Лорен Кейт: Aistringieji

Tada Liuška pasuko gatve į kairę, ir Liusė jos nebematė.

Plūstelėjo adrenalinas. Liusė dar labiau palinko į priekį, vis ryžtingiau ir greičiau statydama kojas apsnigta gatve. Tokiu greičiu žmogus bėga tik apimtas nevilties. Kai jį ragina kai kas labai stipraus.

Liuška galėjo bėgti tik į vieną vietą.

– Liuška...

Jo balsas .

Kur jis? Akimirką Liusė pamiršo savo praeities aš, pamiršo rusaitę mergaitę, kuriai grėsė pavojus bet kurią akimirką žūti, pamiršo, kad šis Danielis nebuvo jos Danielis, bet tada...

Žinoma, tai buvo jis.

Jis niekada nemirė. Jis visada buvo netoli. Jis visada buvo jos, o ji – visada jo. Ji tenorėjo rasti jo rankas, paskęsti jo glėbyje. Jis juk žinotų, ką jai daryti; jis gali padėti. Kodėl anksčiau juo abejojo?

Ji bėgo link jo balso. Bet Danielio niekur nesimatė. Liuškos taip pat. Perbėgusi dar vieną kvartalą, Liusė sustojo tuščioje sankryžoje.

Regis, oras užsigniaužė sustingusiuose plaučiuose. Šaltas, veriantis skausmas perskrodė ausis, lediniai diegliai dūrė pėdas.

Kuriuo keliu sukti?

Priešais ją plytėjo tuščias plotas, pilnas griuvėsių, atitvertas nuo gatvės pastoliais ir geležine tvora. Tačiau netgi tamsoje Liusė atskyrė, kad tai senesni griuvėsiai. Jie atsirado ne po pastarojo naikintuvų antskrydžio.

Vaizdas neatrodė kažkuo išskirtinis – eilinis apleistas plotas. Ji nežinojo, kodėl vis dar prie jo stovėjo. Kodėl nustojo vytis Danielio balsą...

Kol palietė tvorą, sumirkčiojo ir akyse sušmėžavo kai kas nuostabaus.

Bažnyčia. Didinga balta bažnyčia, stovinti šioje griuvėsių skylėje. Didžiulis marmuro arkų triptikas fasadinėje pusėje. Penkios auksinės smailės ištįsusios aukštyn į dangų. O viduje – ilgiausios nuvaškuotų medinių klauptų eilės kiek tik akys užmatė. Virš baltų laiptų pakylos – altorius. Visos sienos ir aukštos, arkinės lubos išpuoštos nuostabiausiomis freskomis. Daugybė angelų.

Kristaus Išganytojo bažnyčia.

Iš kur Liusė visa tai žinojo? Kodėl kiekviena savo ląstele jautė, kad ši griuvėsių krūva kažkada buvo didžiulė balta bažnyčia?

Nes ji ten buvo prieš kažkiek laiko. Ji matė kažkieno rankų įspaudus pelenuose ant metalo: Liuška irgi ten stabtelėjo, spoksojo į bažnyčios likučius ir kažką pajautė.

Liusė suėmė turėklus, vėl sumirkčiojo ir pamatė save – arba Liušką – mažą mergaitę.

Vilkėdama baltą nėriniuotą suknelę sėdėjo viename klauptų. Gaudžiant vargonams žmonės rinkosi mišioms. Dailus vyras jai iš kairės turbūt buvo jos tėvas, o moteris šalia jo – jos motina. Matėsi ir senelė, kurią Liusė visai neseniai susitiko, ir Kristina. Abi atrodė jaunesnės, apvalainos. Liusė prisiminė, kaip senelė sakė, jog abu tėvai mirę. Bet tą akimirką jie atrodė tokie gyvi. Atrodė, tarsi jie pažinojo kiekvieną žmogų, sveikinosi su visomis pro jų klauptą praeinančiomis šeimomis. Liusė stebėjo save praeityje, matė, kaip tėvas spaudė ranką žaviam šviesiaplaukiui jaunuoliui. Šis pasilenkė prie klaupto ir jai nusišypsojo. Jis turėjo pačias gražiausias violetines akis.

Liusė sumirksėjo, ir vizija pradingo. Prieš ją vėl stūksojo paprasčiausi griuvėsiai. Ji stingo iš šalčio. Vienui viena. Kitame upės krante sprogo dar viena bomba. Jos banga nubloškė Liusę ant kelių. Ji užsidengė veidą rankomis...

Kol išgirdo kažką verkiantį. Pakėlusi galvą pašnairavo giliau į tamsą, į griuvėsius, ir pamatė jį.

– Danieli, – sušnibždėjo. Jis atrodė nė kiek nepasikeitęs. Spinduliavo šviesą netgi stingdančioje tamsoje. Tie šviesūs plaukai, kuriuos ji amžinai kedentų tarp pirštų, tos violetiniai pilkos akys, tarsi sutvertos žiūrėti į jos akis. Tas stambus veidas, išsišovę skruostikauliai, tos lūpos. Jos širdis daužėsi. Teko tvirčiau įsikibti į geležinę tvorą, kad neištvėrusi nenubėgtų prie jo.

Nes jis buvo ne vienas.

Jis buvo su Liuška. Guodė ją, glostė skruostą ir braukė ašaras. Jie rankomis apsivijo vienas kitą, galvas glaudė tarsi amžinam bučiniui. Buvo tokie įsijautę, kad net nejautė aplink drebinančių sprogimų. Atrodė, tarsi pasaulyje būtų tik dviese.

Jų kūnai tvirtai susiglaudė. Prieblandoje net nebuvo matyti, kur vieno kūnas baigiasi, kur kito prasideda.

Liusinda atsistojo ir slinko į priekį nuo vienos griuvėsių krūvos per kitą, stengdamasi priartėti.

– Jau maniau, kad niekada tavęs neberasiu, – Liusė išgirdo savo praeities „aš“.

– Mes visada rasime vienas kitą, – keldamas nuo žemės ir spausdamas prie savęs atsakė Danielis. – Visada.

– Ei, judu! – iš gretimo pastato pasigirdo šūksmas. – Einate į vidų ar ne?

Kitame tuščios aikštės gale į akmeninį pastatą vyriškis, kurio Liusė niekaip neatpažino, varė mažą grupelę žmonių. Būtent ten Liuška su Danieliu ir norėjo nukakti. Veikiausiai toks ir buvo jų planas – pasislėpti nuo bombų.

– Taip, – sušuko Liuška. Ji pažvelgė į Danielį. – Eime su jais.

– Ne, – atžariu balsu atkirto Danielis. Liusė puikiai pažino tą toną.

– Ten bus saugiau. Argi ne todėl tarėmės čia susitikti?

Danielis pažvelgė atgal, jo akys atsisuko į tą vietą, kur slėpėsi Liusė. Kai dangų nutvieskė dar viena auksiniai raudona sprogimo banga, Liuška suriko ir įsikniaubė Danieliui į krūtinę. Liusė vienintelė pastebėjo jo veido išraišką.

Jį kažkas neramino. Kažkas stipresnio už bombų baimę.

O, ne.

– Danilai! – Berniukas vis dar laikė atviras slėptuvės duris. – Liuška! Danilai!

Visi kiti jau sugūžėjo į vidų.

Danilas apsuko Liušką aplink ir prispaudė jos ausį sau prie lūpų. Šešėlyje pasislėpusi Liusė degė troškimu sužinoti, ką jis šnibžda. Gal sakė tą patį, ką Danielis kada nors yra sakęs jai nusiminusiai. Ji norėjo nubėgti, patraukti Liušką – bet negalėjo. Kažkas viduje neleido pajudėti.

Ji įsmeigė akis į Liuškos išraišką, tarsi visas gyvenimas nuo to priklausytų.

Gal ir priklausė.

Kol Danilas kalbėjo, Liuška linksėjo, ir jos veidas keitėsi iš kupino išgąsčio į ramų. Ji užsimerkė. Palinksėjo dar kartą. Tada kiek atlošė galvą ir lūpas iš lėto papuošė šypsena.

Šypsena?

Bet kodėl? Kaip? Tarsi ji žinotų, kas tuoj nutiks.

Danilas laikė ją apglėbęs. Pasilenkė dar vienam bučiniui, stipriai prispaudė prie jos lūpų savąsias, rankomis kedendamas plaukus, paskui delnais slinkdamas šonais žemyn, liesdamas kiekvieną centimetrą.

Viskas atrodė taip jausmingai, kad Liusė net paraudo, taip intymu, kad jai užgniaužė kvapą, taip žavu, kad ji negalėjo nugręžti akių kitur. Nė sekundei.

Net tada, kai Liuška suriko.

Ir virto svilinančios baltos liepsnos stulpu.

Liepsnos ciklonas atrodė nežemiškas, grakštus, kone bauginančiai elegantiškas, it ilgas šilkinis šalikas, besiplaikstantis apie jos išblyškusį kūną. Jis prarijo Liušką, sklido iš jos aplink, apšviesdamas mosuojančias degančias galūnes, kurios ilgainiui išvis nustojo mosuoti. Danilas jos nepaleido, net kai liepsna apėmė jo paties drabužius, net kai teko atlaikyti visą suglebusios, sąmonę praradusios mergaitės svorį, net kai liepsnos šnypšdamos sudegino jos mėsą, net kai jos oda apanglėjo ir pajuodo.

Danilo rankos nusviro tik tada, kai liepsna išsisklaidė – taip greitai, tarsi užpučiama žvakė – ir nebeliko, ko laikyti. Kai liko vien pelenai.

Danilas susvirduliavo prie pelenų krūvelės ant sniego ir pradėjo lieti ašaras. Šios plovė nuo žandų juodus suodžius, kurie liko nuo degančios Liuškos. Jo veidas persikreipė. Drebėjo rankos. Liusei – žvelgiančiai su savotiško pavydo gaidele – jos pasirodė plikos ir didelės, tarsi vis dar laikančios Liuškos liemenį, kedenančios jos plaukus, suėmusios jos skruostus. Ką, po galais, daryti su tomis rankomis, kai vienintelis daiktas, kurį norėtum laikyti, staiga mįslingai dingo? Visa mergaitė, visas gyvenimas – dingo.