Лорен Кейт - Aistringieji

– Taip, jūsų aukštybe, – vamptelėjo sargybinis. – Kuo ji kaltinama, jūsų aukštybe?

Klausimas faraono dukrai sukėlė įsiūtį, lyg liepsna būtų plykstelėjusi.

– Vagyste. Mano asmeninių daiktų.

– Įkalinsiu ją, kol taryba išspręs šį reikalą.

– Kartą taip jau buvo, – atrėžė Auset. – O ji vis tiek čia kaip kokia nuodinga gyvatė, išsprūstanti iš bet kokių pančių. Reikia ją užrakinti kur nors, kad niekada negalėtų pabėgti.

– Paskirsiu nuolatinį stebėjimą...

– Ne, to negana, – Auset veidu šmėstelėjo lyg koks tamsus šešėlis. – Nenoriu šios mergiotės daugiau akyse matyti. Įmesk ją į mano senelio kapą.

– Bet, jūsų aukštybe, niekam, tik aukščiausiajam žyniui leidžiama...

– Būtent, Kafeli, – šypsodamasi atšovė faraono dukra. – Mesk ją pro įėjimo laiptus ir užrakink duris. Kai aukščiausiasis žynys eis atlikti kapo rakinimo ceremonijos, ras kapo plėšikę ir nubaus ją vos tik pamatęs. – Palinkusi arčiau Liusės pasišaipė: – Suprasi, kas nutinka toms, kurios bando vogti iš karališkosios šeimos.

Donas. Ji turėjo galvoje, kad Leila bandė pavogti Doną.

Liusei nerūpėjo, kad ją užrakintų ir išmestų raktą, jei tik pasisektų prieš tai susilieti su Leila. Kaip kitaip ji išlaisvins Danielį? Bilas svarstydamas skrajojo ore, letenomis plekšnojo sau per akmeninę burną.

Sargybinis išsitraukė iš maišo, kabančio prie juosmens, porą antrankių ir užsegė Liusei ant riešų geležines grandines.

– Pats tuo pasirūpinsiu, – patikino Kafelis, tempdamas merginą paskui save atokiau tiek, kiek leido grandinė.

– Bilai! – sušnabždėjo Liusė. – Turi man padėti!

– Ką nors sugalvosime, – šnipštelėjo tas merginai, kai ją tempė per rūmų kiemelį. Jie pasuko už kampo į tamsų koridorių, kur stūksojo didžiulė, beveik saulę užstojanti akmeninė Auset statula – atrodė niūriai graži.

Kai Kafelis pasisuko pašnairuoti į Liusę, ko toji kalba su savimi, ilgi juodi jo plaukai brūkštelėjo merginai per veidą, ir ji kai ką sugalvojo.

Sargybinis net nepamatė, kaip ji puolė. Išvertusi supančiotas rankas aukštyn delnais, Liusė stipriai patraukė vyrą už plaukų žemyn, o paskui kibo jam į galvą nagais. Šis suriko, susvyravęs kluptelėjo atbulas, jam ant galvos kraujavo ilgiausias įdrėskimas. Tada Liusė stipriai niuktelėjo alkūne jam į pilvą.

Suniurzgęs sargybinis susirietė dvilinkas. Ietis išsprūdo jam iš rankų.

– Ar gali nuimti tuos pančius? – sušnypštė Liusė Bilui.

Chimera pakilnojo antakius. Į pančius šovė trumpas juodas žaibas, ir tie sučirškę pranyko. Liusė juto, kad toje vietoje, kur buvo pančiai, oda įkaito, bet ji buvo laisva.

– Chmm, – numykė ji, dirstelėjusi į nuogus riešus. Čiupo ietį nuo žemės. Paskui jau gręžėsi prikišti ašmenis Kafeliui prie kaklo.

– Aplenkiau, Liuse, vienu žingsniu, – šūktelėjo Bilas. Atsisukusi mergina pamatė, jog Kafelis tyso ant nugaros, o jo riešai supančioti ir prirakinti prie akmeninės Auset statulos kulkšnies.

Bilas nusivalė nuo rankų dulkes.

– Komandinis darbas, – tarė ir dėbtelėjo į sargybinį perbalusiu veidu. – Geriau jau paskubėkime. Jis gana greitai prisimins turįs balso stygas. Eime su manimi.

Bilas skubiai nusivedė Liusę tolyn tamsiu koridoriumi, paskui aukštyn neilgais smiltainio laiptais ir per dar vieną salę, apšviestą nedidelėmis alavinėmis lempelėmis bei apstatytą molinių sakalų ir begemotų figūrėlėmis. Pora sargybinių pasuko į koridorių, bet jiems nespėjus pastebėti Liusės, Bilas skubiai stumtelėjo ją pro duris, uždengtas raudona užuolaida.

Mergina atsidūrė miegamajame. Akmeniniai stulpai, iškalti taip, kad atrodė panašūs į surištus papiruso stiebus, rėmė neaukštas lubas. Medinė kėdė, aptaisyta juodmedžiu, stovėjo prie atviro lango priešais siaurą lovą, kuri buvo drožta iš medžio ir išpiešta auksiniais lapais taip gausiai, kad visa žvilgėjo.

– Ką dabar daryti? – Liusė prisispaudė prie sienos, jei kas ėjęs pro šoną dirstelėtų į vidų. – Kur mes?

– Tai vado kambarys.

Nespėjus Liusei suvokti, kad Bilas turėjo galvoje Danielį, praskleidusi raudoną užuolaidą įžengė moteris.

Liusė sudrebėjo.

Leila vilkėjo baltą suknelę, to paties siauro kirpimo kaip ir Liusės. Plaukai buvo tankūs, tiesūs ir žvilgantys. Už ausies turėjo užsikišusi baltą bijūną.

Širdį slegiant liūdesiui, Liusė stebėjo, kaip Leila grakščiai eina prie medinio stalelio ir pila į lempas šviežią aliejų iš skardinės, kurią atsinešė ant juodo dervuoto padėklo. Tai buvo paskutinis praeities gyvenimas, kurį aplankė Liusė, tai kūnas, kuriame išsiskirs su savo siela, kad visa tai galėtų baigtis.

Atsisukusi pripilti lempelių prie lovos, Leila pastebėjo Liusę.

– Sveika, – tarė švelniu, kimiu balsu. – Ar ko nors ieškai? – paklausė. Juodi dažai, kuriais buvo apvedžiotos jos akys atrodė daug natūraliau nei Auset grimas.

– Taip, – Liusė nešvaistė laiko. Kai tik ji ištiesė ranką paimti Leilai už riešo, ši pažvelgė jai per petį į duris ir veidas iš nerimo sustingo.

– Kas ten?

Liusė atsisuko – pamatė tiktai Bilą. Padaro akys buvo plačiai išpūstos.

– Tu gali... – ji spoksojo į merginą, – tu matai jį?

– Ne! – atšovė Bilas. – Ji kalba apie žingsnius, kuriuos girdi ten, koridoriuje. Liuse, geriau paskubėk.

Liusė pasisuko vėl į Leilą, paėmė jos šiltą ranką, tačiau užkliudė ir numetė ant žemės skardinę su aliejumi. Leila aiktelėjo, pabandė ištrūkti, bet tada tai nutiko.

Jausmas, tarsi Liusės pilve būtų atsivėręs nutekamasis vamzdis, jau buvo jai beveik pažįstamas. Kambarys sukosi, ir vienintelis dalykas, į kurį susikaupusi spoksojo – į priešais ją stovinčią merginą. Jos juodus kaip rašalas plaukus, akis su auksiniais taškučiais ir meilės nurausvintus skruostus. Lyg per miglą Liusė mirktelėjo, Leila mirktelėjo ir kitapus žvilgsnių...

Žemė nustojo suktis. Liusė pažvelgė į rankas. Leilos rankas. Jos virpėjo.

Bilas buvo dingęs. Bet chimera buvo teisi – koridoriuje aidėjo žingsniai. Mergina pasilenkė paimti skardinę ir nusisukusi nuo durų pradėjo pilti į lempas aliejų. Geriau pasirodyti, jog paprasčiausiai dirba savo darbą, kad ir kas ten eitų.

Žingsniai nutilo jai už nugaros. Pirštų galiukai švelniai braukdami keliavo aukštyn rankomis, tvirta krūtinė prisispaudė jai prie nugaros. Danielis. Ji juto vaikino karštį net neatsisukusi. Liusė užsimerkė. Vaikino rankos apsivijo jos liemenį, o švelnios lūpos, brūkštelėjusios per kaklą, sustojo žemiau ausies.

– Radau tave, – sušnibždėjo jis.

Mergina jo glėbyje lėtai atsisuko. Vaikino vaizdas jai atėmė žadą. Žinoma, tai vis dar buvo jos Danielis, bet jo oda buvo karšto šokolado spalvos, o banguoti juodi plaukai nukirpti labai trumpai. Mūvėjo tik trumpą drobinę strėnjuostę, avėjo odinius sandalus ir turėjo sidabrinį vėrinį ant kaklo. Gilios violetinės akys varstė merginą laimingais žvilgsniais.

Jis ir Leila buvo karštai įsimylėję.

Liusė padėjo skruostą jam ant krūtinės ir skaičiavo širdies dūžius. Ar tai paskutinis kartas, kai ji taip daro, paskutinis kartas, kai jis glaudžia ją prie širdies? Liusė ketino pasielgti teisingai – teisingai Danieliui. Bet jai vis tiek buvo skaudu apie tai pagalvoti. Ji myli jį! Ši kelionė ją tvirtai išmokė, jog tikrai myli Danielį Grigorį. Vargu ar teisinga, jog ji spiriama priimti tokį sprendimą.

Ir vis dėlto ji čia.

Senovės Egipte.

Su Danieliu. Paskutinį kartą. Ji ketino išlaisvinti jį.