Лорен Кейт - Aistringieji

Kaip tik tą akimirką atsivėrė virtuvės durys. Abi merginos pašoko, metė vaisius ir apsimetė šveičiančios pirmą pasitaikiusią lėkštę.

Liusė tikėjosi panelės Makgovern, bet pamačiusi dvi mergaites baltomis šilkinėmis suknelėmis, sustingo. Abi krykštavo nurūkdamos per purviną virtuvę.

Viena jų – Ariana.

Kita – Liusei prireikė kelių akimirkų atpažinti – Anabelė. Mergina ryškiai rožiniais plaukais, su kuria Liusė susipažino per tėvų dieną „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Ji prisistatė kaip Arianos sesuo.

Kažkuri sesuo.

Henrieta nuleido akis, tarsi gaudynės virtuvėje būtų visiškai normalus reiškinys, tarsi vien parodžiusi, kad pastebėjo mergaites, pakliūtų į bėdą, nors tos mergaitės tikrai nepastebėjo nei Liusės, nei Henrietos. Tarsi tarnaitės būtų susiliejusios su purvinų puodų ir keptuvių krūva.

O gal Ariana su Anabele tiesiog per garsiai juokėsi. Bėgdama pro stalą, ant kurio minkoma tešla, Ariana pagriebė saują miltų ir tėškė Anabelei į veidą.

Pusę sekundės Anabelė atrodė įniršusi, tada pradėjo dar labiau kvatoti, pagriebė saują miltų pati ir sviedė į Arianą.

Mergaitės net užsikosėjo, kol galiausiai išbėgo pro galines duris į mažą sodelį, vedantį į didelį sodą. O šiame švietė saulė ir galėjo būti Danielis – būtent į šį sodą Liusė troško patekti. Tačiau ji negalėjo numanyti, kokie jausmai turėtų užplūsti: šokas ar gėda, nuostaba ar nusivylimas?

Tikriausiai visa tai atsispindėjo jos veide, nes Henrieta, kaip žinodama, pasilenkė ir sušnibždėjo:

– Šios dvi atvyko praeitą naktį. Kažkieno pusseserės iš Londono, atvažiavo į puotą. – Ji nužingsniavo prie tešlos minkymo stalo. – Jos vos nesugadino braškių pyrago per savo kvailiojimą. Ach, būti turtinga tikriausiai būtų labai malonu. Na, gal kitame gyvenime, ar ne, Mirtla?

– Cha, – tegalėjo pasakyti Liusė.

– Deja, turiu eiti dengti stalą, – pareiškė Henrieta, prisikrovusi pilną sterblę porcelianinių indų, prilaikydama savo putlia, rožine ranka. – Kodėl tau nepasisėmus saujos miltų, jei tos mergiotės kartais grįžtų? – Ji mirktelėjo Liusei akį ir, pastūmusi duris savo plačia sėdyne, dingo koridoriuje.

Į jos vietą virtuvėje tuoj pat stojo kažkas kitas – berniukas, taip pat apsivilkęs tarno drabužius, veidas slėpėsi už milžiniškos maisto produktų dėžės. Jis padėjo viską ant stalo kitame virtuvės gale nuo Liusės.

Ji nužvelgė jo veidą. Po Arianos pasirodymo ji bent jau buvo kiek geriau pasiruošusi.

– Rolandai!

Jis truktelėjo pakeldamas akis, stengdamasis susitvardyti. Eidamas link Liusės jis negalėjo nuleisti akių nuo jos aprangos. Parodė į prijuostę.

– O kodėl tu taip apsirengusi?

Liusė truktelėjo savo prijuostės diržą ir nusirišo ją.

– Aš ne ta, kuo mane laikai.

Jis atsistojo priešais ir lengvai pasukiojo galvą į kairę, paskui – į dešinę.

– Na, tu labai panaši į kitą mano pažįstamą merginą. Nuo kada Bisko šeimos nariai lindi indų plovyklose?

– Bisko?

Rolandas patenkintas kilstelėjo antakį.

– A, supratau. Apsimetinėji kažkuo kita. O kaip save dabar vadini?

– Mirtla, – niūriai atsakė Liusė.

– Ir nesi ta Liusinda Bisko, kuriai patiekiau svarainių pyragą terasoje prieš dvi dienas?

– Ne. – Liusė nežinojo, kaip jį įtikinti. Ji pasisuko į Bilą pagalbos, bet šis buvo dingęs net iš jos akiračio. Na, žinoma, puolęs angelas Rolandas irgi būtų jį matęs.

– O ką pasakytų panelės Bisko tėvas, pamatęs savo dukterį čia, iki alkūnių apsiterliojusią riebalais? – nusišypsojo Rolandas. – Būtų visai neblogas pokštas.

– Rolandai, tai visai ne...

– O šiaip nuo ko slepiesi? – Rolandas pakreipė galvą į sodą.

Pastebėjusi kažką sušmėžuojant prie indaujos palei savo kojas, Liusė suprato, kur dingo Bilas. Veikiausiai jis norėjo perduoti kažkokį signalą, tik ji nesuprato. Bilas tikriausiai norėjo, kad ji užsičiauptų, bet ką galėjo padaryti – išlįsti ir sustabdyti ją?

Rolando kakta suspindo nuo prakaito.

– Liusinda, mes vieni?

– Visiškai.

Jis pakreipė galvą link jos ir laukė.

– Jaučiu, kad ne vieni.

Vienintelis, kas dar buvo kambaryje, tai Bilas. Kaip Rolandas nujautė jį, o Ariana – ne?

– Klausyk, aš tikrai ne ta, kuo mane laikai, – pakartojo Liusė. – Taip, aš esu Liusinda, bet aš... aš iš ateities... sunku paaiškinti. – Ji giliai įkvėpė. – Aš gimiau Tanderbolte, Džordžijos valstijoje... 1992-aisiais.

– Oi . – Sutriko Rolandas. – Nagi, nagi.

Jis užsimerkė ir pradėjo kalbėti labai lėtai:

– Ir žvaigždės iš dangaus krito žemėn, tarsi vėjo gūsio papurtytos figos...

Šie žodžiai skambėjo paslaptingai, tačiau Rolandas išsakė juos taip jausmingai, tarsi cituodamas labiausiai mėgstamas eilutes iš senos bliuzo dainos. Dainos, kurią jis dainavo viename karaoke vakarėlyje „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Tą akimirką jis atrodė tas Rolandas, kurį Liusė pažinojo tada, tarsi jis būtų išlindęs iš to karalienės Viktorijos laikų vaidmens.

Tik jo žodžiuose glūdėjo šis tas daugiau. Liusė nutuokė, kad jie paimti iš kažkur.

– Kas tai? Ką tai reiškia? – paklausė.

Indauja vėl subarškėjo, šįkart garsiau.

– Nieko.

Rolandas atsimerkė ir vėl grįžo į savo senamadišką pradą. Jo rankos buvo kietos, buvo matyti nuospaudos, o dvigalviai raumenys atrodė stambesni, nei Liusė buvo įpratusi matyti. Drabužiai permirkę prakaitu ir prilipę prie tamsios odos. Jis atrodė pavargęs. Liusę užplūdo liūdesys.

– Tu čia dirbi tarnu? – paklausė ji. – O kiti – Ariana – gali sau lakstyti kaip... O tu turi dirbti, ar ne? Vien todėl, kad esi...

– Juodaodis? – pertraukė Rolandas, įsmeigęs į ją žvilgsnį, kol ši nepatogiai pasijutusi nusisuko. – Nesijaudink dėl manęs, Liusinda. Man teko iškęsti daugiau už mirtingųjų užgaidas. Be to, dar sulauksiu savo dienos.

– Ateityje bus geriau, – tarė ji, nors ir jausdama, kad tie žodžiai iš jos lūpų skamba banaliai bei nepagrįstai, ir net pati abejojo, ar sako tiesą. – Žmonės kartais būna labai bjaurūs.

– Na, neverta dėl jų per daug jaudintis, ar ne? – nusišypsojo Rolandas. – Bet kas gi tave privertė čia sugrįžti, Liusinda? Ar Danielis apie tai žino? Kemas?

– Ir Kemas čia? – Nors Liusei nederėjo stebėtis, visgi ji nustebo.

– Jei gerai sudėliojau laiką, tai jis turėjo neseniai pasirodyti mieste.

Tačiau Liusė negalėjo dabar dėl to nerimauti.

– Danielis nežino. Kol kas, – pripažino ji. – Bet turiu jį rasti, kaip ir Liusindą. Turiu sužinoti...

– Klausyk, – pratarė Rolandas, traukdamasis atatupstas ir iškėlęs rankas, tarsi Liusė spinduliuotų radiaciją. – Tu manęs šiandien nematei. Mes nesikalbėjome. Bet tu negali šiaip sau nueiti prie Danielio ir...

– Žinau, – pertraukė ji. – Jis sumiš.

– Sumiš? – pakartojo Rolandas jam naujai skambantį žodį, beveik priversdamas Liusę juoktis. – Jei manai, kad jis gali įsimylėti šią tave – jis parodė pirštu į ją – tada taip. Tai iš tikrųjų gan pavojinga. Čia tu esi turistė.

– Gerai, tebūnie turistė. Bet galiu bent jau pasikalbėti su jais.

– Ne, negali. Tu negyveni šiame gyvenime.

– Aš ir nenoriu niekur gyventi. Aš tik noriu sužinoti kodėl ...

– Vien būdama čia keli grėsmę sau, jiems – viskam. Ar supranti?

Liusė niekaip nesuprato. Kaip ji galėjo kelti pavojų?

– Nenoriu čia pasilikti, aš tik noriu sužinoti, kodėl visa tai vis kartojasi tarp manęs ir Danielio – turiu omeny, tarp Liusindos ir Danielio.