Лорен Кейт - Aistringieji

Ryto šviesoje randas ant jo peties atrodė baltesnis. Liusė norėjo pažiūrėti ir į antrą randą kitoje pusėje, bet ji buvo sutvarstyta. Na, bent jau žaizda liovėsi kraujavusi.

Atsivėrė durys. Liusė krūptelėjo.

Tarpduryje atsistojo Liucija, laikydama tris padėklus rankose.

– O, tu čia! – Ji atrodė nustebusi. – Tai jie jau papusryčiavo?

Liusė paraudo ir papurtė galvą.

– Aš... e...

– Aha, – sublizgėjo Liucijos akys. – Žinau tą žvilgsnį. Kažką rimtai įsižiūrėjai. – Ji padėjo padėklus su maistu ant vežimėlio ir atsistojo šalia Liusės. – Nesijaudink, niekam nesakysiu – kol man patiksi. – Ji ištiesė kaklą, kad geriau matytų Danielį, ir ilgai spoksojo į jį. Nejudėdama, nekvėpuodama.

Matydama, kaip plečiasi mergaitės akys, pirmą kartą išvydus Danielį, Liusė net nežinojo, kaip jaustis. Įsijautimas. Pavydas. Sielvartas. Viskas viename.

– Jis dieviškas . – Atrodė, kad Liucija tuoj apsiverks. – Kuo jis vardu?

– Jo vardas Danielis.

– Danielis, – atkartojo jaunesnioji mergaitė, šį vardą tardama kaip šventą žodį. – Vieną dieną ir aš sutiksiu tokį vyrą. Kada nors visus vesiu iš proto. Taip pat kaip tu, Dorija.

– Ką turi omeny? – paklausė Liusė.

– Už poros palatų yra dar vienas kareivis. – Liucija kreipėsi į Liusę nė akimirkai neatitraukdama akių nuo Danielio. – Pažįsti tokį Džiovanį?

Liusė papurtė galvą. Nepažinojo.

– Tas, kurį greitai operuos – jis vis klausinėja apie tave.

– Džiovanis. – Vaikinas peršautu pilvu. – Jam viskas gerai?

– Žinoma, – nusišypsojo Liucija. – Nesakysiu jam, kad turi vaikiną. – Ji mirktelėjo akį Liusei ir parodė į pusryčių padėklus. – Išdalyk jiems valgį, – tarė išeidama. – Susitiksim vėliau? Noriu sužinoti viską apie tave ir Danielį. Nuo pradžių iki galo, gerai?

– Žinoma, – pamelavo Liusė kiek suvirpėjusia širdimi.

Vėl likusi viena su Danieliu Liusė kiek jaudinosi. Jos tėvų kieme po mūšio su Atstumtaisiais Danielis atrodė toks išsigandęs, kai pamatė ją žengiančią pro Pranešėją. Maskvoje – taip pat. Kas pasakys, ką šis Danielis darys, kai atsimerkęs pamatys iš kito laiko atkeliavusią ją?

Jei tik atsimerks.

Ji vėl pasilenkė prie jo lovos. Jis juk turėjo atsimerkti, ar ne? Angelai nemiršta . Logiškai mąstant, ji manė, kad tai neįmanoma, bet kas jei... kas jei grįžusi laiku atgal ji ką nors sujaukė? Ji buvo mačiusi filmus Atgal į ateitį ir kartą atliko bandymą per kvantinės fizikos pamoką. Atsidūrusi čia ji tikriausiai sujaukė laiko ir erdvės vientisumą. Be to, Stivenas Filmoras, demonas, mokęs humanitarinių mokslų, taip pat buvo kažką užsiminęs apie laiko keitimą.

Ji tiksliai nežinojo, ką tai galėjo reikšti, bet suvokė, kad gali susilaukti labai blogų padarinių. Pavyzdžiui, ištrinti savo egzistavimą. O galbūt nužudyti savo vaikiną angelą.

Tuo metu Liusė supanikavo. Ji pakėlė Danielį už pečių ir pradėjo purtyti. Lengvai, švelniai – juk jis buvo sužeistas kare. Bet pakankamai stipriai, kad leistų jam suprasti, jog jai reikia ženklo. Čia ir dabar.

– Danieli, – šnibždėjo. – Danieli?

Na, štai. Jo akių vokai suvirpėjo. Liusė iškvėpė. Iš lėto atsimerkė jo akys – visai kaip praeitą naktį. Ir visai kaip praeitą naktį, pamačiusios tą merginą, jos išsipūtė. Jo lūpos prasiskyrė.

– Tu... sena.

Liusė raustelėjo.

– Nesena, – juokėsi. Iki tol dar niekas nepavadino jos sena.

– Taip, tikrai. Tu tikrai sena. – Jis atrodė kone nusivylęs. Pasitrynė kaktą. – Noriu pasakyti... Kiek laiko aš buvau?..

Tada ji prisiminė: juk Liucija už ją keleriais metais jaunesnė. Bet Danielis jos dar net nesusitiko. Kaip jis galėjo žinoti, kiek jai metų?

– Nesijaudink dėl to, – tarė ji. – Danieli, turiu tau kai ką pasakyti. Aš... aš nesu ta, kuo mane laikai. Ta prasme, esu, bet, manau, visada esu ta, bet šį kartą aš atkeliavau iš... a...

Danielio veidas persikreipė.

– Na, žinoma. Tu įžengei čionai.

Ji linktelėjo.

– Turėjau tai padaryti.

– Pamiršau, – sušnibždėjo jis, taip dar labiau supainiojęs Liusę. – Iš kurio laiko?.. Ne, geriau nesakyk. – Jis baidėsi jos, traukdamasis lovoje atgal, tarsi bijodamas užsikrėsti kokia nors liga. – Kaip tai apskritai įmanoma? Šiame prakeiksme nebuvo jokių spragų. Tau negalėjo pavykti čia atsidurti.

– Spragų? – nustebo Liusė. – Kokių spragų? Man reikia žinoti...

– Niekuo negaliu padėti, – nukirto jis ir sukosėjo. – Turi viską išsiaiškinti pati. Tokios taisyklės.

– Dorija. – Tarpduryje stovėjo moteris, kurios Liusė dar niekada nematė. Ji buvo vyresnė, šviesiaplaukė, griežta, su Raudonojo kryžiaus kepuraite prisegta kampu ant galvos. Iš pradžių Liusė nesusivokė, kad ta moteris kreipiasi į ją. – Juk tu Dorija, ar ne? Naujai atsiųsta seselė?

– Taip, – atsiliepė Liusė.

– Reikia sutvarkyti tavo dokumentus šįryt, – trumpai išbėrė moteris. – Neturiu jokių žinių apie tave. Bet iš pradžių noriu, kad padarytumei paslaugą.

Liusė linktelėjo. Suprato, kad pateko į keblią padėtį, bet ir taip turėjo dėl ko labiau jaudintis nei dėl kažkokios moters ir dokumentų.

– Eilinį Bruną tuoj operuos, – pranešė seselė.

– Supratau. – Liusė stengėsi sutelkti dėmesį į seselę, bet iš tikrųjų norėjo kuo greičiau grįžti prie pokalbio su Danieliu. Juk ji pagaliau kažką rado, pagaliau bent vieną gyvenimų mozaikos detalę!

– Eilinis Džiovanis Brunas. Jis reikalavo, kad operacijoje dalyvautų ne budinti seselė. Sakė, norėtų tos, kuri išgelbėjo jam gyvybę. Savo angelo. – Moteris rūsčiai pažvelgė į Liusę. – Mergaitės sakė, kad tai tu.

– Ne, – spyrėsi Liusė. – Aš nesu...

– Nesvarbu. Jis tuo tiki. – Seselė parodė į duris. – Eime.

Liusė pakilo nuo Danielio lovos. Jis nežiūrėjo į ją, nusuko žvilgsnį į langą. Ji atsiduso.

– Turiu su tavim pasikalbėti, – sušnibždėjo Liusė, nors jų žvilgsniai ir nesusitiko. – Aš greitai grįšiu.

Operacija nebuvo tokia jau siaubinga. Liusei tereikėjo laikyti smulkią, minkštą Džiovanio ranką ir šnibždėti paguodos žodžius, paduoti chirurgui keletą instrumentų ir stengtis nežiūrėti į tamsiai raudoną masę, kai iš atvertos pilvo ertmės daktaras ištraukė kruviną šrapnelį. Net jei chirurgas ir pastebėjo, kad Liusė akivaizdžiai neturi seselės patirties, jis nieko nesakė. Operacija netruko nė valandos.

Bet to laiko užteko, kad grįžusi į Danielio palatą, lovoje jo neberastų.

Liucija keitė patalynę. Ji atskuodė prie Liusės. Ši pamanė, kad Liucija nori apsikabinti. Tačiau sukniubo prie jos kojų.

– Kas nutiko? – paklausė Liusė. – Kur jis dingo?

– Nežinau, – mergaitė pradėjo raudoti. – Jis dingo. Tiesiog dingo. Nežinau kur. – Ji pažvelgė į Liusę ašarotomis šviesiai rudomis akimis. – Jis prašė atsisveikinti su tavimi.

– Jis negalėjo dingti, – vos girdimai ištarė Liusė. Juk jie net neturėjo progos pasikalbėti...

Žinoma, kad neturėjo. Danielis puikiai žinojo, ką daro, iš ten dingdamas. Jis nenorėjo pasakoti visos tiesos. Jis kažką slėpė. Kokios tos taisyklės, kurias jis paminėjo? Ir kokios spragos?

Liucijos veidas degė. Jos kalbą pertraukinėjo kūkčiojimas.

– Žinau, kad neturėčiau dabar verkti, bet negaliu paaiškinti... jaučiuosi, tarsi kažkas būtų miręs .

Liusė atpažino tą jausmą. Jis vienijo jas: Danieliui dingus, abi merginos tapo nepaguodžiamos. Liusė iš pykčio ir nusiminimo sugniaužė kumščius.