Лорен Кейт - Aistringieji

– Būtų labai malonu su juo susipažinti, – pareiškė Liusinda švelniu balsu.

Liusė užlaikė kvėpavimą. Vadinasi, Liusinda dar nesusitiko su juo? Argi tai įmanoma, juk jai ant kaktos parašyta, jog ji įsimylėjusi?

– Eime, – paragino Amelija, tempdama Liusindą už rankos. – Čia pliurpdamos pražiopsosime pusę puotos.

Liusei reikėjo kažko imtis. Bet iš to, ką pasakojo Bilas ir Rolandas, pakeisti praeities neįmanoma. Pernelyg pavojinga net bandyti. Netgi jei pavyktų, būsimi Liusindos gyvenimai gali būti sutrikdyti. Netgi pačios Liusės gyvenimas gali pasikeisti. Arba dar blogiau.

Dingti.

Bet galbūt buvo būdas Liusei bent jau įspėti Liusindą. Kad ji nepradėtų naujos pažinties iš anksto aklai įsimylėjusi. Kad nemirtų kaip daugybės metų bausmės marionetė, visiškai nieko nenutuokdama. Merginos jau buvo beišeinančios pro duris, kai Liusė pagaliau ryžosi pasirodyti.

– Liusinda!

Jos praeito gyvenimo versija apsisuko; akys susiaurėjo, kai ji pamatė Liusę su tarnaitės uniforma.

– Tu mus šnipinėjai?

Jos akyse nebuvo matyti jokio ženklo, kad būtų atpažinusi Liusę. Keista, kad Rolandas supainiojo Liusę su Liusinda virtuvėje, bet pati Liusinda tarp jų neįžvelgė jokio panašumo. Ką tokio pastebėjo Rolandas, ko ši mergina nematė? Liusė giliai įkvėpė ir žengė pirmyn su savo padriku planu.

– N-ne, nešnipinėjau, – sumikčiojo. – Mums reikia pasikalbėti.

Liusinda sukikeno, pasižiūrėjo į drauges.

– Atleiskite, nesupratau?

– Ar tu toji, dalijanti šokių korteles? – Margaretė kreipėsi į Liusę. – Sužinojusi, kad neatlieki pareigų, mama neapsidžiaugs. Kuo tu vardu?

– Liusinda, – Liusė žengė arčiau ir prakalbo tylesniu balsu. – Aš dėl to dailininko. Pono Grigorio.

Liusinda įdėmiai pažvelgė Liusei į akis, ir tarp jų lyg kas būtų įvykę.

Liusinda, regis, negalėjo atitraukti žvilgsnio.

– Eikite be manęs, – paliepė ji draugėms. – Aš tuojau pat ateisiu.

Abi merginos sumišusios susižvalgė, bet buvo aišku, kad viskam vadovauja Liusinda. Draugės netarusios nė žodelio smuko iš kambario.

Kambaryje likusi Liusė uždarė duris.

– Kas nutiko? – paklausė Liusinda, o tada šypsodamasi pridūrė: – Ar jis teiravosi apie mane?

– Nesusidėkite su juo, – skubiai išpoškino Liusė. – Jei šįvakar susitiksite, pamanysite, kad jis labai patrauklus. Net norėsite įsimylėti. Negalima, – taip atšiauriai kalbėdama apie Danielį, Liusė jautėsi siaubingai, bet tai buvo vienintelis būdas išgelbėti savo pačios gyvybę praeityje.

Liusinda Bisko nepatenkinta sušnirpštė ir nusisuko eiti.

– Pažinojau tokią merginą iš, chmmm... Derbišyro, – tęsė Liusė, – kuri pasakojo apie jo reputaciją visokiausias istorijas. Anksčiau jis yra įskaudinęs daug merginų. Jis... jis jas sunaikino.

Rožinės Liusindos lūputės išleido pasibaisėjusį šūksnį.

– Kaip drįsti taip kreiptis į damą! Kas manaisi esanti? Ar man tas dailininkas patinka, ar ne – tai ne tavo rūpestis, – ji atkišo pirštą į Liusę. – Gal pati jį įsimylėjusi, tu maža savanaude paleistuve?

– Ne! – lyg gavusi antausį atšoko Liusė.

Bilas ją buvo perspėjęs, kad Liusinda visiškai kitokia, bet juk negali būti vien tik bjaurioji jos pusė. Kodėl Danielis būtų ją pamilęs? Kaip ji galėtų būti Liusės sielos dalis?

Jos turėjo išlaikyti kažkokį gilesnį ryšį.

Tačiau Liusinda jau buvo pasilenkusi virš klavesino – ant popieriaus skiautės keverzojo raštelį. Atsitiesusi perlenkė jį pusiau ir įteikė Liusei.

– Nieko nesakysiu apie tavo nepaklusnumą poniai Konstancijai, – išrėžė išdidžiai dėbsodama į Liusę, – jei perduosi šį raštelį ponui Grigoriui. Tai tavo šansas neprarasti darbo vietos.

Po sekundėlės buvo matyti tik Liusindos siluetas, slystantis tolyn koridoriumi, laiptais žemyn, atgal į pobūvį.

Liusė atplėšė raštelį.

Brangusis pone Grigori!

Nuo to laiko, kai mudu netyčia susitikome pas siuvėją, negaliu išmesti jūsų iš galvos. Ar susitiksite su manimi šįvakar, devintą valandą vasarnamyje? Lauksiu.

Amžinai jūsų

Liusinda Bisko

Liusė suplėšė raštelį į skutelius ir sviedė juos į svetainėje degantį židinį. Jei ji neperduos Danieliui raštelio, Liusinda vasarnamyje liks viena. Liusė galėtų nueiti ten, palaukti ir darsyk ją perspėti.

Mergina išbėgo į koridorių ir staiga pasuko tarnų laiptais žemyn į virtuvę. Nuskuodė pro virėjas, pyragaičių kepėjas ir Henrietą.

– Mirtla, mes per tave papuolėme į bėdą, – mergaitė šūktelėjo Liusei, tačiau toji jau lėkė pro duris.

Liusei bėgant, vėsus ir sausas vakaro oras dvelkė į veidą. Buvo beveik devinta valanda, bet kiemo vakarinėje pusėje besileidžianti saulė dar kyšojo pro medžių viršūnes. Liusė skuodė nurausvintu taku pro suvešėjusį sodą, kur saldžiai ir svaigiai kvepėjo rožės, pro gyvatvorių labirintą.

Žvilgsnis užklydo į vietą, kur pirmą kartą iš Pranešėjo pateko į šį gyvenimą. Kojomis mynė taku prie tuščio vasarnamio. Stabtelėjo visai prie pat jo, kai kažkas sugriebė už rankos.

Ji atsisuko.

Ir kaktomuša susidūrė su Danieliu.

Švelnus vėjelis sklaidė jo plaukus ant kaktos. Vilkėdamas juodą kostiumą su auksine grandinėle laikrodžiui ir nedideliu baltu prie atlapo prisegtu bijūno žiedu, Danielis atrodė dar nuostabesnis, nei mergina prisiminė. Jo oda buvo vaiski ir besileidžiančios saulės spinduliuose tarsi švytėjo. Lūpos vos pastebimai šypsojosi. O vos pažvelgusios į ją akys suspindėdavo tamsiu violetu.

Liusė tyliai atsiduso. Taip norėjo būti nors per sprindį arčiau, kad galėtų savo lūpas priglausti prie jo. Apsivyti rankomis vaikiną, užčiuopti ant jo pečių tą vietą, iš kurios išsiskleisdavo sparnai. Norėjo pamiršti, ko čia atėjusi, tiesiog laikyti vaikiną apsikabinus ir pačiai panirti jo glėbyje. Nebuvo žodžių, kuriais būtų galėjusi nusakyti, kaip jo pasiilgo.

Ne. Šis susitikimas dėl Liusindos.

Danielis, jos Danielis dabar labai toli. Sunku net įsivaizduoti, ką jis dabar darytų ar galvotų. O dar sunkiau buvo įsivaizduoti jų susitikimą, kai visa tai baigsis. Bet ar ne dėl to visa ši kelionė? Sužinoti apie praeitį tik tam, kad galėtų tikrai būti su Danieliu dabartyje?

– Neturėtum čia stovėti, – tarė ji Helstono Danieliui. Jis niekaip negalėjo žinoti, kad Helstono Liusinda ketino su juo čia susitikti. Bet štai – jis čia. Atrodė lyg niekas negalėtų sutrukdyti jų susitikimui – juodu traukė vieną prie kito, kad ir kas nutiktų.

Danielio juokas buvo visiškai toks pat, kokį ji buvo pripratusi girdėti, kokį pirmą kartą išgirdo „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, kai vaikinas ją pabučiavo, toks pat, kokį mylėjo. Tačiau šis Danielis jos nepažinojo. Nežinojo, kas ji tokia, iš kur atvykusi, ir ką bando padaryti.

– Tu taip pat neturėtum čia būti, – tarė jis ir nusišypsojo. – Pirma, turėtume viduje šokti, o vėliau, kai jau susipažinsime, turėčiau vestis tave pasivaikščioti mėnesienoje. Bet saulė dar nenusileido. Vadinasi, dar liko daug nesušoktų šokių. – Vaikinas ištiesė ranką: – Mano vardas Danielis Grigoris.

Jis net nepastebėjo, kad Liusė vilki tarnaitės uniformą, o ne pokylių suknią, kad ji elgiasi visai ne kaip gerai išauklėta Britanijos mergina. Vos spėjo ją pamatyti, kaip ir Liusinda, Danielis jau buvo pametęs galvą dėl jos.

Matant visa tai kitu kampu, Danielio ir Liusės ryšys tapo keistai aiškus. Nuostabus, bet taip tragiškai trumparegiškas. Ar Liusinda iš tikrųjų buvo toji, kurią mylėjo Danielis, ar mergina mylėjo jį, ar jiedu tik kartojo ciklą, kurio niekaip negalėjo nutraukti?