Лорен Кейт - Aistringieji

– Sveikas, Edvardai, – Danielis pasilenkė paspausti rankos mažajam berniukui, ir nusilenkė jo mamai. – Ponia Holkombė.

Iki tos akimirkos, keliaudamas laiku, Danielis pernelyg nesirūpino savo garderobu. Jam nerūpėjo, ką praeiviai gatvėje pamanys apie apdribusius drabužius ir tai, ar jo baltų marškinių iš Oksfordo modelis, palyginti su kitų vyrų mieste, neatrodys keistai. Bet jei jau jis ketino susitikti žmones, kuriuos pažinojo prieš dvejus šimtus metų, vilkėdamas tuos pačius drabužius, kaip ir per Padėkos vakarienę su Liusės tėvais prieš dvi dienas, gali pasklisti apkalbų.

Danielis nesiekė atkreipti į save aplinkinių dėmesio. Jis privalėjo vengti kliūčių surasti Liusę. Reikėjo rasti kažką apsirengti. Žinoma, Holkombė to nepastebėjo. Laimei, Danielis grįžo į tuos laikus, kai pats buvo laikomas „ekscentrišku“ menininku.

– Edvardai, parodyk ponaičiui Grigoriui, ką mama tau nupirko, – pratarė ponia Holkombė, glostydama nepaklusnius sūnaus plaukus.

Berniukas nenoriai iš kuprinės ištraukė tapybos reikmenų rinkinėlį. Penkis stiklinius aliejinių dažų indelius ir ilgą raudoną teptuką mediniu koteliu.

Danielis iš karto pabėrė reikiamų komplimentų – kaip Edvardui pasisekė, kad jo talentas dabar galės reikštis, įsigijus tinkamus įrankius – kartu stengdamasis nepasirodyti, kad kurpė planą, kaip kuo greičiau užbaigti šį pokalbį.

– Edvardas – toks talentingas vaikas, – neatstojo ponia Holkombė, laikydama Danielio ranką. – Bėda ta, kad jūsų pamokos jam atrodo kiek nuobodesnės, nei norėtųsi tokio amžiaus berniukui. Todėl ir pamaniau, kad tinkamas tapybos rinkinys padės jam pajusti tą aistrą. Tikro menininko aistrą. Suprantate, ponaiti Grigori?

– Taip, taip, žinoma, – nutraukė Danielis. – Negailėkite niekam, kas skatintų jo norą tapyti. Nuostabus planas...

Jį persmelkė šaltis, žodžiai sustingo gerklėje.

Iš smuklės kitoje gatvės pusėje ką tik išlindo Kemas.

Akimirką Danielis užvirė pykčiu. Juk jis aiškiai visiems pasakė, kad pagalbos iš kitų nereikia. Jis sugniaužė kumščius ir žengė link Kemo, tik staiga...

Na, žinoma. Tai juk buvo Kemas iš Helstono eros. Ir iš pažiūros, Kemui čia labai sekėsi. Jis vilkėjo siaurėjančius, dryžuotus, laisvus drabužius ir dėvėjo senamadišką skrybėlę. Ilgi juodi plaukai krito žemiau pečių. Atsirėmęs į smuklės duris, juokavo su dar trimis vyriškiais.

Kemas iš keturkampės metalinės dėžutės išsitraukė prabangų cigarą. Jis dar nespėjo pastebėti Danielio. Pamatęs, tikrai liausis juokęsis. Jau nuo pat pradžių Kemas keliavo Pranešėjais daugiau už visus kitus puolusius angelus. Tam tikrose srityse jis smarkiai lenkė Danielį: taip buvo apdovanoti tie, kurie susidėjo su Liuciferiu – jie mokėjo be vargo keliauti praeities šešėliais.

Vos žvilgtelėjęs į Danielį šis senamadiškas Kemas būtų galėjęs pasakyti, kad jo varžovas – atgyvena.

Žmogus ne savo laike.

Kemas suprastų, kad čia vyksta kažkas svarbaus. Ir Danielis netektų progos jį sukrėsti.

– Jūs toks nepaprastai malonus, ponaiti Grigori, – tebetauškė ponia Holkombė, vis dar įsikibusi į Danielio marškinių rankovę.

Kemo galva sukosi link jo.

– Nieko negalvokite, – iš Danielio išsprūdo žodžiai. – O dabar, jums leidus, – jis ištempė rankovę iš jos rankų, – turiu eiti... nusipirkti naujų drabužių.

Jis paskubomis nusilenkė ir niro pro pirmos pasitaikiusios parduotuvės duris.

– Ponaiti Grigori... – ponia Holkombė šaukte šaukė jo vardą.

Danielis tylomis keikė ją, apsimesdamas, jog negirdėjo. Todėl ši šaukė dar garsiau:

– Ponaiti Grigori, bet juk čia – suknelių siuvėjas! – šaukė net rankas susidėjusi prie burnos.

Danielis jau spėjo įbėgti į vidų. Už jo užsitrenkė stiklinės durys ir suskambino ant staktos pakabintą varpelį. Čia jis galėjo pasislėpti bent kelioms minutėms, jei tik Kemas dar nespėjo jo pastebėti ar išgirsti spiegiančio ponios Holkombės balso.

Parduotuvėje buvo tylu, kvepėjo levandomis. Medinės grindys atrodė gerokai nutrintos dažnai ateinančių klientų, o lentynose palei sienas iki pat lubų stūksojo krūvos įvairiausių spalvų medžiagų. Danielis nuleido ant durų užuolaidą, kad būtų mažiau pastebimas iš gatvės. Atsisukęs siuvyklos parduotuvės veidrodyje pastebėjo dar vieną žmogų.

Jis vos susilaikė neaiktelėjęs iš nuostabos.

Jis rado ją.

Liusė matavosi ilgą baltą muslino suknelę. Aukšta apykaklė buvo surišta geltonu kaspinu, kuris išryškino nepakartojamai gražias, šviesiai rudas jos akis. Plaukai buvo surišti ant vieno šono, susegti karoliukais puošta sage. Ji vis nerimo dėl to, kaip ant pečių gulė rankovės, sukinėjosi prieš veidrodį, stengdamasi pasižiūrėti iš kuo daugiau pusių. Danielis grožėjosi ja bet kuriuo kampu.

Jis norėjo taip stovėti ir grožėtis amžinai, bet staiga atsikvošėjo. Jis šoko prie jos ir paėmė už rankos.

– Viskas tęsiasi pakankamai ilgai, – netgi kalbėdamas Danielis negalėjo pasipriešinti neapsakomam malonumui, apėmusiam jaučiant jos rankos švelnumą. Paskutinįkart ją lietė tą naktį, kai jau manė, kad prarado ją su Atstumtaisiais. – Ar bent nutuoki, kaip mane išgąsdinai? Vienai tau čia nesaugu, – išbėrė jis.

Skirtingai, nei Danielis tikėjosi, Liusė nepradėjo su juo ginčytis. Tačiau suklykė ir grakščiai trenkė antausį.

Nes ji nebuvo Liusė. Tai buvo Liusinda.

O blogiausia tai, kad šiame gyvenime jie dar nebuvo susitikę. Tikriausiai ji ką tik grįžo iš Londono su šeima. Ji turėjo susipažinti su Danieliu Konstancijos rengiamame Saulėgrįžos vakarėlyje.

Jis visa tai perskaitė šokiruotame Liusindos veide.

– Kelinta šiandien diena? – beviltiškai paklausė jis.

Ji veikiausiai palaikė jį bepročiu. Per kelis metrus jis tikriausiai buvo pernelyg apakintas meilės, kad pastebėtų skirtumą tarp merginos, kurią jau prarado, ir tos, kurią turėjo gelbėti.

– Labai atsiprašau, – sušnibždėjo jis. Štai todėl jam taip siaubingai nesisekė kaip atgyvenai. Jis pasimesdavo tarp menkiausių smulkmenų. Užtekdavo vos paliesti jos odą. Vieno žvilgsnio į jos gilias šviesiai rudas akis. Vieno gūsio jos plaukų kvapo. Vieno atodūsio tokioje ankštoje vietoje kaip ši parduotuvėlė.

Pažvelgusi į jo skruostą, Liusinda krūptelėjo. Veidrodyje jis atrodė skaisčiau raudonas toje vietoje, kur ji pliaukštelėjo. Jos akys ieškojo jo – Danielio širdis apmirė. Jos rožinės lūpos prasiskyrė, o galva lengvai palinko į dešinę. Ji žiūrėjo tarsi įsimylėjusi moteris.

Ne .

Juk jų susitikimas buvo suplanuotas likimo. Taip, kaip viskas turėjo vykti. Jie neturėjo susitikti iki vakarėlio. Kad ir kaip Danielis keikė likimą, bet tikrai nenorėjo sujaukti jos praeitų gyvenimų. Juk kaip tik todėl ji vis grįždavo pas jį.

Jis stengėsi pasirodyti kuo šaltesnis ir abejingesnis. Susikryžiavo rankas ant krūtinės, atsilošė atgal, kad tik tarp jų atsirastų didesnis tarpas, žvalgėsi po visas šalis, išskyrus ten, kur labiausiai troško žiūrėti. Į ją.

– Atleiskite, – ištarė Liusinda, sudėjusi rankas prie širdies. – Nežinau, kas man pasidarė. Niekada taip nesielgiu...

Danielis nenorėjo ginčytis, nors per daugybę gyvenimų ji jam tiek kartų trenkė antausius, kad Ariana netgi užsivedė sąrašėlį.

– Dovanokite, – suskubo atsiprašyti. – Aš... aš palaikiau jus kai kuo kita. – Jis jau ir taip per daug kišosi į praeitį: iš pradžių su Liuse Milane, o dabar ir čia. Jis pradėjo trauktis atbulas.

– Palaukite. – Ji paprašė. Jos akys atrodė tarsi mielos, šviesiai rudos orbitos, traukiančios jį atgal. – Jaučiuosi tarsi tikrai pažinotume vienas kitą, nors neprisimenu...