Лорен Кейт: Aistringieji

Tas lopinėlis gatvėje, kur sniegas nutirpęs. Tamsus krateris baltumos jūroje. Danielis susmuko ant kelių ir siekė ant žemės išbirusio juodų pelenų rato. Užsimerkė. Ir iki smulkmenų prisiminė, kaip ji mirė jo rankose.

Maskva. 1941 m.

Vadinasi, ji keliavo į savo praeitus gyvenimus. Tikėdamasi suprasti.

Įdomu tai, kad neįžvelgė nei priežasčių, nei sutapimų dėl savo mirčių. Bet tai geriausiai žinojo ne kas kitas, o Danielis.

Tam tikruose gyvenimuose jis tikrai stengėsi ją apšviesti, tikėdamasis, jog tai ką nors pakeis. Kartais stengėsi kuo ilgiau neleisti jai mirti, bet, galima sakyti, niekada nepavykdavo. Kartais – kaip kad pastarąjį Maskvoje – jis nusprendė ją išsiųsti greičiau. Patausoti ją. Kad jo bučinys būtų paskutinis dalykas, ką ji pajaučia gyvenime.

Būtent šie gyvenimai metė ilgiausius šešėlius amžinybėje. Būtent šie gyvenimai kaip metalo drožles prie magneto traukė Liusę, kol apgraibomis slinko per Pranešėjus. Šiuose gyvenimuose jis atskleisdavo, ką ji turi žinoti, nors ir žinojo, kad tai ją sunaikins.

Kaip ir mirtis Maskvoje. Jis viską puikiai prisiminė ir jautėsi kvailai. Šnibždėjo jai drąsinančius žodžius, aistringai pabučiavo. Palaiminga jos veido išraiška prieš pat mirtį. Visa tai nieko nepakeitė. Kiekvieną kartą ją ištikdavo lygiai tokia pati mirtis.

Taip pat ir Danielis: po visko jis išlikdavo lygiai toks pat. Niūrus. Juodas. Tuščias. Nusivylęs. Nepaguodžiamas.

Gabė ryžosi užspardyti sniego ant pelenų rato, kuriame mirė Liuška. Lengvučiai plunksnuoti sparnai spindėjo naktyje, o kūną gaubė raibuliuojanti aura, kol kapstėsi su sniegu. Ji verkė.

Visi kiti taip pat priėjo arčiau: Kemas. Rolandas. Molė. Ariana.

Danilas, seniau buvęs Danielis, taip pat stojo į šį margaspalvį ratą.

– Jei čia atėjai mus dėl ko nors įspėti, – pareiškė Ariana, – tai sakyk, ką nori, ir išeik.

Jos vaivorykštiniai sparnai palinko į priekį. Ji atsistojo priešais Danilą, kuris atrodė žalstelėjęs.

Angelų bendravimas su savimi iš ankstesnių gyvenimų prieštaravo įstatymams ir buvo nenatūralus. Danielį išpylė šaltas prakaitas, jis pasijuto silpnas. Neaišku, ar todėl, kad teko iš naujo išgyventi Liusės mirtį, ar todėl, kad buvo taip arti savo ankstesniojo „aš“.

– Įspėti? – šaipėsi Molė, sukdama ratais apie Danielį. – Kurių galų Danieliui Grigoriui krypti iš savo kelio, kad dėl kažko įspėtų mus? – Atsistojusi jam prieš veidą erzino savo varinės spalvos sparnais. – Ne, aš gerai prisimenu, ko jam čia reikia – šis jau ilgus amžius klajoja po praeitį. Nuolat ieškodamas, nuolat vėluodamas.

– Ne, – sušnibždėjo Danielis. Taip negalėjo būti. Jis pasiryžo ją sugauti ir būtinai tai padarys.

– Ji nori paklausti, – Rolandas aiškino Danieliui, – kas privertė tave čia atkakti? Kad ir iš kurio būtum laiko?

– Oi, vos neužmiršau, – trindamas smilkinius įsikišo Kemas. – Jis seka Liusindą. Ji pasimetė laike. – Jis atsigręžė į Danielį, pakėlė antakį. – Galbūt dabar nurysi išdidumą ir paprašysi mūsų pagalbos?

– Man nereikia pagalbos.

– Panašu, kad reikia, – tyčiojosi Kemas.

– Nesikiškit, – iškošė Danielis. – Jūs ir taip pridarysite mums daug žalos vėliau.

– O, kaip smagu, – suplojo rankomis Kemas. – Dabar privertei mane nekantrauti.

– Danieli, įsivėlei į pavojingą žaidimą, – pratarė Rolandas.

– Pats žinau .

Kemas tamsiai, pragaištingai nusijuokė:

– Ką gi. Pagaliau priėjome liepto galą, ar ne?

Gabė suglumo.

– Tai... kažkas pasikeitė?

– Jai viskas aiškėja! – prabilo Ariana. – Ji atidaro Pranešėjus ir keliauja laiku, ir ji vis dar gyva!

Danielio akys degė violetiniai. Jis nusigręžė nuo visų, vėl įsmeigė žvilgsnį į bažnyčios griuvėsius – čia jis matė Liušką.

– Negaliu čia likti. Turiu ją sugauti.

– Na, kiek pamenu, – minkštai sumurkė Kemas, – tau niekada nepavyks. Istorijos neperrašysi, brolau.

– Galbūt tavo istorijos. Bet ne mano ateities.

Danieliui nesisekė blaiviai mąstyti. Sparnai degė jo viduje, trokšdami išsilaisvinti. Jos nebeliko. Gatvė ištuštėjo. Nebeliko kuo rūpintis.

Jis atlošė pečius ir išlaisvino juos su švilpesiu. Štai. Tas lengvumas. Ta gili laisvė. Dabar jis jau galėjo aiškiau mąstyti. Jam tereikėjo akimirką pabūti vienam. Su savimi. Jis pažvelgė į tą kitą Danielį ir pakilo į dangų.

Po kelių akimirkų vėl išgirdo tą patį garsą: tokį pat išsiskleidžiančių sparnų švilpesį – dar vienų, jaunesnių sparnų, pakylančių nuo žemės, garsą.

Ankstesnysis Danielio „aš“ pasivijo jį danguje.

– Kur skrendame?

Antgamtiškai jie nusileido ant trečio aukšto atbrailos netoli Patriarcho tvenkinio, ant stogo priešais Liusės langą, kur žiūrėdavo į ją miegančią. Danilui šie prisiminimai buvo šviežesni, bet pataluose sapnuojančios Liusės vaizdas Danieliui taip pat sukėlė šiltą, pažįstamą jausmą.

Abu atrodė liūdni. Ironiška, bet subombarduotame mieste jos namas liko nepaliestas, skirtingai nei ji pati. Jiedu tylėdami stovėjo šaltoje naktyje, susidėję sparnus už nugarų, kad šie netyčia nesusiliestų.

– Kaip jai viskas klostysis ateityje?

Danielis atsiduso.

– Gera žinia ta, jog šiame gyvenime atsitiko kažkas kitokio. Kažkaip tas prakeiksmas buvo... pakeistas.

– Kaip? – Danilas pažvelgė į viršų, ir jo akyse švietusi viltis apsiniaukė. – Nori pasakyti, kad dabartiniame gyvenime ji dar nedavė įsipareigojimo?

– Manome, kad ne. Čia viso to dalis. Regis, atsivėrė spraga, ir leido jai gyventi ilgiau nei paprastai...

– Bet tai labai pavojinga. – Danilas kalbėjo paklaikusiai greitai, trykšdamas tais pačiais žodžiais, kurie sukosi Danielio mintyse nuo pat tos paskutinės nakties „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, kai suvokė, kad šis gyvenimas buvo skirtingas. – Ji galėjo mirti ir negrįžti. Taip viskam būtų galas . Šiuo metu viskas ant ribos.

– Žinau .

Danilas stabtelėjo, nusiramino.

– Nepyk. Aišku, kad tu žinai. Bet... klausimas, ar ji supranta, kodėl šis gyvenimas kitoks?

Danilas užsilipo ant atbrailos ir žvelgė į tamsų jos langą.

– O kokia bloga žinia?

– Bijau, kad aš pats daug ko nežinau. Negaliu nuspėti, kokie padariniai jos laukia už tai, kad pabėgo laiku, jei jos nerasiu ir nesustabdysiu, kol dar ne per vėlu.

Gatvėje sugaudė sirena. Oro ataka baigėsi. Tuojau rusai žygiuos po miestą, ieškodami išsigelbėjusiųjų.

Danielis atsijojo atminties nuotrupas. Ji nukeliavo į ankstesnį gyvenimą – bet į kurį? Jis pasisuko ir pažvelgė į savo ankstesnįjį „aš“.

– Juk tu irgi prisimeni, ar ne?

– Kad... ji nukeliavo atgal?

– Taip. Bet kiek toli atgal? – jie kalbėjo vienu metu, įsistebeiliję į tamsią gatvę.

– Ir kur ji sustos? – staiga suabejojo Danielis, žengdamas atbulas nuo krašto. Jis užsimerkė, giliai įkvėpė. – Dabar Liusė pasikeitė. Ji... – jis ją kone užuodė. Švarią, tyrą, tarsi saulės šviesą. – Kažkas pasikeitė iš esmės. Pagaliau turime realią progą. O aš – aš niekada labiau nesidžiaugiau... ir niekada labiau nebijojau.

Jis atsimerkė ir nustebo, pamatęs, kaip Danilas linksi.

– Danieli?

– Taip?

– Ko lauki? – šypsodamasis paklausė Danilas. – Eik ir surask ją.

Po šių žodžių Danielis suėmė šešėlį – Pranešėją – palei stogo pakraštį ir įžengė į vidų.

Trečias skyrius