Лорен Кейт: Puolusieji

Vaikinukas iš kairės pernelyg gerai derėjo prie mokyklos aplinkos. Jis buvo aukštas ir lieknas, juodaplaukis, giliai įdubusiomis žaliomis akimis. Vaikinui ant peties kabojo didžėjaus krepšys. Lūpos buvo putlios ir šviesiai rausvos – dėl tokių merginos kraustytųsi iš proto. Ant vaikino sprando buvo ištatuiruoti saulės spinduliai. Atrodė, kad jie veržiasi iš po juodų marškinėlių apykaklės ir iš tikrųjų žėri ant šviesios jo odos.

Priešingai nei kiti du, sutikęs Liusės žvilgsnį, jis nenuleido akių ir nenusigręžė. Nors vaikinas stovėjo kietai suspaudęs lūpas, jo akys buvo šiltos ir gyvybingos. Stovėdamas tarsi akmeninė skulptūra, jis įsispoksojo į Liusę, o ši taip pat sustingo ir sunkiai įkvėpė oro. Vaikino akys buvo rimtos, kerinčios, tačiau kartu ir priverčiančios pasijusti bejėge.

Prižiūrėtoja atsikrenkštė. Šis garsas privertė vaikiną atplėšti žvilgsnį ir sugrįžti iš transo būsenos. Liusė nuraudo ir įniko kasytis galvą.

– Tie, kurie suprato taisykles, gali išmesti visus pavojingus daiktus ir būti laisvi, – prižiūrėtoja mostelėjo ranka į didžiulę kartoninę dėžę, pastatytą po ženklu, ant kurio didelėmis juodomis raidėmis buvo parašyta: „DRAUDŽIAMI DAIKTAI“. – Todai, kai sakau „laisvi“ , – kalbėdama ji užvožė delnu strazdanotam vaikinui per petį, ir šis net pašoko iš skausmo, – tai reiškia, jog privalote būti kūno kultūros salėje ir susitikti su iš anksto jums paskirtais vadovais. O tu, – ji bedė pirštu į Liusę, – išmesk savo šlamštą ir pasilik su manimi.

Visas ketvertas nušlepsėjo prie dėžės. Liusė stebėjo, kaip jos likimo draugai pradėjo tuštinti kišenes. Mergina išsitraukė rausvą trijų colių ilgio Šveicarijos kariuomenės peilį. Žaliaakis vaikinas nenoriai atsikratė aerozolinių dažų balionėlio ir kartono rėžtuko. Todas atrodė labai nelaimingas, kai teko išsiskirti su keliomis dėžutėmis degtukų ir nedideliu indeliu uždegamojo skysčio. Liusė netgi pasijuto kvailokai, kad su savimi neturėjo jokių draudžiamų daiktų, tačiau pamačiusi, kaip visa trijulė iš kišenių traukia mobiliuosius telefonus ir sviedžia į dėžę, ji vos neužspringo iš nusivylimo.

Ji palinko į priekį, norėdama perskaityti, kas dar išvardyta lentelėje, informuojančioje apie draudžiamus daiktus. Sužinojo, kad griežtai draudžiama turėti mobiliuosius telefonus, pranešimų gaviklius ir radijo imtuvus bei siųstuvus. O iš pradžių atrodė blogiausia, kad negalėjo pasilikti automobilio! Liusė prakaituota ranka sugniaužė kišenėje slepiamą mobilųjį – tai buvo vienintelė priemonė susisiekti su išoriniu pasauliu. Prižiūrėtoja išvydo jos veido išraišką ir kelis kartus nestipriai pliaukštelėjo per skruostus.

– Tik nenualpk, vaikuti, mano alga per maža, kad už ją dar ir gaivinčiau. Beje, kartą per savaitę galėsi paskambinti. Telefonas yra pagrindiniame vestibiulyje.

Vienas pokalbis telefonu per savaitę?.. Bet...

Liusė dar kartą žvilgtelėjo į savo mobilųjį ir pastebėjo, kad gavo du paskutinius pranešimus. Atrodė neįtikėtina, kad tai iš tiesų paskutinės tekstinės žinutės. Pirmoji buvo nuo Kelės.

Tučtuojau paskambink! Lauksiu skambučio visą naktį, todėl būk pasirengusi... Ir atsimink moto, kurį tau sugalvojau: „Tu išgyvensi!“ Tiesą sakant, manau, visi jau pamiršo...

Tai būdinga Kelei. Ji parašė tokią ilgą žinutę, kad senas jos telefonas nukirpo keturias eilutes. Tiesą sakant, Liusei netgi palengvėjo. Ji nenorėjo skaityti apie tai, jog visi bendramoksliai iš ankstesniosios mokyklos pamiršo, kas jai buvo nutikę ir ką ji padarė, kad atsidurtų šioje bjaurioje vietoje.

Mergina atsiduso ir pažvelgė į antrąją žinutę. Šitą atsiuntė mama – ji tik prieš kelias savaites išmoko rašyti pranešimus. Mama tikriausiai nežinojo, kad mokykloje leidžiama tik kartą per savaitę paskambinti vienam žmogui. Juk antraip nebūtų čia palikusi savo dukters, tiesa?

Vaikuti, mes nuolat galvojame apie tave. Būk gera ir stenkis valgyti pakankamai baltymų. Pasikalbėsime, kai tik galėsime. Mylim tave. M ir T.

Supratusi, kad vis dėlto jie žinojo, Liusė atsiduso. Juk tėvai nebūtų žvelgę tokiais rūškanais veidais, kai ji šįryt atsisveikindama mojavo prie mokyklos vartų, rankoje spausdama kelioninio krepšio rankenas. Pusryčiaudama mėgino pajuokauti apie tai, kad galų gale atsikratys bjaurios Naujosios Anglijos tarties, kurios išmoko Douveryje, tačiau tėvai neišspaudė net menkiausios šypsenos. Tada pamanė, kad jie tebepyksta. Tėvai niekada nepakeldavo balso. Kai Liusė iš tikrųjų padarydavo ką nors bloga, į viską reaguodavo tylėdami. Dabar mergina suprato, kodėl šįryt tėvai elgėsi taip keistai – jie jau liūdėjo, kad teks prarasti ryšį su savo vienintele dukra.

– Mes tebelaukiame vieno žmogaus, – sučiulbėjo prižiūrėtoja. – Įdomu, kas jis?

Liusė vėl įsistebeilijo į pavojingų daiktų dėžę. Ji iki kraštų buvo pripildyta „kontrabandos“ – daugelio daiktų Liusė netgi negalėjo atpažinti. Staiga pajuto įbestą tamsiaplaukio vaikino žvilgsnį. Tada lėtai atgniaužė pirštus. Telefonas išslydo iš delno ir liūdnai barkštelėjęs nusileido ant didžiulės įvairiausių daiktų krūvos. Tas garsas reiškė, kad nuo šiol Liusė liko visiškai viena.

Todas ir į robotą panaši Gabė, dėbtelėję į Liusę, patraukė durų link, o antrasis vaikinas atsigręžė į prižiūrėtoją.

– Aš galiu suteikti jai informacijos, – pasisiūlė ir galva parodė į Liusę.

– Čia taip negalima, – automatiškai atšovė prižiūrėtoja, tarsi iš anksto būtų laukusi tokio pokalbio. – Tu vėl esi naujokas ir privalai laikytis naujiems mokiniams taikomų apribojimų. Grįžk į pirmąjį sektorių. Jeigu tau nepatinka, kai išleidome pasitikėję garbės žodžiu, reikėjo dukart pagalvoti prieš jį sulaužant.

Išgirdusi apie paleidimą pasitikint garbės žodžiu, Liusė suakmenėjo. Prižiūrėtoja nusitempė ją į patį gelsvos patalpos galą – vaikinas stebėjo nejudėdamas ir nerodydamas jokių jausmų.

– Judinkis, – paragino prižiūrėtoja, tarsi nieko nebūtų nutikę. – Ten lovos. – Pro langą ji parodė į vakarų pusėje gana toli stovintį degtų plytų namą.

Liusė matė, kaip Gabė ir Todas lėtai sliūkino jo link, o trečiasis vaikinas slinko dar lėčiau, tarsi visiškai nenorėdamas pasivyti likimo draugų.

Miegamasis korpusas buvo didžiulis, pilkas, kvadrato formos pastatas. Storos dvigubos jo durys atrodė tokios grėsmingos, tarsi už jų nebūtų įmanoma gyventi. Neapsodinto gazono viduryje stūksojo didžiulė akmeninė plokštė. Liusė prisiminė, kad interneto tinklalapyje jau matė joje iškaltą užrašą „Paulinos bendrabutis“. Apšviestas ūkanotos ryto saulės, pastatas atrodė dar bjauresnis negu nespalvotoje nuotraukoje.

Net iš tolo Liusė matė miegamojo korpuso fasadą dengiančą juodą skraistę – visus langus dengė storos plieninės grotos. Šnairuodama į jas, mergina pagalvojo: „Įdomu, ar pastatą juosiančios tvoros viršuje ištempta spygliuota viela?“

Atvertusi Liusės aplanką, prižiūrėtoja užmetė akį į lentelę.

– Šešiasdešimt trečias kambarys. Krepšį numesk mano kabinete prie kitų naujokų daiktų. Popiet galėsi išpakuoti.

Liusė numetė raudoną kelioninį krepšį greta trijų niekuo neišsiskiriančių juodų lagaminų. Tada iš įpročio kyštelėjo ranką į kišenę, norėdama išsitraukti mobilųjį – į jį paprastai įvesdavo informaciją, kurią reikėdavo įsiminti. Išnaršiusi tuščią kišenę, ji atsiduso ir pasistengė įsiminti kambario numerį.

Ji vis dar nesuvokė, kodėl neturėjo teisės pasilikti su tėvais – nuo „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos iki jų namo Tanderbolte buvo mažiau nei pusvalandis kelio. Jai būtų taip gera sugrįžti į namus Savanoje, kur, kaip sakydavo mama, net vėjas pučia tingiai. Lėtas Džordžijos gyvenimo tempas Liusei tiko daug geriau negu Naujoji Anglija.