Лорен Кейт - Aistringieji

– Liuška! Liuška! Liuška!

Pėdos į kažką atsirėmė.

Kažką labai labai šaltą.

Ji atsistojo ant tvirto grindinio. Žinojo, kad nebekrinta, nors prieš save vis dar nieko nematė – tik tirštą tamsą. Tada nudelbė akis pasižiūrėti į savo sportbačius.

Ir neteko žado.

Ji stovėjo iki pusės blauzdų sniege. Drėgnas šaltis, prie kurio buvo pratusi – tamsus tunelis, pro kurį keliavo iš savo kiemo į praeitį – vedė į kažką nauja. Audringa. Šalta.

Pirmą kartą iš Pranešėjo – nuo savo bendrabučio pakrantėje iki Las Vegaso – ji išžengė su draugais, Šelbe ir Mailsu. Prieš pat galą jie susidūrė su kliūtimi: juos nuo miesto skyrė tamsi, šešėliuota uždanga. Kadangi Mailsas vienintelis perskaitė tekstus prieš išeidamas, jis pradėjo mojuoti ratais, kol tamsus šešėlis pagaliau išsisklaidė. Iki tol Liusė nežinojo, kad jis moka tokių triukų.

Tik šįkart jokių kliūčių nebuvo. Galbūt todėl, kad šįkart ji keliavo viena, paskatinta savos valios. O išėjimas atrodė toks paprastas. Gal net per paprastas. Juodybės šydas tiesiog prasiskleidė.

Į ją ūžtelėjo šalčio gūsis, keliai susirakino. Kaulai sustingo, akis svilino staiga atsiradęs atšiaurus vėjas.

Kur ji atsidūrė?

Liusė pradėjo gailėtis, kad ištikta panikos peršoko per laiką. Taip, jai reikėjo pabėgti, taip, ji norėjo atkapstyti savo praeitį, apsaugoti savo buvusius „aš“ nuo skausmo, suvokti, kokia meilė siejo ją su Danieliu kituose gyvenimuose. Pajusti, o ne pasiklausyti, kaip kažkas apie visa tai pasakoja. Išsiaiškinti – o tada ir panaikinti – koks prakeiksmas mestas Danieliui ir jai.

Tačiau viskas ne taip paprasta. Liusė stovėjo sušalusi, vienui viena ir visiškai nepasiruošusi.

Ji prieš save matė sniege skendinčią gatvę ir švininį dangų virš baltų namų. Tolumoje kažkas dundėjo. Bet ji nenorėjo net galvoti, kas tai galėtų būti.

– Palauk, – ji pašnibždėjo Pranešėjui.

Šešėlis truputį atsitraukė nuo jos pirštų. Ji stengėsi jį pačiupti, bet Pranešėjas išsisuko ir sprigtelėjo tolėliau. Liusė šoko link jo, sugavo pirštų galiukais už krašto...

Bet tada akimirksniu Pranešėjas subyrėjo smulkiais gabaliukais ant sniego. Paskui bluko, bluko, kol visai išnyko.

– Nuostabu, – sumurmėjo mergina. – Kas toliau?

Tolumoje siauro kelio vingis į kairę susiliejo su šešėliais. Šalikelėse stūksojo nukasto sniego kalnai palei dvi baltų akmeninių namų eiles. Jie atrodė pribloškiantys – Liusė iki tol nieko panašaus nematė: kelių aukštų, fasadai išraižyti ryškiomis baltomis arkomis ir įmantriomis kolonomis.

Visi langai buvo tamsūs. Liusei susidarė įspūdis, kad tamsus ir visas miestas. Šviesa sklido tik iš vienintelio gatvės žibinto. Mėnulio nesimatė pro tirštą debesų uždangą. Danguje vėl kažkas sudundėjo. Griaustinis?

Liusė prispaudė rankas prie krūtinės. Stingdė šaltis.

– Liuška!

Pasigirdo moteriškas balsas. Toks kimus ir džeržgiantis – tarsi tos, kuri visą gyvenimą kažkam nurodinėjo. Bet tas balsas irgi drebėjo.

– Liuška, kvaiša tu. Kur esi?

Regis, ji artėjo. Ji kreipėsi į Liusę? Tame balse kažkas jautėsi. Kažkas keisto, ko Liusė nemokėjo nusakyti.

Kai iš už snieguotos gatvės kampo iššlubavo siluetas, Liusė įsmeigė akis į moterį, bandydama ją atpažinti. Ji buvo žema, kiek susimetusi į kuprą, daugiau nei penkiasdešimties. Drabužiai atrodė gerokai per dideli, plaukai aprišti storu, juodu šaliku. Pamačius Liusę, jos veidas susiraukė keista grimasa.

– Kurgi buvai?

Liusė apsižvalgė. Daugiau gatvėje nieko nesimatė. Senoji moteris kalbėjo su ja.

– Čia, – išgirdo save atsakant.

Rusiškai .

Ji užčiaupė burną delnu. Štai kodėl senosios moters balsas Liusei pasirodė toks keistas: ji kalbėjo visai svetima kalba. Ir Liusė ne tik suprato kiekvieną žodį, bet ir pati mokėjo atsakyti rusiškai.

– Norėčiau tave užmušti, – burbėjo senoji. Sunkiai šnopuodama atskubėjo prie Liusės ir apsikabino.

Iš pažiūros tokia silpna moteris apkabino gan stipriai. Tiek laiko išstovėjusi šaltyje ir pajutusi prisispaudusios moteriškės šilumą, Liusė vos nepravirko. Ji taip pat apsikabino nepažįstamąją.

– Močiute? – sušnibždėjo prie moteriškės ausies. Kažkodėl mergina žinojo, kas toji moteriškė.

– Šitiek naktų grįžusi iš darbo dar turiu eiti ieškoti tavęs, – barėsi moteriškė. – O dabar randu tave gatvės vidury kaip kokią lunatikę? Ar bent buvai šiandien darbe? Kur sesė?

Danguje vėl sudundėjo. Tarsi artintųsi didžiulė audra. Ir labai greitai. Liusė drebėdama papurtė galvą. Ji nieko nežinojo.

– Aha, – sumurmėjo moteriškė. – Ne tokia jau ir savarankiška. – Ji sušnairavo į Liusę, atsitraukė, kad geriau įsižiūrėtų. – Viešpatie, ką tu apsirengusi?

Liusė pradėjo sukiotis, kol senelė nustebusi žiopsojo į jos džinsus ir sugrubusiais pirštais užsagstė flanelinių marškinėlių sagas. Ji patempė trumpą Liusės arklio uodegėlę.

– Kartais tu tokia pat pamišusi, kaip ir tavo – amžiną atilsį – tėvas.

– Aš... – kaleno dantimis Liusė, – aš nežinojau, kad bus taip šalta.

Senoji iš nepasitenkinimo nusispjovė ant sniego. Nusivilko paltą ir padavė, sakydama:

– Še, apsivilk, kol mirtinai nesušalai.

Ji užmetė apsiaustą Liusei ant pečių, o ši sušalusiais pirštais bandė užsisegti sagas. Tada senelė nusirišo šaliką ir juo apmuturiavo Liusei galvą.

Didelis griausmas danguje abi išgąsdino. Liusei aiškėjo, kad tai nebuvo griaustinis.

– Kas ten dunda? – paklausė.

Senoji nustebusi įsistebeilijo.

– Karas, – pratarė. – Nejaugi kartu su drabužiais praradai ir nuovoką? Nagi, eime.

Joms traukiant snieguota gatve per grubius grindinio akmenis ir tarp jų sumontuotus tramvajaus bėgius, Liusė suprato, kad visgi miestas nebuvo tuščias. Šalikelėse stovėjo keletas automobilių, o kai kur iš tamsos pasigirsdavo kinkytų arklių prunkštimas. Jie laukė vadeliotojų komandos, orą skrodė šilto oro garai iš šnervių. Keletas siluetų nukuldeno per stogus. Skersgatvio tolumoje vyriškis apiplyšusiu paltu vedė tris mažus vaikus pro duris į rūsį.

Siaura gatvelė perėjo į platų, trijų juostų prospektą, kuriame atsiveria vaizdas į miestą. Vieninteliai čia sustatyti automobiliai buvo kariniai. Jie atrodė senoviški, vos ne kvaili, tarsi relikvijos karo muziejuje: brezentu dengti sunkvežimiai su milžiniškais buferiais, plonyčiais vairais. Ant durelių – sovietiniai herbai su kūju ir pjautuvu. Bet be Liusės ir senelės gatvėje daugiau nevaikščiojo nė vienas žmogus. Viskas – išskyrus dundėjimą danguje – atrodė vaiduokliška, apgaulingai ramu.

Tolumoje Liusė matė upę, o kitame jos krante – didelį pastatą. Netgi tamsoje ji įžiūrėjo įmantrias bokštų smailes ir puošnius smailėjančius kupolus, kurie atrodė pažįstami, bet kartu mistiniai. Liusė iš lėto stengėsi apsiprasti, bet staiga persigando.

Ji atsidūrė Maskvoje.

Ir miestas tapo karo zona.

Juodi dūmai kilo į pilką dangų, žymėdami miesto dalis, kurios labiausiai paliestos: į kairę nuo didžiulio Kremliaus ir iškart už jo, taip pat tolumoje, į dešinę. Gatvėse nevyko jokie mūšiai, nesimatė jokių ženklų, kad priešo armija būtų pražygiavusi miestą. Tačiau liepsnų liežuviai aplink apanglėjusius pastatus, visur persismelkęs karo tvaikas ir nuojauta, kad tai – dar ne viskas, kažkodėl vertė jaustis tik blogiau.

Tai neabejotinai buvo pats didžiausias jovalas, kokiame Liusė atsidūrė gyvenime – galbūt net visuose gyvenimuose. Tėvai užmuštų, sužinoję, kur ji atsidūrė. Danielis turbūt niekada nebesikalbėtų.