Лорен Кейт - Aistringieji

– Vergilijumi? – paklausė Liusė, prisiminusi literatūros kursą mokykloje. – Tą, kuris vedžiojo Dantę po devynis Pragaro ratus?

– Tą patį. Jį taip sieja su ta knyga, kad net nuobodu. Na, bet šiuo metu mudu neviešime Pragare, – paaiškino trukteldamas pečiais. – Turistų sezonas.

Liusė mintimis grįžo į epizodus, kai matė, kaip Liuška virsta liepsnomis Maskvoje, pajuto veriantį skausmą, kai Liucija pasakė, jog Danielis dingo iš ligoninės Milane.

– Kartais atrodo, kad Pragare, – pratarė ji.

– Tai vien todėl, kad šitiek ilgai trukome susipažinti.

Bilas ištiesė savo akmeninę mažą rankytę.

Liusė sudelsė.

– O kieno pusėje tu esi?

Bilas sušvilpė.

– Tau dar niekas nesakė, kad viskas ne taip paprasta? Kad riba tarp „gėrio“ ir „blogio“ susiliejo per tūkstantmečius laisvos valios?

– Viską žinau, tik...

– Klausyk, jei tik nuo to pasijusi geriau, ar kada nors teko girdėti apie Scale?

Liusė papurtė galvą.

– Na, tai kažkas panašaus į koridoriuose esančias kameras, kurios Pranešėjų viduje užtikrina, kad keliautojai nusigautų ten, kur reikia. Scale nariai yra nešališki, todėl nėra nei iš Rojaus, nei iš Pragaro. Supranti?

– Gerai, – linktelėjo Liusė. – Tai tu iš Scale?

Bilas mirktelėjo.

– Na, beveik atėjome. Taigi...

– Atėjome kur?

– Į kitą gyvenimą, į kurį keliauji, tą, kuris metė šį šešėlį, kuriame dabar esame.

Liusė palietė ranka vandenį, tekantį per sieną.

– Šis šešėlis – Pranešėjas – kažkoks kitoks.

– Jei ir taip, tai jis kitoks vien todėl, kad pati nori, kad jis toks būtų. Jei nori, kad Pranešėjas būtų poilsio aikštelė, tai jis toks ir bus.

– Nenorėjau poilsio aikštelės.

– Ne, bet tau jos reikėjo . Pranešėjai gali prie to prisitaikyti. Aš taip pat buvau čia, kad padėčiau, norėjau to tavo labui. – Mažoji chimera susitraukė, ir Liusė išgirdo, tarsi dideli akmenys atsitrenktų vienas į kitą. – Pranešėjo vidus nėra jokia vieta. Mes esame niekur, tamsiame aide, kurį skleidžia kažkas iš praeities. Kiekvienas yra skirtingas, pagal keliautojo poreikius.

Ta mintis, kad aidas iš Liusės praeities geriau žinojo, ko ji nori ir ko reikia, nei ji pati, atrodė sunkiai suvokiama.

– Tai kiek laiko žmonės užtrunka viduje? – paklausė. – Dieną? Savaitę?

– Nė kiek. Laikas čia nematuojamas taip, kaip tu įsivaizduoji. Pranešėjo viduje tikras laikas išvis neslenka. Visgi nereikėtų čia pasilikti per ilgai. Gali pamiršti, kur keliauji, pasiklysti amžiams. Pakibti. Ir tai nemalonu. Atsimink: mes esame kelyje, tai ne kelionės tikslas.

Liusė atsirėmė galva į drėgną akmeninę sieną. Ji nežinojo, ko tikėtis iš Bilo.

– Tai tavo toks darbas. Padėti tokiems keliautojams kaip aš?

– Žinoma, – Bilas suspragsėjo pirštais, iš kurių išskriejo žiežirba. – Pagaliau susiprotėjai.

– O kodėl chimera turi tai daryti?

– Atsiprašau, aš didžiuojuosi savo darbu.

– Turiu omeny, kas tavęs prašė?

Bilas akimirką susimąstė, marmurinės akys šaudė iš vienos pusės į kitą akiduobėse.

– Įsivaizduok, kad tai – savanoriškas darbas. Man neblogai sekasi su Pranešėjais, ir tiek. Nematau priežasčių, kodėl nepasidalijus savo patirtimi. – Jis atsisuko į ją, susiimdamas delnu smakrą. – O kada mes iškeliausime?

– Kada mes?.. – suglumusi Liusė spoksojo į jį.

– Nė nenumanai, ar ne? – Jis pliaukštelėjo sau kaktą. – Nori pasakyti, kad neri iš dabarties nė nenumanydama kur? Kad tai, kur atsidursi, tau visiškai neaišku?

– O kaip man reikėjo to išmokti? – apgailestavo Liusė. – Manęs niekas nemokė!

Bilas nukuldeno nuo jos peties ir vaikštinėjo pakraščiu.

– Taip, tu teisi. Pereikime prie pagrindinių dalykų. – Jis atsistojo priešais Liusę, susidėjo plonas rankas ant kresnų šlaunų. – Taigi. Pradėkime. Ko tu nori?

– Aš noriu... būti su Danieliu, – lėtai išlemeno. Ji norėjo pasakyti ne tik tai, bet nemokėjo paaiškinti.

– Cha! – Bilas atrodė dar labiau įtartinas, nei tie antakiai, akmeninės lūpos ir kumpa nosis vertė atrodyti natūraliai. – Bėda ta, kad Danielis buvo šalia, kai nusprendėte žengti iš savo laiko. Ar nebuvo?

Liusė nuslydo atsirėmusi į sieną ir atsisėdo, pajutusi dar vieną apgailestavimo bangą.

– Man reikėjo išeiti. Jis nepasakojo nieko apie mūsų praeitį, tad turėjau eiti ir išsiaiškinti pati.

Ji tikėjosi, kad Bilas nenustos ginčytis, bet šis tiesiog pasitikslino:

– Vadinasi, nori pasakyti, kad esi ieškojimų kelyje?

Liusės lūpose atsirado vos įžiūrima šypsena. Ieškojimas. Jai patiko, kaip skamba šis žodis.

– Taigi, tu visgi nori kažko. Ar ne? – suplojo Bilas. – Gerai, pirmas dalykas, ką turi žinoti, yra tai, kad Pranešėjai atsiranda ir nesvarbu, kas nutinka šičia. – Jis pabeldė savo akmeniniu kumščiu į krūtinę. – Jie kaip kokie rykliukai, pritraukti giliausių troškimų.

– Aišku.

Liusė prisiminė šešėlius „Pakrantės“ mokykloje, tarsi tam tikras Pranešėjas pasirinko ją, o ne atvirkščiai.

– Taigi, kai žengi į Pranešėjus, kurie, atrodo, mirga prieš tave, prašydami juos paimti. Jie nukreipia tave ten, kur trokšta būti tavo siela.

– Vadinasi, aš norėjau aplankyti tą mergaitę Maskvoje ir Milane – ir visuose kituose gyvenimuose, kai sužinojau, kaip keliauti laiku?

– Būtent, – patvirtino Bilas. – Tu tik pati nežinojai. Pranešėjai žinojo už tave. Tau irgi pradės geriau sektis šioje srityje. Greitai turėtum pajusti, kaip pasisemti žinių iš jų. Kad ir kaip keistai nuskambėtų, jie yra tavo dalis.

Kiekvienas tų šaltų, tamsių šešėlių yra jos dalis? Tai sukėlė staigų netikėtą jausmą. Tai paaiškino, kaip netgi pačioje pradžioje, netgi tada, kai jie dar gąsdino, Liusė nesugebėjo susilaikyti nežengusi per juos. Netgi kai Rolandas įspėjo, kad jie pavojingi. Netgi kai Danielis žvelgė į ją, tarsi būtų padariusi siaubingą nusikaltimą. Pranešėjai visada atrodė tarsi atviros durys. Ar tikėtina, kad jie tokie ir buvo?

Praeitis, kažkada tokia mįslinga, buvo prieš ją, ir jai tereikėjo pasirinkti tinkamas duris? Ji galėtų išsiaiškinti, kuo buvo, kaip pritraukė Danielį, kodėl jų meilė prakeikta, kaip bėgant metams ji augo ir keitėsi. Svarbiausia, kas juos gali sieti ateityje.

– Mes einame savais keliais kažkur, – aiškino Bilas, – bet dabar, kai žinai savo ir savo Pranešėjų galimybes, kitą kartą prieš žengdama turi pagalvoti, ko nori. Negalvok apie vietą ar laiką, galvok bendrai apie savo ieškojimą .

– Gerai. – Liusė stengėsi įsprausti jausmų maišatį į tinkamus žodžius, kuriuos galėtų ištarti garsiai.

– Kodėl tau nepabandžius kaip tik dabar? – pasiūlė Bilas. – Pasimokyk. Galbūt pamatysi aiškiai, kur mes tuoj turėtume atsidurti. Galvok apie tai, ko tikiesi.

– Supratau, – lėtai pasakė ji.

– Gerai, – nudžiugo Bilas. – Kas dar?

Ją skrodė jaudulio energija, tarsi stovėtų ant slenksčio prie kažko labai svarbaus.

– Noriu sužinoti, kodėl mes su Danieliu buvome prakeikti. Ir noriu panaikinti šį prakeiksmą. Noriu, kad meilė manęs nebenužudytų, kad pagaliau galėtume būti kartu iš tikrųjų.

– Ei, ei, ei, – Bilas ėmė mojuoti rankomis tarsi seniokas, einantis tamsia šalikele. – Per daug neįsijauskime. Kalbi apie labai ilgą prakeiksmą. Tu ir Danielis – jūs tarsi... nežinau, negali spragtelėti savo dailiais pirštukais ir sulaužyti prakeiksmo. Turi pradėti nuo mažesnių dalykų.