Лорен Кейт - Aistringieji

Taip viskas ir prasidėjo.

Raštininkas skaisčiai baltame danguje vis rodė skaičius, o tuo metu Chabrilis, antros nakties valandos angelas, pasirinko Liuciferį, o Tielis, šiaurės vėjo angelas, pasiliko danguje kartu su Padieliu, vienu vaikų miego saugotoju, ir Gadaliu, angelu, susijusiu su magiškais ligonių gydymo ritualais. Kai kurie angelai dar rėždavo ilgas kalbas, kai kurie bijodavo tarti bent žodį. Danielis menkai tesekė rezultatą. Jis ieškojo pats savęs, be to, jau žinojo, kuo viskas baigėsi.

Jis klajojo po angelų lauką ir džiaugėsi, kad visų vardų pašaukimai ir pasirinkimas trunka tiek ilgai. Reikėjo atpažinti savo praeities įsikūnijimą, kol šis neišėjo iš minios ir netarė tų naivių žodžių, už kuriuos tenka mokėti iki šiolei.

Pievoje kilo sujudimas, šnabždėjimas, žybčiojo šviesos, dundėjo lyg žemas griaustinis. Danielis negirdėjo, kad būtų pašauktas vardas, ir nematė, kaip pakilęs angelas pareiškė apie savo pasirinkimą. Prasibrovęs per priešais jį stovinčiuosius rado vietą, kur galėjo geriau matyti.

Rolandas. Jis nusilenkė priešais Sostą.

– Su visa pagarba pareiškiu, jog nesu pasiruošęs pasirinkti, – jis pažvelgė į Sostą, bet mostelėjo ranka į Liuciferį. – Šiandien jūs netenkate sūnaus, o mes visi – brolio. Regis, kad dar daugelis paseks juo. Prašau, nežiūrėkite į šį tamsų sprendimą atsainiai. Neverskite mūsų šeimos suskilti.

Nuo Rolando sielos, taip meldžiančios baltame danguje, vaizdo, Danieliui plyšo širdis – tai buvo poezijos ir muzikos angelas, Danielio brolis ir jo draugas.

– Tu klysti, Rolandai, – sugriaudė Sosto valdovas. – Ir nepaklusdamas man tu jau padarei pasirinkimą. Liuciferi, priimk jį savo pusėje.

– Ne! – suriko Ariana ir nuskridusi į vidurį, ten, kur ryškiausiai švytėjo, pakibo šalia Rolando. – Prašau, duokite jam laiko suprasti, ką toks apsisprendimas reiškia!

– Sprendimas jau priimtas, – Sostas atsakė tik tiek. – Galiu ir be jokių žodžių pasakyti, kas jo sieloje. Jis jau pasirinko.

Prie Danielio švystelėjo siela. Stulbinanti, karšta – išsyk ją atpažino.

Kemas.

– Kas esi? – sušnabždėjo jis. Intuicija jam kuždėjo, jog kažkas Danieliui ne taip, bet nebuvo kaip paaiškinti, kas yra Danielis, angelui, kuris niekada nebuvo palikęs dangaus, kuris dar nesuvokė, kokie dalykai prasideda.

– Nebijok, broli, – ramino jį Danielis. – Tai aš.

Kemas griebė jam už rankos.

– Tiek suprantu, bet matau, kad tu esi ne visai tu, – jis liūdnai papurtė galvą. – Tikiu, kad esi čia ne šiaip sau. Prašau. Ar gali sustabdyti tai, kas vyksta?

– Danielis, – raštininkas pašaukė jo vardą. – Tyliųjų stebėtojų angelas Grigoris.

Ne. Dar ne. Jis dar nesugalvojo, ką sakyti, ką daryti. Danielis brovėsi pro akinančią aplink jį esančių sielų šviesą, bet buvo per vėlu. Jo ankstesnysis „aš“ lėtai kilo, nežiūrėdamas nei į Sostą, nei į Liuciferį.

Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į miglotas tolumas. Danielis prisiminė – žiūrėjo į ją.

– Su visa pagarba pareiškiu, kad nedarysiu to. Nesirinksiu Liuciferio pusės, ir nesirinksiu Dangaus.

Abiejose stovyklose, Liuciferio ir Sosto, kilo šurmulys.

– Aš renkuosi meilę – tai, ką jūs visi pamiršote. Renkuosi meilę ir palieku jus kariauti. Tu klysti, įtraukdamas mus į karą, – Danielis ramiausiai pareiškė Liuciferiui. Paskui pasisukęs kreipėsi į Sostą: – Viskas, kas danguje ir žemėje yra gera, yra gimę iš meilės. Šis karas neteisingas. Meilė – vienintelis dalykas, dėl kurio verta kovoti.

– Vaike mano, – iš Sosto sududeno sodrus tvirtas balsas. – Tu nesupranti. Valdydamas Aš tvirtai laikausi meilės – meilės visiems savo kūriniams.

– Ne, – tyliai atšovė Danielis. – Šis karas dėl garbės. Išmeskite mane, jei privalote. Jei toks mano likimas, pasiduosiu jam, bet ne jums.

Šėtono juokas griaudėjo tarsi dvokiantis riaugėjimas.

– Drąsos turi kaip Dievas, bet mąstai kaip mirtingas paauglys. O tavo bausmė ir bus kaip paaugliui, – Liuciferis mostelėjo ranka į kitą pusę, – Pragarui jo nereikia.

– Bet jis jau aiškiai pasakė, kad atsižada ir Dangaus, – nusivylęs balsas aidėjo nuo Sosto. – Matau, kaip ir visų savo vaikų, kas vyksta tavo sieloje. Bet dabar nežinau, Danieli, kas bus tau ir tavo meilei.

– Jis neturės savo meilės! – kriokė Liuciferis.

– Turi pasiūlymą, Liuciferi? – paklausė Sostas.

– Reikia parodyti pavyzdį, – iš pykčio kunkuliavo Šėtonas. – Argi nematote? Meilė, apie kurią jis kalba, naikinanti! – jis išsišiepė, nes jau skleidėsi jo paties pikčiausio plano užuomazgos. – Tai tegul toji meilė ir naikina įsimylėjėlius, o ne mus visus! Ji mirs!

Angelai ėmė aikčioti. Tai atrodė neįmanoma – to visi mažiausiai tikėjosi.

– Ji mirs visą laiką, ir taip tęsis amžinai, – gargė Liuciferis pagiežos kupinu balsu. – Ji niekada neišaugs iš paauglystės, vis mirs ir mirs būtent tuo metu, kai prisimins tavo pasirinkimą . Tad jūs niekada nebūsite tikrai kartu. Tai bausmė jai. O tau, Danieli...

– To užtenka, – pareiškė Sostas. – Jei Danielis pasirinks likti prie savo sprendimo, tai tavo, Liuciferi, pasiūlytos bausmės pakanka. – Stojo ilga įtempta tyla. – Supraskite, nelinkiu to nė vienam savo vaikui, bet Liuciferis teisus – reikia parodyti pavyzdį.

Atėjo akimirka, kai tai turėjo įvykti, proga Danieliui pakeisti prakeiksmą. Jis drąsiai nuskrido į pievą ir pakibo prie savo praeities kūno šono. Atėjo metas pakeisti praeitį, kad viskas pasikeistų.

– Koks čia dvynys? – suirzo Liuciferis. Žvelgdamos į du Danielius, jo neseniai paraudonavusios akys prisimerkė.

Žemiau Danielio stovinti daugybė angelų sumišusi sumirgėjo. Jo ankstesnysis „aš“ nustebęs sužiuro aukštyn.

– Kodėl esi čia? – sušnabždėjo jis.

Danielis nelaukė, kol kas nors dar ims klausinėti, net nelaukė, kol bandydamas nuslėpti nuostabą Liuciferis prisės ant savo sosto.

– Atvykau iš ateities, praėjus tūkstančiams metų po bausmės...

Tarp angelų kilęs staigus sąmyšis buvo beveik užčiuopiamas – toks karštis sklido nuo jų sielų. Žinoma, ši žinia pranoko bet ką, ko bet kuris jų galėjo tikėtis.

Danielis nepakankamai aiškiai matė Sostą, kad pasakytų, kokį įspūdį šiam padarė jo grįžimas, tačiau Liuciferio siela iš įsiūčio buvo įkaitusi iki raudonumo. Danielis prisivertė tęsti toliau.

– Atvykau čia prašyti malonės. Jei mus reikėjo nubausti, valdove, net neabejoju jūsų sprendimu, prašau bent jau prisiminti, kad viena didingiausių jūsų galios savybių yra gailestingumas, kuris paslaptingas, didingas – žeminamės prieš jį visi.

– Malonės? – suriko Liuciferis. – Po tokių didelių išdavysčių? Ar tu ateityje gailiesi tokio pasirinkimo?

Danielis papurtė galvą.

– Mano siela sena, bet širdis jauna, – tarė žiūrėdamas į savo ankstesnįjį „aš“, kuris atrodė apstulbęs. Paskui žvilgtelėjo į mylimosios sielą – nuostabią, ryškiai švytinčią. – Negaliu būti kitoks nei esu, o esu tai, ką rinkausi kiekvieną dieną. Lieku prie savo pasirinkimų.

– Sprendimas priimtas, – vienu balsu ištarė abu Danieliai.

– Tada mes liekame prie paskirtos bausmės, – nugriaudėjo Sostas.

Didinga šviesa suvirpėjo, ir stojusioje ilgoje tyloje Danielis nusistebėjo, ar iš viso buvo verta prabilti.

Paskui pagaliau nuaidėjo:

– Bet malonės prašymas patenkinamas.

– Ne! – suriko Liuciferis. – Dangus – ne vienintelė nukentėjusi pusė!