Лорен Кейт - Aistringieji

TIK KVAILIAI SKUBA

MILANAS, ITALIJA

1918 M. GEGUŽĖS 25 D.

Liusė išsvirduliavo iš Pranešėjo į sprogimų įkarštį. Ji susigūžė ir užsikimšo ausis.

Smarkūs sprogimai drebino žemę. Vienas po kito, kiekvienas vis įspūdingesnis ir labiau bauginantis už ankstesnį, kol galiausiai garsai ir smūgiai susiliejo į nesibaigiančią seriją. Jokių galimybių pabėgti ir jokių prošvaisčių, kad ši ataka baigsis.

Liusė šlitiniavo kurtinančioje tamsoje, susigūžusi, stengdamasi prisidengti. Sprogimai drebėjo jai krūtinėje, spjaudydamiesi purvu į akis ir burną.

Visas tas chaosas virė jai nė nespėjus susivokti, kur papuolė. Sprogimų šviesoje buvo matyti tik kalvoti laukai su vamzdžiais ir išvartytomis tvoromis.

Bombos. Jos vis dar sproginėjo.

Kažkas čia ne taip. Liusė stengėsi pabėgti iš Maskvos ir nuo karo. Bet atsidūrė ten pat, nuo ko viskas ir prasidėjo. Rolandas ją jau seniau įspėjo dėl to – dėl pavojaus keliauti laiku per Pranešėjus. Bet ji pernelyg užsispyrusi, kad būtų jo klausiusi.

Aplink tamsu – nors į akį durk. Liusė užkliuvo už kažko ir trenkėsi veidu į purvą.

Kažkas sukriuksėjo. Kažkas, ant ko Liusė užgriuvo.

Ji aiktelėjo ir nusirangė šalin. Skaudžiai sudūrė šlaunį, ant kurios nukrito. Bet pamačiusi ant žemės gulintį žmogų, pamiršo savo skausmą.

Jis buvo jaunas, maždaug jos amžiaus. Smulkus, švelnių bruožų, droviomis rudomis akimis. Veidas išblyškęs. Negiliai gaudė orą. Ant pilvo uždėta ranka buvo su apdžiūvusiu juodu purvu. O po ranka buvo matyti, kad jo drabužiai permirkę tamsiai raudonu krauju.

Liusė negalėjo palikti žaizdos.

– Aš neturėčiau čia būti, – sušnibždėjo sau.

Vaikino lūpos virpėjo. Kruvina ranka drebėjo, bandant persižegnoti per krūtinę.

– Ach, aš miriau, – atsiduso plačiai atmerktomis akimis. – Tu esi angelas. Aš miriau ir atkeliavau į... ar aš Rojuje?

Drebančia ranka norėjo pasiekti ją. Ji norėjo rėkti ar vemti, bet tegalėjo suimti jo rankas ir prispausti prie skylės jo viduriuose. Žemę ir ant jos gulintį vaikiną sudrebino dar vienas sprogimas. Pro Liusės pirštus prasisunkė nauja kraujo srovė.

– Mano vardas Džiovanis, – užsimerkdamas sušnibždėjo jis. – Prašau. Padėk man. Prašau.

Tik tada Liusė susivokė, kad atsidūrė nebe Maskvoje. Žemė po kojomis buvo šiltesnė. Nebe apsnigta, o žalia, išdraskyta pievelė, po kuria atsivėrė juoda žemė. Oras buvo sausas ir dulkėtas. Vaikinas kalbėjo su ja itališkai, ir, visai kaip Maskvoje, ji suprato kiekvieną žodį.

Jos akys apsiprato tamsoje. Dabar jau tolumoje buvo matyti prožektoriai virš purpurinių kalvų. O už kalvų vakaro dangus išbarstytas baltomis žvaigždėmis. Liusė nusisuko. Ji negalėjo žiūrėti į žvaigždes, neprisimindama Danielio, o apie Danielį šią akimirką galvoti negalėjo. Bent jau ne tada, kai rankomis spaudžia vaikino pilvą, ne tada, kai šis beveik miršta.

Na, jis bent jau nemirė dar .

Jis tik taip manė.

Negalėjo jo kaltinti. Gavus smūgį, jį tikriausiai ištiko šokas. Galbūt tada ir pamatė ją, įžengiančią pro Pranešėją – juodą tunelį, pasirodžiusį tiesiog ore. Jis tikriausiai neapsakomai išsigando.

– Viskas bus gerai, – ramino Liusė itališkai. Ji visada svajojo išmokti šią kalbą. O dabar kalbėjo idealiu akcentu, kuris jai labai tiko. Jos balsas taip pat atrodė minkštesnis ir švelnesnis, negu tikėjosi; todėl pasidarė įdomu, kokia ji buvo tame gyvenime.

Ji pašoko nuo kurtinančios šūvių krušos. Artilerijos ugnis. Nesibaigianti, danguje paliekanti ryškius, degančius pėdsakus. Šalia jų girdisi itališki šūksniai. Paskui ir duslūs batų trenksmai purvinoje žemėje, kurie vis artinosi.

– Mūsiškiai atsitraukia, – suvapėjo vaikinas. – Nieko gero.

Liusė pažvelgė link bėgančių kareivių garso ir netikėtai pastebėjo, kad ji su sužeistuoju vaikinu čia nebuvo viena. Aplink juos – mažiausiai dešimt dejuojančių, virpančių ir ant juodos žemės kraujuojančių kareivių. Jų drabužius sudraskė paslėpta mina, kurios jie tikriausiai nepastebėjo. Ore tvyrojo sodrus puvėsių, prakaito ir kraujo tvaikas. Liusei pasidarė taip baisu – ji prikando lūpą, kad susilaikytų nepradėjusi rėkti.

Pro šalį prabėgo uniformuotas vyras ir sustojo.

– O ką ji čia veikia? Čia karo zona. Čia ne vieta seselėms. Mergaite, mirusiems tikrai nepadėsi. Gelbėkis bent pati. Mums nereikia pašalinių aukų.

Liusei nespėjus nė prasižioti, jis nuskubėjo tolyn. Po ja esančio vaikino akys nusileido, o visas kūnas drebėjo. Ji beviltiškai dairėsi, ieškodama, kas galėtų padėti.

Už gero puskilometrio, ant purvino, siauro kelio stovėjo du senoviškai atrodantys sunkvežimiai ir šalia du greitosios pagalbos automobiliai.

– Tuoj grįšiu, – pažadėjo Liusė, prispausdama vaikino rankas stipriau ant žaizdos pilve, kad stabdytų kraujavimą. Jai pabėgus, šis suverkšleno.

Ji bėgo link sunkvežimių klupčiodama, nes visai šalia sprogusi dar viena bomba sudrebino žemę po kojom. Seselės. Jos tikrai žinos, ką daryti, kaip padėti. Bet prisiartinusi pakankamai, kad įžiūrėtų jų veidus, Liusė neteko amo. Tai buvo mergaičiukės. Kai kurioms iš veido atrodė ne daugiau kaip keturiolika. Jų uniformos atrodė tarsi karnavaliniai kostiumai.

Ji atidžiai nužvelgė visų veidus, tarp jų ieškodama savojo. Juk turėjo būti priežastis, kodėl ji atsirado šiame pragare. Bet nė vienas veidas neatrodė pažįstamas. Jai sunkiai sekėsi perprasti ramius, švarius mergaičių veidus. Nė vienose akyse nebuvo matyti baimės, kurią, be abejo, spinduliavo Liusės išraiška. Galbūt jos jau pakankamai prisižiūrėjo, kad priprastų prie to, kas vyksta per karą.

– Vanduo, – iš sunkvežimio pasigirdo vyresnės moters balsas. – Tvarsčiai. Marlė.

Ji padavinėjo tuos reikmenis mergaitėms, kurios krovėsi viską į šalikelėje įrengtą ligoninę. Už sunkvežimių jau stovėjo nemažai sužeistųjų, laukiančių savo eilės. Dar daugiau tik ėjo link sunkvežimių. Liusė stojo į eilę pasiimti reikmenų. Buvo tamsu, tad niekas jai nepasakė nė pusės žodžio. Dabar ji puikiai pajuto jaunų seselių patiriamą stresą. Jos mokėsi išlaikyti ramią laikyseną ir veido išraišką prieš kareivius, bet kai viena mergina prieš Liusę tiesė ranką pasiimti reikmenų, ji aiškiai drebėjo.

Aplink kareiviai vilkosi poromis, vienas kitą prilaikydami. Keletas nešamų sužeistųjų kažką murmėjo apie mūšį, klausinėjo, kiek pažeistos jų pozicijos. Atsirado ir sužeistų kur kas rimčiau. Jų lūpos netarė jokių klausimų, nes pro jas veržėsi riksmas iš skausmo. Juos reikėjo kelti už liemens, kadangi vieną ar abi kojas nutraukė sprogusi mina.

– Vanduo. – Liusei į rankas nusileido vandens ąsotis. – Tvarsčiai. Marlė.

Vyresnioji seselė mechaniškai perdavinėjo reikmenis, jau ruošėsi imti kitą rinkinį kitai merginai, bet stabtelėjo. Įsmeigė akis į Liusę. Nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Liusė atsikvošėjo, kad vilki tą patį storą vilnonį paltą, kurį Liuškai davė senelė Maskvoje. Bet ir gerai, nes po apsiaustu ji mūvėjo džinsus ir susagstomus marškinėlius iš dabartinio gyvenimo.

– Uniforma, – pagaliau lygiai tokiu pat monotonišku balsu ištarė moteris, mesteldama Liusei baltą chalatą ir seselės kepuraitę, kokias dėvėjo ir kitos merginos.

Liusė dėkingai linktelėjo ir nėrė už sunkvežimių persirengti. Tai buvo plati, balta suknia, kuri siekė jai kulkšnis, buvo juntamas aitrus baliklio kvapas. Ji pabandė nusivalyti nuo rankų kareivio kraują vatos gabalėliu ir numetė jį už medžio. Bet kol užsisagstė seselės uniformą, atsiraitojo rankoves ir užsirišo diržą, visas apdaras buvo ištepliotas raudonomis dėmėmis.