Лорен Кейт - Aistringieji

Liusė sunkiai atsiduso.

– Tai man tiesiog eiti ten ir apsimesti, kad dirbu?

– Ne. – Bilas vartė savo titnagines akis. – Nueik ir prisistatyk namų šeimininkei, poniai Konstancijai. Pasakyk, kad paskutinė darbovietė buvo žemyne, ir šiuo metu ieškai naujo darbo. Ji – sena ragana ir be galo daug dėmesio skiria charakteristikoms. Tau pasisekė, kad aš vienu žingsniu ją lenkiu. Savąją rasi prijuostės kišenėje.

Liusė įkišo ranką į baltos, drobinės prijuostės kišenę ir ištraukė storą voką. Galinė pusė buvo pažymėta raudono vaško antspaudu; apvertusi pastebėjo, kad jis juodu rašalu adresuotas Poniai Melvilei Konstancijai .

– Oi tu, visažini.

– Dėkoju, – gracingai nusilenkė Bilas; pastebėjęs, kad Liusė patraukė link namo, išsiveržė į priekį taip sparčiai plasnodamas sparnais, kad šie tapo plieniniais išsiliejusiais debesėliais šalia jo kūno.

Jie jau buvo perėję sidabrinių beržų eilę ir kirto išpuoselėtą veją. Liusė jau ketino eiti akmeniniu taku į namą, bet stabtelėjo, pamačiusi du siluetus vasarnamyje. Vyras ir moteris ėjo link namo. Link Liusės.

– Slėpkis, – sušnibždėjo. Ji tikrai dar nebuvo pasirengusi, kad ją kas nors pastebėtų Helstone, o ypač su aplink plevenančiu Bilu, tarsi kokiu peraugusiu vabzdžiu.

– Tai tu slėpkis, – atšovė šis. – Jei padariau tau išimtį, tai dar nereiškia, kad kiekvienas mirtingasis mane gali matyti. Manęs nepastebės ir čia, kur dabar esu. Tiesą pasakius, vienintelės akys, kurių man reikėtų vengti – oi, ei. – Staiga akmeniniai Bilo akių vokai pakilo. – Aš dingstu, – tarė, nerdamas į pomidorų lysvę.

„Angelų akys“, – suvokė Liusė. Tikriausiai jie buvo vieninteliai, galintys matyti Bilą tokio pavidalo. Tai ji nuspėjo todėl, kad pagaliau galėjo atpažinti tą vyrą su moterimi, privertusiu Bilą slėptis. Liusė negalėjo atitraukti nuo jų akių, įsistebeilijusi pro pomidorų stiebelius.

Tiksliau, nuo Danielio.

Visa kita tame sode pasidarė taip ramu. Pritilo vakarinės paukščių giesmės, ir ji tegirdėjo dvi poras pėdų, lėtai vaikštinėjančių žvyruotu taku. Atrodė, tarsi visi besileidžiančios saulės spinduliai krito ant Danielio ir metė ant jo auksinę aureolę. Jo galva buvo pasukta į tą moterį, eidamas ją linksėjo. Moterį, kuri buvo ne Liusė.

Ji atrodė vyresnė, nei Liusinda galėjo būti – daugiau nei dvidešimties, labai graži, tamsiomis, šilkinėmis garbanomis ir plačia šiaudine skrybėle. Ilga muslino, pienės spalvos suknia atrodė labai brangi.

– Ar bent kiek pamėgote mūsų mažą kaimelį, ponaiti Grigori? – klausė moteris. Jos balsas skambėjo aukštai ir aiškiai, buvo kupinas natūralaus pasitikėjimo savimi.

– Gal net per daug, Margaret. – Liusei net pilvą suskaudo iš pavydo matant, kaip Danielis nusišypsojo tai moteriai. – Sunku patikėti, kad nuo mano atvykimo į Helstoną jau prabėgo savaitė. Galėčiau pasilikti net ilgiau negu planavau. – Jis padarė pauzę. – Čia visi labai malonūs.

Margaret raustelėjo, o Liusė kunkuliavo. Margaret išmušęs raudonis atrodė mielas.

– Tikimės, kad viešnagė nesutrikdys jūsų darbų, – tarė ji. – Mama, žinoma, labai džiaugiasi, svečiuose turėdama menininką. Kaip ir visi kiti.

Liusė šliaužė paskui juodu. Perėjusi daržą, susigūžė už peraugusio rožių krūmo, atsirėmė rankomis į žemę ir palinkusi į priekį klausėsi porelės.

Staiga ji aiktelėjo. Ji persidūrė nykštį į spyglį. Pradėjo bėgti kraujas.

Ji nučiulpė kraują iš žaizdos, kad tik nesukruvintų savo prijuostės, tačiau kol stabdė kraujavimą, praleido dalį pokalbio. Margaret kažko viltingai žiūrėjo į Danielį.

– Klausiau, ar dalyvausite Saulėgrįžos šventėje šią savaitę. – Jos tonas atrodė maldaujantis. – Mama mėgsta didelį šurmulį.

Danielis sumurmėjo kažką panašaus į „taip, nepraleisiu progos“, bet atrodė akivaizdžiai išsiblaškęs. Jis vis žvalgėsi kažkur. Akys lakstė po pievelę, tarsi būtų nujautęs už rožių tupinčią Liusę.

Pagaliau pažvelgus į tą krūmą, jo akyse sužibo tokia ryški violetinė spalva kaip niekad.

Šeštas skyrius

MOTERIS BALTAIS DRABUŽIAIS

HELSTONAS, ANGLIJA

1854 M. BIRŽELIO 18 D.

Atsidūręs Helstone, Danielis supyko.

Vos tik išžengęs iš Pranešėjo ant akmenuoto Loe ežero kranto, jis iš karto atpažino, kur esąs. Ežeras buvo ramus, atspindėjo rožinius vakarinio dangaus debesis. Išsigandę jo pasirodymo pora dryžagalvių kryklių nuskrido skersai lauko ir atsitūpė ant iškraipyto medžio šalikelėje. Danielis žinojo, kad tas kelias veda į mažą miestelį, kuriame jis kažkada praleido vasarą su Liusinda.

Stovėdamas vėl ant šios sodriai žalios žemės, jis viduje pajuto šilumą. Kad ir kiek stengėsi uždaryti visas duris į jųdviejų praeitį, kad ir kaip troško pamiršti kiekvieną širdį spaudžiančią jos žūtį – kai kurie praeiti gyvenimai rūpėjo labiau už kitus. Jis net stebėjosi tuo, kaip aiškiai prisiminė tą laiką kartu pietinėje Anglijoje.

Bet Danielis čia ne atostogauti atkeliavo. Ne tam, kad įsimylėtų gražiąją vario prekybininko dukterį. Jis čia atkeliavo tam, kad sustabdytų neatsargią mergiotę, kad ši nepasiklystų tamsiuose savo praeities akimirkose ir nepražūtų. Jis čia atkeliavo tam, kad padėtų jai panaikinti jų prakeiksmą kartą ir visiems laikams.

Jis patraukė tolimu keliu į miestelį.

Stojo vienas šiltų ir tingių vasaros vakarų Helstone. Gatvėse damos su skrybėlaitėmis bei nėriniuotomis suknelėmis kalbėjo patylomis, mandagiu balsu su kostiumuotais vyrais, laikančiais jų rankas. Porelės stoviniavo prieš parduotuvių vitrinas. Visi norėjo pasišnekučiuoti su kaimynais. Norėdami atsisveikinti, stabtelėdavo prie gatvės kampo ir užtrukdavo dar dešimt minučių.

Šie žmonės viskuo – nuo drabužių iki eisenos – atrodė siutinančiai lėti. Danielis visiškai nepritapo prie gatvės praeivių.

Po apsiaustu paslėpti sparnai degte degė iš nekantrumo, kol jis ėjo gatve. Vienintelė saugi vieta, kurioje jis tikrai galėjo rasti Liusindą, buvo jo globėjo vasarnamis, į kurį ji dažnai ateidavo pritemus. Tačiau jis niekaip negalėjo žinoti, kur rasti Liusę – tą, kuri šokinėjo Pranešėjais iš vieno gyvenimo į kitą, tą, kurią jam reikėjo rasti.

Danielis šį tą suprato iš to, kuriuose praeituose gyvenimuose apsilankė Liusė. Bendrai tariant, tai buvo... anomalijos. Ji atsirado būtent tomis akimirkomis, kai priartėjo prie tiesos dėl jų prakeiksmo, prieš pat jos mirtį. Bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl iš pastarojo Pranešėjo ji atkeliavo būtent čia .

Didžiąją dalį laiko Helstone jie leido ramiai. Tame gyvenime jųdviejų meilė klostėsi lėtai, natūraliai. Netgi jos mirtis buvo nuošali, jiems būnant dviese. Apibūdindama Liusindos galą Helstone, Gabė netgi pavartojo žodį garbingas . Šią mirtį jie bent jau iškentė tik dviese.

Ne, jos atsidūrimas šiame gyvenime atrodė nepaaiškinamas. Ir tai reiškė, kad ji galėjo būti bet kur tame miestelyje.

– O, ponaitis Grigoris, – gatvėje pasigirdo treliuojantis balsas. – Koks nuostabus netikėtumas pamatyti jus mieste.

Prieš Danielį stovėjo akivaizdžiai nustebusi šviesiaplaukė moteris ilga, mėlyna, puošnia suknele. Ji už rankos laikė drūtą, strazdanotą aštuonmetį berniuką; šis atrodė toks nelaimingas su kreminės spalvos švarkeliu ir dėme po apykakle.

Pagaliau Danielis prisiminė: ponia Holkombė su savo negabiuoju sūnumi Edvardu. Danielis bandė jį išmokyti piešti kelias kankinančias savaites Helstone.