemenį, ir instinktyviai jautė, kad yra dėl nieko nekalta.

Dabar, atsidūrus „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, visos šios įstaigos taisyklės prieštaravo tokiam įsitikinimui. Atrodė, kad ji iš tiesų yra pavojinga ir turi būti nuolat stebima.

Liusė ant peties pajuto tvirtą ranką.

– Klausyk, – burbtelėjo prižiūrėtoja, – jeigu tau nors kiek palengvės, pasakysiu, kad būdama čia galėsi išvengti blogiausio varianto.

Tai buvo pirmasis žmogiškas prižiūrėtojos gestas Liusės atžvilgiu, ir mergina patikėjo, kad ji tikrai norėjo padėti pasijusti geriau. Deja, Liusė atsidūrė šioje mokykloje, nes vaikinas, dėl kurio ji kraustėsi iš proto, mirė mįslingomis aplinkybėmis. Ar žinant tai dar galima sakyti, kad „čia ji galės išvengti blogiausio varianto“? Liusei iškilo klausimas, kaip „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje elgiamasi su mokiniais.

– Gerai, teritorijos apžiūra baigta, – pareiškė prižiūrėtoja. – Dabar esi laisva. Imk planą, jeigu norėsi dar ką nors susirasti. – Prižiūrėtoja atkišo kopijavimo aparatu atšviestą negrabiai ranka nubraižytą planą ir įsispoksojo į laikrodį. – Iki pirmosios pamokos liko valanda, bet mano meilučiai keliasi penktą, – tai pasakiusi moteris pamojo Liusei ranka. – Dabar gali dingti man iš akių. Tik nepamiršk, – pridūrė, – raudonieji tave stebi.

Liusė nespėjo atsakyti – prieš ją išdygo liesa tamsiaplaukė mergina. Ji iškart pradėjo mojuoti ilgais pirštais tiesiai prieš veidą.

– Oooooo, – užbaubė mergiūkštė, tarsi pasakotų siaubo istoriją, ir pradėjo straksėti aplink Liusę. – Raudonieji tave stebiiiii.

– Dink iš čia, Ariana, kol neatvėriau tau kaukolės, – suriaumojo prižiūrėtoja, tačiau iš trumpo, bet nuoširdaus šyptelėjimo Liusė iškart suprato, kad moteris jaučia keistą švelnumą tai išprotėjusiai mergaitei.

Buvo aišku ir tai, jog Ariana net nemėgino atsimokėti už meilę. Ji tuojau pat pradėjo rodyti nepadorius gestus, paskui įsispoksojo į Liusę, visaip stengdamasi ją suerzinti.

– Beje, – tęsė prižiūrėtoja, kažką įnirtingai žymėdama savo knygoje, – tu šiandien už bausmę turėsi aprodyti mokyklą šiai mažajai panelei Saulytei. – Ji pirštu parodė į Liusę, kuri mūvėdama juodus džinsus, avėdama juodus aulinius ir vilkėdama juodą megztinį nesijautė nė kiek panaši į Saulytę. „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos tinklalapio aprangos kodo skyriuje buvo nurodyta, kad gerai besielgiantys mokiniai turi teisę rengtis kaip nori, tačiau su dviem nedidelėmis išlygomis: stilius turi būti kuklus, o drabužių spalva juoda. Tiek laisvės.

Per didelis megztinis atlenkiama apykakle, kurį apsivilkti šįryt privertė mama, paslėpė visas kūno linijas. Be to, neliko ir pačios didžiausios puošmenos – tankūs juodi plaukai, siekę juosmenį, buvo nurėžti iki šaknų. Jie apsvilo per gaisrą vasarnamyje, todėl po ilgos tylios kelionės iš Douverio mama įgrūdo Liusę į vonią, paėmė elektrinį tėčio skustuvą ir, netarusi nė žodžio, nuskuto jai galvą. Per vasarą jie šiek tiek paaugo – tiek, kad bangelės, kurių kažkada daugelis pavydėjo, nerangiai kyšojo iš už ausų.

Pirštu tapšnodama blyškias lūpas, Ariana vertindama ją nužvelgė.

– Tobula, – pagaliau prabilo ir žengtelėjo pirmyn, ketindama įsikibti Liusei į parankę. – Pagalvojau, kad galėsiu naudotis nauja verge.

Staiga atsivėrė vestibiulio durys, ir įėjo aukštas žaliaakis vaikinas. Papurtęs galvą jis kreipėsi į Liusę:

– Ši vieta netinka nuotykių paieškoms. Taigi, jeigu kur nors slepi draudžiamų daiktų , – kalbėdamas jis kilstelėjo antakį ir parodė visą saują neaiškios paskirties daikčiukų, kokių Liusė neseniai matė dėžėje, – verčiau saugokis, kad nepakliūtum į bėdą.

Už Liusės nugaros Ariana prapliupo kvatoti, kol pritrūko kvapo. Vaikinas staigiai kilstelėjo galvą. Pamatęs Arianą, jis išsižiojo, paskui užsičiaupė, tarsi nežinodamas, ką sakyti toliau.

– Ariana, – pagaliau ištarė ramiu tonu.

– Kemai, – atsiliepė mergina.

– Tu jį pažįsti? – pašnibždomis paklausė Liusė spėliodama, ar perauklėjimo mokyklose egzistuoja tokios pat grupuotės kaip ir privačiose vidurinėse mokyklose, tokiose kaip Douveris.

– Neprimink man, – atrėžė Ariana, paskubomis tempdama Liusę pro duris į lauką, kur aušo pilkas ir drėgnas rytas.

Pagrindinio pastato galinė siena ribojosi su duobėtu šaligatviu, juosiančiu apleistą stadioną. Žolė buvo peraugusi – plotas labiau panėšėjo į neprižiūrimą sklypą negu į mokyklos sporto aikštelę. Vis dėlto apsilaupiusi švieslentė ir nedidelė medinė žiūrovų tribūna liudijo čia esant stadioną.

Už sporto aikštyno stūksojo keturi primityvios ir sunkios architektūros pastatai: degtų plytų miegamasis korpusas kairėje, didžiulė sena bjauri bažnyčia dešinėje, o per vidurį dar du platūs statiniai. Liusė nusprendė, kad juose tikriausiai įrengtos klasės.

Štai ir viskas. Jos pasaulis susiaurėjo iki apgailėtinos aplinkos, kurią dabar regėjo prieš akis.

Staiga Ariana išsuko iš kelio ir nusivedė Liusę į stadioną. Tada pasodino ant viršutinio permirkusios medinės tribūnos suolo. Douveryje tokioje pat tribūnos vietoje rinkdavosi JAV rytinės dalies universitetų sirgaliai, todėl Liusė vengdavo dažnai ten lankytis. Šitas tuščias stadionas su surūdijusiais persikreipusiais vartais bylojo kitokią istoriją. Liusei nebuvo lengva ją perprasti. Virš galvų prasklendė trys vištvanagiai, ir tarp plikų ąžuolų šakų nejaukiai sušvilpė vėjas. Liusė paslėpė smakrą didžiulėje megztinio apykaklėje.