Лорен Кейт - Aistringieji

– Kas tu? – Liusė atsisėdo, atsirėmė į sieną. Ji tikėjosi, kad tas, kam priklauso šis balsas, nepastebės jos drebančių kojų.

– Kas? Aš? – paklausė. – Aš esu... aš. Dažnai čia būnu.

– Gerai... o ką darai?

– Na, žinai, vaikštinėju, ir tiek. – Jo atsikosėjimas priminė riedančių akmenų garsą. – Man čia patinka. Gražu, ramu. Kai kurie Pranešėjai būna tikri zoologijos sodai. Bet ne tavasis, Liuse. Bent jau ne kol kas.

– Aš sutrikusi.

Ir ne tik – Liusė bijojo. Ar jai išvis derėtų kalbėtis su tuo nepažįstamuoju? Iš kur jis žinojo jos vardą?

– Galima sakyti, didžiąja dalimi esu tik eilinis stebėtojas, bet kartais pasiklausau keliautojų. – Jo balsas priartėjo; Liusė suvirpėjo. – Kaip ir tavęs. Žinai, aš čia jau ilgokai, o kartais keliautojams reikia menkučio patarimo. Jau esi buvusi prie to krioklio? Pasakiškas vaizdas. Dešimt balų, jei kalbėsime vien apie krioklį.

Liusė papurtė galvą.

– Bet sakei, kad čia – mano Pranešėjas. Žinutė iš mano praeities. Tai kodėl tu esi?..

– Oi, oi, atleiskite! – balsas darėsi garsesnis, pasipiktinęs. – O ar galiu pateikti vieną klausimą? Jei jau kanalas į tavo praeitį toks brangus, kodėl palieki Pranešėjus atlapotus iki galo bet kam, kad į jį įšoktų? A? Kodėl jų paprasčiausiai neužrakini?

– Neuž... a...

Liusė nė nenumanė, kad kažką paliko atvirą. Ir kad Pranešėjus galima užrakinti.

Ji išgirdo tarsi kažkas mestų drabužius ar batus į lagaminą, bet vis dar nieko neįžiūrėjo.

– Matau, kad jau užtrukau. Nebegaišinsiu tavęs.

Staiga balsas pasirodė kiek pridusęs, o tada kiek švelniau, iš toliau, tarė:

– Lik sveika.

Balsas prasmego tamsoje. Pranešėjo viduje vėl pasidarė kone tylu. Girdėjosi tik švelniai krintantis krioklio vanduo viršuje. Tik smarkūs Liusės širdies dūžiai.

Kurį laiką ji buvo ne viena. Su ja buvo balsas. Galbūt jis privertė ją jaudintis, nerimauti, bijoti... bet ji buvo ne viena.

– Palauk! – sušuko stodamasi ant kojų.

– Taip? – balsas vėl buvo visai šalia.

– Nenorėjau tavęs išmesti, – paaiškino mergina. Kažkodėl ji nenorėjo, kad balsas imtų ir pradingtų. Ji dar norėjo kai ką apie jį sužinoti. Jis ją pažinojo. Vadino ją vardu. – Aš tik noriu sužinoti, kas tu esi?

– O, velnias, – kiek apsvaigęs tarė jis. – Gali vadinti mane... Bilu.

– Bilu, – pakartojo ji, stengdamasi įžiūrėti ką nors daugiau nei blankias olos sienas aplink save. – Ar tu nematomas?

– Kartais. Bet ne visada. O kodėl klausi? Norėtum mane pamatyti?

– Tada viskas būtų šiek tiek mažiau keista.

– O ar svarbu, kaip aš atrodau?

– Na... – Liusė žiojosi kažką sakyti.

– Taigi, – jo balsas nuskambėjo taip, tarsi pro šypseną, – kaip norėtum, kad atrodyčiau?

– Nežinau. – Liusė mindžiojo vietoje nuo vienos kojos ant kitos. Kairysis šonas sudrėko nuo vandens čiurkšlės. – Tai tikrai priklauso nuo manęs? O kaip atrodai tada, kai tiesiog būni savimi?

– Gan įvairiai. Tikriausiai, norėtum, kad iš pradžių atrodyčiau visai malonus. Ar taip?

– Turbūt...

– Gerai, – sumurmėjo balsas. – Humina humina humina hummm .

– Ką ten darai? – kamantinėjo Liusė.

– Užsidedu veidą.

Sublyksėjo šviesa. Sprogimo jėgos būtų užtekę nublokšti Liusę, jei ne siena visai čia pat už jos. Blyksnis sumažėjo į šaltos, baltos šviesos rutuliuką. Ji galėjo įžiūrėti pilko akmens grindinį po kojomis. Už jos stojo akmeninė siena, kurios paviršiumi tekėjo vanduo. Ir dar kai kas.

Ten, ant žemės, priešais ją stovėjo chimera.

– Ta-da! – sušuko.

Jis buvo gero sprindžio ūgio, žemai susigūžęs, susikryžiavęs rankas ir alkūnes atrėmęs ant kelių. Jo oda akmens spalvos, bet kai pamojavo, Liusė pastebėjo, jog jis pakankamai lankstus – sudarytas iš mėsos ir raumenų. Jis atrodė kaip statula, kokių būna ant katalikų bažnyčių stogų. Jo rankų ir kojų nagai buvo ilgi ir smailūs, tarsi smulkios letenos. Ausys taip pat smailios – ir pervertos smulkiais akmeniniais žiedais. Iš raukšlėtos kaktos kyšojo du gumbeliai, primenantys ragus. Didelės lūpos sudarė tokią grimasą, dėl kurios jis atrodė kaip labai senas kūdikis.

– Vadinasi, tu – Bilas?

– Tikrai taip, – patikino jis. – Bilas.

Bilas atrodė keistokas padaras, bet, aišku, ne toks, kurio reikėtų bijoti. Liusė apėjo ratu ir pastebėjo išsišovusius stuburo slankstelius. Ir porą mažų sparnų, suglaustų už nugaros taip, kad galai susilietę.

– Ką manai? – paklausė jis.

– Puiku, – atsakė abejingai. Pamačiusi sparnus – netgi Bilo – ji kaipmat labai pasiilgdavo Danielio.

Bilas atsistojo; keista matyti, kaip iš pažiūros akmeninės rankos ir kojos juda tarsi raumeninės.

– Tau nepatinka, kaip aš atrodau. Na, galiu ir geriau, – pareiškė jis ir pradingo šviesos blyksnyje. – Palauk.

Dar vienas blyksnis.

Prieš ją stovėjo Danielis, apsuptas violetinės auros. Jo sparnai atrodė tokie didingi ir dideli, viliojantys apsigaubti jais. Jis ištiesė ranką, o jai užgniaužė kvapą. Ji jautė, kad čia vyksta kažkas keisto, kad ji buvo įpusėjusi kažką daryti – tik nebeprisiminė, nei ką, nei su kuo. Protas apsiblausė, atmintis užtemo. Bet jai nerūpėjo. Juk Danielis stovėjo priešais. Ji norėjo verkti iš laimės. Ji žengė link jo ir ištiesė rankas.

– Na, štai, – tarė jis švelniai. – Tokios reakcijos ir laukiau.

– Ką? – sumišo Liusė. Kažkas viduje liepė atsitraukti. Tačiau Danielio akys užgožė bet kokias dvejones, tad pamiršo viską pasaulyje, išskyrus jo lūpų skonį.

– Pabučiuok mane, – gergždžiančiu balsu paprašė jis. Bilo balsu.

Liusė surikusi atšoko. Protas tarsi pabudo iš gilaus miego. Kas nutiko? Kaip ji galėjo įsivaizduoti matanti Danielį?..

Bilo asmenyje. Ją apgavo. Ji atitraukė ranką, o gal jis paleido, akimirksniu pasiversdamas į didelę, karpuotą rupūžę. Porą kartų sukvarksėjo, tada šoko prie olos siena tekančio vandens srovės ir kyštelėjo liežuvį.

Liusė giliai alsavo, stengdamasi nepasirodyti, kokia jautėsi sugniuždyta.

– Liaukis, – paliepė. – Prašau, gal gali atvirsti į chimerą.

– Kaip pageidausi.

Blyksnis .

Bilas sugrįžo, vėl susikryžiavęs rankas ant kelių. Vėl kaip akmeninis.

– Taip ir maniau, kad persigalvosi, – džiaugėsi jis.

Liusė nusisuko, susigėdusi, kad jam pavyko ją suerzinti, ir pikta, kad jam patiko.

– Na, kadangi jau viską išsiaiškinome, – tarė jis, slankiodamas taip, kad jį matytų, – ko pirmiausia norėtum išmokti?

– Iš tavęs? Nieko. Nė nenutuokiu, ką tu čia išvis veiki.

– Supykai, – nusprendė Bilas, spragteldamas akmeniniais pirštais. – Atsiprašau. Tiesiog norėjau patikrinti tavo skonį. Na, žinau, kad tau patinka: Danieliai Grigoriai ir mielos, mažos chimeros. – Jis skaičiavo ant pirštų. – Nepatinka varlės. Manau, jau supratau. Daugiau tokiais pokštais neužsiiminėsiu. – Jis išskleidė sparnus ir pakilo, kad atsisėstų jai ant peties. – Tik niekais, kurie man pridera, – pašnibždėjo.

– Nereikia man jokių pokštų.

– Eik jau. Tu net nežinai, kaip užrakinti Pranešėją, kad neprilįstų visokių blogiukų. Nenori sužinoti?

Liusė pakėlė antakį.

– O kam tau mane mokyti?

– Patikėk, nesi pirmoji, kuri blaškosi po praeitį, ir visiems reikia vedlio. Tau pasisekė, kad susidūrei su manimi. Galėjai įstrigti su Vergilijumi...