Лорен Кейт - Aistringieji

Strėlė iškrito jai iš rankų ir subarškėjo į grindis. Liusė sugriebė ją ir įsikišo į suknelės klostes. Bilas buvo dingęs. Bet Donas – Danielis – stovėjo tiesiai priešais ją, kur ji ir norėjo, jog jis būtų.

– Ką čia darai? – nuo pastangų suvaidinti nustebusią, Liusės balsas užlūžo.

Vaikinas to, regis, negirdėjo. Nulėkęs prie jos, apglėbė rankomis.

– Gelbsčiu tau gyvybę.

– Kaip čia patekai?

– Dėl to nesijaudink. Joks mirtingasis žmogus, joks akmens luitas negali sukliudyti meilei, kuri tokia tikra kaip mūsų. Visada tave rasiu.

Jo nuogose bronzinėse rankose Liusė norėjo atsipalaiduoti, būti guodžiama. Bet negalėjo. Širdis plyšo pusiau ir stingo iš šalčio. Taip lengvai pasiekiama laimė, visiško pasitikėjimo jausmas ir bet kuris meilus jausmas, kurį Danielis rodė jai šiame ar bet kuriame kitame gyvenime – visa tai merginai dabar buvo kančia.

– Nesibaimink, – sušnibždėjo vaikinas. – Nori, mano meile, papasakosiu, kas nutiks po šio gyvenimo. Tu grįši ir vėl gyvensi. Tavo atgimimas bus tikras ir nuostabus. Grįši pas mane vėl...

Lempos šviesa sumirgėjo, ir violetinės vaikino akys tarsi sukibirkščiavo. Prie jos glaudėsi toks šiltas jo kūnas.

– Bet aš nuolat mirsiu .

– Ką? – jis pakreipė galvą. Net ir tokios egzotiškos išvaizdos, bet jo išraiškas Liusė pažino puikiausiai – dabar jis buvo suglumęs ir susižavėjęs, nes ji pasakė kai ką, ko nesitikėjo ją suprasiant. – Kaip tu... nekreipk dėmesio. Nesvarbu. Svarbiausia, kad mudu vėl būsime kartu. Visada rasime vienas kitą, visada mylėsime vienas kitą, kad ir kas nutiktų. Niekada nepaliksiu tavęs.

Liusė atsiklaupė ant akmeninių laiptelių. Slėpė veidą delnuose.

– Nežinau, kaip tu gali tai pakęsti. Visą laiką tas pats liūdesys...

Vaikinas pakėlė ją.

– Ta pati ekstazė...

– Ta pati viską baigianti ugnis...

– Ta pati aistra, kuri ją vėl įžiebia. Tu nežinai. Negali atsiminti, kaip nuostabu...

– Mačiau. Žinau.

Dabar ji patraukė vaikino dėmesį. Jis abejojo, ar tikėti jos žodžiais, ar ne, bet bent jau klausėsi.

– O jei nėra vilties, kad kas nors pasikeis? – paklausė ji.

– Tik viltis ir yra. Vieną dieną tu išgyvensi. Ši neginčijama tiesa yra vienintelis dalykas, kuris mane palaiko. Niekada nepaleisiu tavęs. Net jei tai truks amžinybę, – vaikinas nykščiu nubraukė jai ašaras. – Mylėsiu tave visa širdimi kiekviename gyvenime, per kiekvieną mirtį. Niekas manęs nesupančios, išskyrus mano meilę tau.

– Bet juk taip sunku. Argi tau nesunku? Ar niekada nepagalvojai, kas būtų, jei...

– Vieną dieną mūsų meilė nugalės šį tamsų ciklą. Man tai brangiau už viską.

Liusė pažvelgė – Danielio akyse liepsnojo meilė. Jis tikėjo tuo, ką sako. Nesvarbu, jog nuolat kentės, jis eis pirmyn, kaskart vis netekdamas jos, palaikomas vien vilties, kad vieną dieną jų lauks kitokia pabaiga. Žinojo, jog jiedu pasmerkti, bet vis tiek bandė dar ir dar kartą, visada bandys.

Vaikino atsidavimas jai, jiems, taip sujaudino Liusę, jog ji pamanė, kad pasiduoda.

Bet vis dar norėjo ginčytis – šis Danielis nežinojo, kokie iššūkiai laukia jų kelyje, kiek ašarų jiems teks išlieti bėgant metams. Jis nežinojo, jog Liusė matė jį giliausio liūdesio akimirkomis. Ir kiek skausmo jam suteiks Liusės mirtys.

Bet...

Liusė žinojo. Ir tai visiškai keitė pasaulį.

Sunkiausios Danielio gyvenimo akimirkos ją gąsdino, bet situacija pasikeitė. Visą šį laiką Liusė jautėsi priklausoma nuo jų meilės, bet dabar žinojo, kaip ją apsaugoti. Dabar ji buvo mačiusi jų meilę iš daugelio skirtingų kampų. Ji suprato viską taip, kaip niekada nė nemanė suprasianti. Jei Danielis kada nors susvyruos, ji gali jį pakelti.

Dabar Liusė jau žinojo, ką reikia daryti, kad būtų gerai – gerai Danieliui. Štai ji čia, ruošėsi nužudyti savo sielą , visiems laikams pašalinti jų meilę, ir vos penkios minutės su juo vėl grąžino ją į gyvenimą.

Kai kurie žmonės praleidžia visą gyvenimą ieškodami tokios meilės.

O Liusė turėjo visą laiką.

Jos ateityje nebus jokios strėlės. Tik Danielis. Jos Danielis, tas, kurį paliko tėvų kieme Tanderbolte. Jai metas eiti.

– Pabučiuok mane, – sušnabždėjo ji.

Vaikinas sėdėjo ant laiptelių, praskleidęs kelius kaip tik tiek, kad ji galėtų praslysti tarp jų. Liusė atsiklaupė, atsisuko į Danielį. Jų kaktos lietėsi. Ir nosių galiukai.

Danielis paėmė ją už rankų. Atrodė, lyg norėtų jai kažką pasakyti, bet negalėjo rasti žodžių.

– Prašau, – meldė Liusė glausdama lūpas prie vaikino lūpų. – Pabučiuok, išlaisvink mane.

Danielis pasilenkė, pakėlė merginą ir pasiguldęs ant kelių, apglėbė ją rankomis. Jo lūpos surado Liusės lūpas. Jos buvo saldžios lyg nektaras. Užplūdus džiugesio bangai – džiaugsmas užpildė visas jos kūno kerteles – Liusė sudejavo. Leilos mirtis artinasi, ji tą žinojo, bet niekada nesijautė nei saugesnė, nei gyvesnė kaip tada, kai Danielis laikė ją apglėbęs.

Liusė sunėrė rankas vaikinui už sprando, juto tvirtus jo pečių raumenis, užčiuopė mažučius randus, saugančius sparnus. Vaikino rankos glostinėjo jai nugarą, jos ilgus tankius plaukus. Kiekvienas prisilietimas varė į ekstazę, kiekvienas bučinys buvo toks nuostabus ir tyras, jog jai svaigo galva.

– Lik su manimi, – meldė Danielis. Jo veido raumenys įsitempė, bučiniai darėsi vis alkanesni, beviltiškesni.

Vaikinas turėjo justi, kaip Liusės kūnas vis labiau kaista. Karštis mušė jai iš vidaus, plito krūtine, rausvino skruostus. Akys prisipildė ašarų. Liusė dar stipriau pabučiavo Danielį. Jau tiek kartų buvo tai išgyvenusi anksčiau, bet kažkodėl šis kartas atrodė kitoks.

Garsiai ūžteldamas Danielis išskleidė sparnus, o tada stipriai apsivijo jais Liusę taip, kad jiedu tuoj pat atsidūrė tarsi minkštame baltame lopšyje.

– Ar tu tikrai tiki tuo? – šnabždėjo Liusė. – Kad vieną dieną aš visa tai išgyvensiu?

– Visa širdimi ir visa siela, – atsakė vaikinas suimdamas jos veidą delnais ir dar stipriau apsivydamas ją sparnais. – Lauksiu tavęs, kiek tik reikės. Mylėsiu tave kiekvieną akimirką visą laiką.

Bet tada Liusė jau degė karščiu. Ji suriko iš skausmo, tampėsi Danielio glėbyje, nes karštis apėmė ją visą. Ji degino vaikino odą, bet šis jos nepaleido.

Atėjo metas. Strėlė įkišta jos suknelės klostėse, ir dabar, būtent dabar atėjo metas ją panaudoti. Bet ji neketina pasiduoti. Nepaliks Danielio. Ne tada, kai žino, jog kad ir kaip būtų sunku, jis niekada jos neapleis.

Merginos oda nuėjo pūslėmis. Karštis buvo toks žiaurus, jog ji tegalėjo tik drebėti.

O paskui – tik šaukti.

Leila užsidegė, o kai jos kūną apėmė liepsnos, Liusė juto, kaip atsiskiria jos kūnas ir siela, kurią judvi dalijosi, kaip siela ieško, kaip pabėgti nuo negailestingo karščio. Ugnies stulpas augo vis aukščiau, vis labiau plito, kol užpildė visą kambarį, visą pasaulį, kol liko tik liepsna, o iš Leilos neliko ničnieko.

Liusė tikėjosi tamsos, o rado šviesą.

Kur Pranešėjas? Ar ji vis dar Leilos viduje?

Ugnis liepsnojo. Ji negeso. Plėtėsi, liepsnos apėmė vis daugiau ir daugiau tamsos, siekė dangų, lyg pati naktis būtų tapusi degi, liepsnojo tol, kol viskas, ką Liusė matė, tebuvo raudoni bei auksiniai ugnies liežuviai.

Visus kitus kartus, kai ji susiliejusi su praeities kūnais mirdavo, Liusė tuo pat metu išsivaduodavo iš liepsnų ir patekdavo į Pranešėją. Dabar kažkas ne taip, kažkas verčia ją matyti dalykus, kurie negali būti realūs.