Лорен Кейт - Aistringieji

Liusei toptelėjo siaubinga mintis.

– Ar tu bent jau nemelavai? Kas būtų iš tiesų nutikę, jei būčiau panaudojusi strėlę... – ji suvirpėjo, net bloga pasidarė, kai priėjo taip arti tiesos. – Kokia tau iš to nauda? Ar nori pašalinti mane, kad galėtum prisikasti prie Danielio? Ar todėl niekada nesirodydavai jam esant šalia? Nes tada jis būtų puolęs persekioti tave, ir...

Šėtonas sukikeno. Nuo juoko prigeso žvaigždės.

– Manai, jog aš bijau Danielio Grigorio? Tu apie jį labai gerai galvoji. Pasakyk man, kokiomis melagystėmis jis užpylė tau smegenis apie ypač svarbią jo vietą danguje?

– Tu melagis, – tėškė Liusė. – Nuo tos akimirkos, kai sutikau tave, nieko daugiau ir nedarei, tik melavai. Nieko nuostabaus, kad tavęs nekenčia visa Visata.

– Bijo. Ne niekina . Tai visai kas kita. Baimė turi pavydo. Tu manimi nepatikėsi, bet yra daugybė tokių, kurie norėtų turėti tiek galios, kiek aš. Kurie... garbina mane.

– Tu teisus – netikiu tavimi.

– Tu tiesiog nepakankamai žinai. Apie viską. Pavedžiojau tave po tavo praeitį – parodžiau egzistencijos tuštybę, tikėjausi, jog atmerksi akis į tiesą, o viskas, ką girdžiu iš tavęs: „Danielio! Noriu Danielio!“

Padaras sviedė Liusę žemyn, ir ši krito į juodumą, sustojo tik tada, kai Šėtonas dėbtelėjo į ją, lyg vien žvilgsniu būtų galėjęs sustabdyti vietoje. Rankas sudėjęs už nugaros, glaudžiu ratu apsuko Liusę, sparnus laikė tvirtai suglaustus, o galva buvo pakreipta į dangų.

– Viskas, ką matai čia, ir yra tai, ką verta matyti. Iš tolo, taip, bet viskas yra čia – visi gyvenimai, visi pasauliai ir dar daugiau, toli gražu daugiau, nei suvokia silpni mirtingųjų proteliai. Pažvelk.

Liusė pažiūrėjo, ir viskas atrodė kitaip nei anksčiau. Žvaigždynų platybė buvo begalinė, nakties tamsa driekėsi virš daugybės ryškių taškelių, o dangus atrodė labiau šviesus nei juodas.

– Nuostabu.

– Tai turėtų būti nepaliestas protas, – padaro lūpas perkreipė šypsenėlė. – Pavargau nuo šio žaidimo.

– Tau visa tai žaidimas?

– Jam tai žaidimas, – Bilas pamojo ranka per dangų ir paliko pėdsaką – tamsų nakties ruožą. – O aš atsisakau pasiduoti tam Kitam tik dėl tų kosminių svarstyklių. Tik todėl, kad abi pusės sudaro pusiausvyrą.

– Pusiausvyra. Nori pasakyti, kad yra lyg kokios svarstyklės, kur vienoje pusėje puolę angelai, kurie susidėjo su tavimi, o tie, kurie susidėjo su...

– Nesakyk. Bet taip, su tuo kitu. Kaip tik dabar nusistovėjusi pusiausvyra, ir...

– Turi pasirinkti dar vienas angelas, – tarė Liusė, prisiminusi ilgą pokalbį su Ariana per pietus Las Vegase.

– Aha. Išskyrus tai, kad šį kartą nepaliksiu to atsitiktinumui. Tas mano ėjimas su strėle, manau, buvo trumparegiškas, bet esu matęs dar ne tokių klaidų. Aš rezgiau sąmokslą. Planavau. Dažnai, kol tu ir kuris nors praeities Danielio variantas buvote užsiėmę žemesnio lygio glamonėmis. Taigi, pati matai, niekam nepavyks suardyti to, ką esu sugalvojęs daryti toliau. Pradėsiu viską iš naujo, Liusinda. Nėra dar to, ko nebūtų galima perrašyti naujai, jei tik atsiranda tas, kuris daro tai protingai. Taip, drastiškas žingsnis, jis reiškia, kad išmesiu tūkstančius metų. Didelis pralaimėjimas tiems, kam tai rūpi, bet ką gi, kas tie keli tūkstantmečiai, kai galvoji apie amžinybės didybę?

– Kaip tu taip gali? – baisėjosi mergina, suprasdama, kad padaras jaučia, kaip ji virpa jo gniaužtuose. – Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad keliausiu į pradžią. Į Nuopuolį. Kur mes visi išmetami iš dangaus, nes drįsome pareikšti laisvą valią. Kalbu apie pirmąją didžiąją neteisybę.

– Dar kartą išgyvensi puikiausius metus? – pasitikslino Liusė, bet padaras nesiklausė, užsimiršęs dėstė savo plano smulkmenas.

– Tu ir tas įkyruolis Danielis Grigoris man surengsite kelionę. Tiesą pasakius, tavo sielos draugas dabar pakeliui į čia.

– Kodėl turėtų Danielis?..

– Žinoma, kelią jam parodžiau pats. Dabar viskas, ką man teks padaryti, tai spėti laiku, kad stebėčiau, kaip angelai išmetami ir prasideda nuopuolis į Žemę. Koks tai bus nuostabus metas.

– Kai prasidės nuopuolis? Kiek laiko jis truks?

– Kai kuriais skaičiavimais, devynias dienas, – murmėjo Bilas, – bet mums, išmestiesiems, tai atrodė ištisa amžinybė. Niekada neklausei apie tai savo draugų? Kemo. Rolando. Arianės. Savo brangiojo Danielio. Visi mes ten buvome.

– Tu stebėsi, kaip viskas vyksta dar kartą. Ir kas iš to?

– Tada padarysiu kai ką netikėta. Ir žinai, kas tai bus? – sukikeno padaras, o raudonos jo akys sužvilgo.

– Nežinau, – tyliai atsakė mergina. – Nužudysi Danielį?

– Nežudysiu. Sugausiu. Ketinu sugaudyti visus mus. Atversiu Pranešėją, didžiulį lyg tinklas, nukreipsiu jį pirmyn laiku. O tada susiliesiu su savo praeities kūnu ir išsivesiu visą angelų komandą į dabartį. Netgi bjauriuosius.

– Ir kas iš to?

– Kas iš to? Mes vėl viską pradėsime nuo pradžių. Nes Nuopuolis yra pradžia. Tai ne istorijos dalis – tai tas metas, kai prasideda istorija. O visa tai, kas buvo anksčiau? Viskas pranyks, kaip nebūta.

– Kaip neb... – tu nori pasakyti, kad nebus, pavyzdžiui, Egipto?

– Niekada.

– Kinijos? Versalio? Las Vegaso?

– Niekada, niekada, niekada. Bet tai kai kas daugiau nei tu su savo vaikinu, savanaudišku vaikėzu. Tai Romos imperija ir vadinamasis to kito sūnus. Tai ilgas ir kankinantis žmonijos kilimas iš pirmykštės Žemės tamsos, o paskui tos pačios Žemės pavertimas pamazgų duobe. Viskas, kas kada nors vyko, bus nušluota vien tik dėl mažyčio šuoliuko laiku, lyg akmenukas šokinėtų vandens paviršiumi.

– Bet juk negali... ištrinti praeities!

– Aišku, kad galiu. Visai kaip susiaurinti sijono liemenį. Tik nukerpi audinį, kurio per daug, ir susiuvi abi dalis, o toji vidurinė dalis – lyg niekada nė nebuvusi. Pradedame iš naujo. Visas ciklas vėl pasikartos, o aš turėsiu dar vieną progą privilioti svarbių sielų. Pavyzdžiui...

– Tu niekada jo negausi. Jis nesusidės su tavimi.

Danielis nepasidavė nėkart per penkis tūkstančius metų – Liusė pati matė savo akimis. Nesvarbu, kad ją nuolat nužudydavo, kad atimdavo iš jo vienintelę tikrąją meilę, Danielis nepasiduodavo ir nesusidėjo su niekuo. Ir net jei jis kažkokiu būdu netektų ryžto, Liusė būtų šalia ir jam padėtų – dabar ji žinojo, jog yra pakankamai stipri, kad vaikinui susvyravus, paremtų jį. Taip, kaip jis padėjo jai.

– Nesvarbu, kiek kartų pradėtum viską iš naujo, – tarė ji, – tai ničnieko nepakeis.

– Ak, – padaras nusijuokė, lyg būtų susigėdęs dėl merginos – nuaidėjo sodrus, bauginantis kvatojimas. – Žinoma, kad pakeis viską. Gal man išvardyti? – Šėtonas atkišo aštrų pageltusį nagą. – Pirma, Danielis ir Kemas vėl bus broliai, kaip ir buvo pirmosiomis dienomis po Nuopuolio. Ar tau nebūtų smagu? Dar blogiau – jokių nefilimų. Angelams nebus laiko vaikštinėti po žemę ir poruotis su mirtingaisiais, tad gali atsisveikinti su savo draugeliais iš mokyklos.

– Ne...

Padaras spragtelėjo nagais.

– Ak, pamiršau dar kai ką paminėti – tavo istorija su Danieliu. Ji bus ištrinta. Tad viskas, ką atradai per šią nedidelę kelionę, visa tai, ką taip nuoširdžiai man pasakojai išmokusi tarp tų dviejų praeities gabaliukų – žinai ką? Gali pabučiuoti juos atsisveikindama.

– Ne! Tu negali to padaryti!

Padaras dar kartą suspaudė Liusę šaltuose gniaužtuose.

– O, brangioji, tai beveik jau padaryta, – jis nusikvatojo, ir juokas nuaidėjo, nusirito lyg griūtis, perskirdama laiką ir erdvę. Liusė suvirpėjo, susigūžė, pabandė ištrūkti iš padaro glėbio, bet tas spaudė pernelyg tvirtai, per daug stipriai gniaužė po šlykščiu sparnu. Liusė nieko nematė, tik juto, kaip gūsiais talžo vėjas, paskui atūžė karščio banga, o tada sielą apėmė stingdantis, neišsisklaidantis šaltis.