Лорен Кейт: Aistringieji

Lyrika žioptelėjo, pamačiusi siaubingas baltas kiaurymes po akiniais. Netgi Vivina pasijuto nejaukiai ir kiek atsitraukė. Sofijai užvirė kraujas.

Atstumtoji mergina iškėlė auksinę kortelę – tokį pat kvietimą gavo ir Sofija – tarp pirštų.

– Mums atsiuntė šiuos.

Skirtumas tik toks, kad, regis, jos kvietimas parašytas Brailio raštu. Sofija tiesė ranką įsitikinti, bet staigiu judesiu merginos kortelė grįžo į lietpalčio kišenę.

– Klausykit, suskiai. Aš padėjau jums susitelkti. Jūs dirbate man ...

– Pataisysiu, – įsikišo Filipas. – Atstumtieji dirba ne kam kitam, o tik sau.

Sofija stebėjo, kaip jis trumpam ištiesė kaklą, tarsi stebėdamas prabėgantį žirgą trasoje. Tie bandymai sukurti įspūdį, kad jie viską mato, jai visada atrodė kvailoki. Juolab kai visi žinojo, jog vos spragtelėjęs pirštais, jis galėtų daugelį apakinti.

– Turėtum gėdytis, kad nesugebėjai jos sugauti. – Sofija pajuto, kad balsą pakėlė labiau negu norėjo, ir taip atkreipė centrine tribūna praėjusios senos porelės dėmesį. – Turėjome veikti išvien, – pradėjo šnabždėti, – sumedžioti ją, o jūs – jūs susimovėte.

– Vienaip ar kitaip, jokio skirtumo.

– Ką pasakei?

– Ji vis tiek pasiklysta laike. Toks jos likimas. O seniūnai vis bando ją supančioti. Toks jūsų likimas.

Ji norėjo nudurti jį, smaugti, kol tos baltos akys iššoks iš akiduobių. Tas durklas tarsi degino skylę veršiuko odos rankinėje jai ant kelių. Jei tik būtų galėjusi tą numatyti nuo pradžių. Sofija jau kilo iš tribūnos, bet staiga už savęs išgirdo balsą.

– Prašau, nesikelkite, – sugriaudėjo. – Susirinkimas tik prasideda.

Tas balsas. Ji atpažino. Ramus ir įsakmus. Žeminantis. Nuo jo sudrebėjo tribūna.

Aplinkiniai mirtingieji nieko nepastebėjo, tačiau Sofijos kūnas nuėjo pagaugais. Karštis išmušė visą kūną ir sustingdė. Tai nebuvo tiesiog baimė. Tai buvo paralyžiuojantis, pykinantis siaubas. Ar ji išdrįs atsisukti?

Akies krašteliu ji nužvelgė juodu kostiumu vilkintį vyriškį. Tamsūs plaukai uždengti juoda skrybėle. Veidas, nors malonus ir patrauklus, bet ne itin įsimenantis. Tvarkingai nusiskutęs, tiesia nosimi rudakis pasirodė kažkur matytas. Bet Sofija dar nebuvo jo niekada mačiusi. Visgi kuo puikiausiai žinojo, kas jis toks. Žinojo iki kaulų smegenų.

– O kur Kemas? – paklausė balsas už nugaros. – Jis juk irgi gavo kvietimą.

– Tikriausiai, vaidina dievą Pranešėjuose. Kaip ir visi jie, – suburbėjo Lyrika. Sofija kumštelėjo ją.

– Sakai, vaidina dievą?

Sofija bandė atrinkti tinkamus žodžius, kad sušvelnintų susidariusią keblią padėtį.

– Keletas kitų nusekė Liusindą atgal laike, – galiausiai prabilo. – Tarp jų ir du angelai. Tiksliai nežinome, kiek jų išvis.

– Ar galiu paklausti, – pasigirdo staiga atšalęs balsas, – kodėl nė vienas jūsų nepasekė jos?

Sofijai gerklėje strigo seilės, darėsi sunku kvėpuoti. Intuiciją užgožė panika.

– Mes, tiesą pasakius, negalime... na... Mes dar neturime galimybių...

– Atstumtieji puikiai sugeba... – pertraukė ją Atstumtoji mergina.

– Tylos, – nutildė balsas. – Galit nesiteisinti. Nebesvarbu. Kaip ir jūs nebesvarbūs.

Visa grupelė gan ilgam nutilo. Ta nežinia, kaip jam įtikti, baugino. Kai pagaliau vėl prabilo, jo balsas buvo kiek minkštesnis, bet toks pat mirtinas.

– Per daug pastatyta ant kortos. Negaliu rizikuoti.

Pauzė.

Tada minkštai pridūrė:

– Atėjo laikas viską perimti į savo rankas.

Sofija sukando dantis, kad neatsivėptų iš siaubo, bet nesugebėjo liautis drebėjusi. Jis pats įsitrauks tiesiogiai? Tiesą pasakius, tai buvo labiausiai bauginanti žinia. Ji neįsivaizdavo veiklos kartu su juo, norint...

– Visų kitų paprašysiu nesikišti, – nurodė balsas. – Tiek žinių.

– Bet... – iš Sofijos lūpų netyčia išsprūdo žodis. O žodis – ne žvirblis. Dešimtmečiai sunkaus darbo. Visi planai. Jos planai!

Paskui sekė ilgas, žemę drebinantis gaudesys.

Jis atsikartojo visose tribūnose, tarsi per sekundės dalį būtų apkeliavęs visą stadioną.

Sofija susigūžė. Tas garsas tarsi būtų persmelkęs kiaurai odą iki pačios mažiausios ląstelės. Toks jausmas, tarsi jos širdį kažkas būtų suskaldęs į šipulius.

Lyrika su Vivina stipriai užsimerkusios prisispaudė prie jos. Suvirpėjo net ir Atstumtieji.

Tą akimirką, kai Sofija pamanė, jog tas garsas niekada nesiliaus, kad atėjo paskutinioji, gausmą pakeitė mirtina tyla.

Trumpam.

Bet pakankamai ilgam, kad pastebėtum, jog niekas aplinkinių stadione nieko negirdėjo.

Jis pašnibždėjo į ausį:

– Jūsų laikas išseko. Nedrįskite stoti man skersai kelio.

Kažkur apačioje pasigirdo dar vienas šūvis. Vėl atsivėrė dideli vartai. Tik šįkart besidaužančių kanopų garsas atrodė nelyginant lietutis, krintantis ant medžių lapų.

Lenktyniniams žirgams dar prieš kertant starto liniją, vyro kontūrai už jų pranyko. Liko tik anglies juodumo kanopų atspaudai, įsispaudę centrinės tribūnos lentose.

Pirmas skyrius

GAISRAS

MASKVA

1941 M. SPALIO 15 D.

– Liusinda!

Drumzlioje tamsoje jos ausis persekiojo balsai.

– Sugrįžk!

– Palauk!

Ji stengėsi nekreipti dėmesio. Aidas atsimušė nuo tamsių Pranešėjo sienų ir karščiu plieskė odą. Tai buvo Danielio ar Kemo balsas? Arianos ar Gabės? Gal tai Rolandas maldavo grįžti, o gal Mailsas?

Balsas darėsi vis neaiškesnis, galiausiai Liusė išvis nebegalėjo atskirti, kieno jis: gėrio ar blogio. Priešo ar draugo. Atrodo, neturėtų būti sunku juos atskirti, bet nieko lengvo nebeliko. Visa, kas buvo balta arba juoda, dabar susimaišė.

Žinoma, abi pusės troško to paties: visi norėjo ištempti ją iš Pranešėjo. Kaip jie sakė, vardan jos pačios saugumo .

Ačiū, nereikia.

Ne dabar.

Tik ne tada, kai jie nuniokojo jos tėvų kiemą ir pavertė jį kovos lauku. Ji vis galvojo, kad nedrįstų pažiūrėti tėvams į akis – galų gale, Pranešėjo viduje ji net nemokėjo nežiūrėti į akis. Be to, jau per vėlu. Kemas bandė ją nužudyti . Ar bent jau tą, kuo ją laikė. Tačiau Mailsas išgelbėjo, nors ir nebuvo lengva. Jis tegalėjo sukurti jos šešėlį, nes per daug ja rūpinosi.

O kaip Danielis? Ar ji irgi jam rūpėjo? Sunku pasakyti.

Galiausiai, kai Atstumtasis prie jos prisiartino, Danielis su kitais spoksojo į Liusę, tarsi ji buvo kažką skolinga jiems .

– Tu esi mūsų vartai į Rojų , – pasakė Atstumtasis. – Kaina .

Ką visa tai reiškė? Vos prieš porą savaičių ji net nežinojo, kad Atstumtieji išvis egzistuoja. Negana to, jiems kažko iš jos reikėjo – taip smarkiai, kad dėl to kautųsi su Danieliu. Tikriausiai tai buvo susiję su prakeiksmu, dėl kurio Liusė reinkarnuodavosi į vieną gyvenimą po kito. Bet ką, jų manymu, Liusė galėjo padaryti?

Ar atsakymas gulėjo kažkur čia pat?

Ji susvirduliavo ir nukrito į gilų tarsi bedugnė Pranešėjo plyšį.

– Liuse ...

Balsai vis blėso. Greitai beveik visai nebesigirdėjo. Tarsi šaukiantieji būtų praradę viltį. Kol...

Kol vėl nepradėjo garsėti. Balsai vis garsėjo ir aiškėjo.

– Liuse ...

– Ne .

Ji stengėsi užsimerkti, kad nuo visko atsiribotų.

– Liusinda ...

– Liuse ...

– Liucija ...

– Liuška ...

Jai buvo šalta, jautėsi nuovargis ir visai nenorėjo nieko klausytis. Ji norėjo bent kartą būti palikta ramybėje.