Лорен Кейт: Aistringieji

Skausmo perkreiptas Danilo veidas užėmė Liusei kvapą, suspaudė širdį tarsi spaustuvais. Negana to, ką jautė pati, matyti jo agoniją buvo dar sunkiau.

Štai taip jis jautėsi kiekviename gyvenime.

Po kiekvienos mirties.

Vėl ir vėl, ir vėl.

Liusė klaidingai įsivaizdavo, kad Danielis – savanaudis. Nebuvo taip, kad jam nerūpėtų. Jam viskas rūpėjo taip smarkiai, kad tai jį žlugdė. Ji vis dar nekentė tokios padėties, bet staiga ėmė suprasti jo piktumą, jo abejones dėl visko. Galbūt Mailsas būtų mokėjęs ją mylėti, bet ta meilė niekada neprilygtų Danielio.

Niekada.

– Danieli! – sušukusi išniro iš šešėlio ir nuskubėjo prie jo.

Ji norėjo sugrąžinti kiekvieną bučinį ir apkabinimą, kuriuos ką tik stebėjo, kaip jis dalijo jai praeitame gyvenime. Ji žinojo, kad taip elgtis negalima.

Danilo akys išsiplėtė. Jo veide atsirado siaubas.

– Kas tai? – lėtai paklausė. Kaltinančiai. Tarsi nebūtų ką tik leidęs savo Liuškai mirti. Tarsi į atsiradusią Liusę būtų sunkiau žiūrėti negu į mirštančią Liušką. Jis iškėlė juodais pelenais suteptą ranką, rodydamas į ją. – Kas čia vyksta?

Tai agonija privertė į ją taip žiūrėti. Ji stabtelėjo, sumirksėjus nuriedėjo ašara.

– Atsakyk jam, – kažkas tarė, balsas iš šešėlių. – Kaip čia atsiradai?

Tą išdidų balsą Liusė atpažintų bet kur. Jai nė nereikėjo atsisukti į Kemą, išėjusį pro duris iš slėptuvės.

Tarsi milžiniškos vėliavos skleidžiamu garsu, jis pakėlė sparnus. Jie išsiskleidė už nugaros – taip jis atrodė dar didingesnis ir labiau bauginantis negu įprasta. Liusė negalėjo nuleisti akių. Tamsioje gatvėje nuo jų driekėsi auksinio atspalvio spindesys.

Liusė šnairavo, bandydama suvokti, kas prieš jos akis vyksta. Jų buvo ir daugiau – daugiau tamsių siluetų šešėliuose. Dabar visi išlindo.

Gabė. Rolandas. Molė. Ariana.

Visi čia susirinko. Visi iškeltais sparnais. Mirguliuojanti aukso ir sidabro jūra, akinančiai šviesi tamsioje gatvėje. Jie atrodė įsitempę. Sparnų kampučiai virpėjo, tarsi pasiruošus mūšiui.

Bent kartą Liusė nesijautė įbauginta tų sparnų didybės ar sunkių jų žvilgsnių. Ji bjaurėjosi.

– Ir visi tai stebite kiekvieną kartą? – paklausė.

– Liuška, – ramiu balsu kreipėsi Gabė. – Pasakyk, kas čia dedasi.

Staiga išdygo Danilas, suėmė ją už pečių ir papurtė.

– Liuška!

– Aš ne Liuška! – suriko Liusė išsivadavusi ir žengdama pusę tuzino žingsnių atgal.

Ją apėmė siaubas. Kaip jie galėjo susitaikyti su savo gyvenimu? Kaip jie galėjo visi sėdėti ir žiūrėti, kaip ji miršta?

Visko buvo per daug. Ji nebuvo pasirengusi to pamatyti.

– Ko taip žiūrite į mane? – paklausė Danilas.

– Ji nėra ta, kuo ją laikai, Danilai, – perspėjo Gabė. – Liuška nebegyva. Čia... čia yra...

– Kas ji tokia? – kamantinėjo Danilas. – Kaip ji gali čia stovėti, kai...

– Pasižiūrėk į jos drabužius. Ji tikrai ne...

– Užsičiaupk, Kemai, gal ji ne ta, – sudraudė Ariana, bet ir pati atrodė išsigandusi, nes Liusė galbūt buvo būtent ta, kuo Kemas rengėsi ją pavadinti. Ore dar kartą kažkas suspiegė, ir artilerijos skeveldrų lietus pabiro ant namų gatvėje, apkurtino Liusę, uždegė medinį sandėlį. Angelams aplink siautėjantis karas buvo nė motais – juos domino tik ji. Liusė ir angelai stovėjo per šešis metrus. Jie į ją žiūrėjo itin atsargiai – lygiai taip pat jautėsi Liusė. Nė vienas nesiryžo artintis.

Rusenančio pastato šviesoje Danilo šešėlis gerokai atitolo nuo jo kūno. Ji bandė mintyse sudėti juos į krūvą. Ar pavyks? Jos akys prisimerkė, įsitempė visi raumenys. Jai vis dar taip sunkiai sekėsi tai daryti, niekada taip ir nesužinojo, ko tiksliai reikia, norint paimti šešėlį į rankas.

Kai tamsios linijos pradėjo drebėti, ji staiga metėsi į priekį. Sugriebusi šešėlį abiem rankomis, pradėjo sukti jį į kamuolį – visai kaip matė tai darant savo mokytojus, Stiveną ir Frančeską, pirmomis dienomis „Pakrantės“ mokykloje. Ką tik surinkti Pranešėjai visada būdavo išsitaršę ir beformiai. Pirmiausia juos reikėdavo susukti į apčiuopiamą formą. Tik tada juos galima ištempti į didesnį plokščią paviršių. Tada Pranešėjas gali transformuotis: arba į langą, kuriame matai praeitį, arba į Pranešėją, pro kurį gali žengti.

Šis Pranešėjas pasirodė lipnus, bet ji staigiai jį ištempė ir suformavo. Ji įkišo ranką ir atvėrė Pranešėją.

Negalėjo delsti nė minutės. Dabar ji turėjo misiją: surasti save ankstesniame gyvenime, kol dar buvo gyva, ir sužinoti, kiek ją įvertino Atstumtieji, o galiausiai – atsekti savo ir Danielio prakeiksmo ištakas.

Ir jas sunaikinti.

Kol ji tvarkėsi su Pranešėju, visi kiti žiobtelėjo.

– Kada to išmokai? – sušnibždėjo Danilas.

Liusė papurtė galvą. Jos paaiškinimai tik sujauktų Danilo mintis.

– Liusinda!

Tai ir buvo paskutinis girdėtas garsas: jis šaukė ją tikruoju vardu.

Keista: ji žvelgė tiesiai į jo sutrikusį veidą, bet nepastebėjo, kad lūpos būtų sujudėjusios. Tikriausiai tai tebuvo vaizduotės vaisius.

– Liusinda! – jis sušuko dar kartą. Balse jautėsi panika, bet Liusė jau nėrė galva žemyn į kviečiančią tamsą.

Antras skyrius

SIŲSTI ROJAUS

MASKVA

1941 M. SPALIO 15 D.

– Liusinda! – dar sykį sušuko Danilas, bet per vėlai: tą akimirką ji jau buvo dingusi. Jis ką tik išniro į šaltą, sniegu nuklotą vietą. Už savęs pajuto šviesos blyksnį ir netoli atsiradusios liepsnos karštį, bet akyse tebestovėjo Liusė. Jis suskubo link jos, link tamsaus gatvės užkampio. Ji atrodė tokia smulkutė užsimetusi kažkieno kito nutrintą apsiaustą. Išsigandusi. Jis matė ją iš už šešėlių, bet tada...

– Ne!

Raketa pataikė į už jo stovintį namą. Žemė sudrebėjo, į orą pakilo stiklo, geležies ir betono debesis ir pabiro žemyn.

Po sprogimo gatvėje įsivyravo mirtina tyla. Bet Danielis to net nepastebėjo. Jis tik stovėjo netekęs žado tarp nuolaužų.

– Ji keliauja dar toliau į praeitį, – ištarė, braukdamas dulkes nuo pečių.

– Ji keliauja dar toliau į praeitį, – kažkas pakartojo.

Tas balsas. Jo balsas? Aidas?

Ne, aidas taip arti neskambėtų. Ir balsas pernelyg aiškus, kad būtų jo vaizduotės vaisius.

– Kas kalba? – jis staigiu judesiu peršoko gatvės šiukšlyną link tos vietos, kur buvo Liusė.

Du atodūsiai.

Danielis žiūrėjo į save. Tik nevisiškai vienodą – ankstesnę savo versiją, kuri buvo kiek mažiau ciniška. Nuo kada? Kur jis atsidūrė?

– Nesilieskit! – sudraudė Kemas. Jis vilkėjo kareivio uniformą, batus ir storą juodą apsiaustą. Danielis matė, kaip degė jo akys.

Abu Danieliai netyčia prisiartino, atsargiai apėjo vienas kitą ratu. Paskui atbulomis atsitraukė.

– Nesiartink prie manęs, – vyresnysis įspėjo jaunesnįjį. – Pavojinga.

– Žinau, – suriko Danielis. – Manai, kad nežinau? – Vien nuo buvimo taip arti jam spaudė vidurius. – Jau esu čia buvęs seniau. Aš esu tu .

– Ko tau reikia?

– Aš... – Danielis apsižvalgė, stengdamasis neprarasti laikysenos. Po tūkstančių metų gyvenimo, meilės Liusei ir jos netekimo jo atmintis surambėjo. Dėl pasikartojančių įvykių darėsi sunkiau prisiminti. Bet šioje vietoje jis buvo ne taip jau seniai, jis prisiminė ją...

Tuščias miestas. Apsnigtos gatvės. Ugnies nutviekstas dangus.

Juk tai galėjo būti bet kuris karas.

Bet čia...