Лорен Кейт - Aistringieji

Dabar praeito gyvenimo Danielis pakėlė merginą ant rankų. Net per langą jis galėjo užuosti tą sodrų, saldų jos odos kvapą. Pavydėjo pats sau, kai tas kitas jis bučiavo jos kaklą, slydo rankomis per nugarą. Jo troškimas buvo toks stiprus, kad galėjo išdaužyti langą, jei nebūtų valios pastangomis savęs sutramdęs.

„O, dar bent truputį“, – mintyse prašė pats savęs. Kad dar bent kiek užsitęstų. Dar vieną bučinį. Vieną saldų bučinį, kol kambarys nepradėjo drebėti, o šešėliuose neėmė virpėti Pranešėjai.

Stiklas prie skruosto sušilo. Taip, jau prasidėjo.

Danielis norėjo užsimerkti, bet negalėjo. Liusinda rangėsi praeities mylimojo glėbyje. Jos veidas persikreipė iš skausmo. Ji žiūrėjo aukštyn, išplėstomis akimis sekdama ant lubų šokančius šešėlius. Beužgimstantis supratimas, kurio jai jau buvo per daug.

Mergina suriko.

O tada virto švytinčiu liepsnų stulpu.

Kambaryje esantis praeities Danielis atbulas nuskriejo prie sienos. Parkritęs gulėjo susigūžęs, tarsi būtų likęs tik žmogaus pavidalas. Įsikniaubęs veidu į kilimą, jis visas tirtėjo.

Danielis lauke su siaubu ir susižavėjimu – kaip niekada anksčiau nebūtų sugebėjęs, stebėjo ugnį, kylančią oru ir sienomis. Liepsnos šnypštė tarsi padažas ant keptuvės, o paskui dingo – neliko nė žymės.

Stebuklinga. Kiekvieną kūno dalelę dilgčiojo. Jei tai nebūtų visiškai sugriovę jo praeities, Danielis gal net būtų pripažinęs, kad Liusės mirtis beveik nuostabaus grožio.

Jo senasis „aš“ lėtai atsistojo. Jis prasižiojo, pro juodą apsiaustą išlindo sparnai, užimantys vos ne visą kambarį. Iškėlęs kumščius į dangų vaikinas sustaugė.

Lauke viską stebintis Danielis nebeištvėrė. Jis trenkė sparnu per langą, pažerdamas šukes nakties tamsoje. O tada įvirto vidun pro atsivėrusią skylę.

– Ką čia darai? – aiktelėjo jo praeities „aš“, ašaromis pasruvusiais skruostais. Didžiulėje svetainėje dvi poros visiškai išskleistų sparnų užėmė beveik visą erdvę. Abu Danieliai atšlijo vienas nuo kito, kiek tik įmanoma atitraukė pečius. Abu suprato, kaip pavojinga prisiliesti.

– Aš stebėjau, – prabilo Danielis.

– Tu... ką darei? Grįžai į praeitį, kad pasižiūrėtum? – praeities Danielis plačiai išskėtė rankas ir sparnus. – Ar šitai norėjai pamatyti? – labai aiškiai buvo matyti, koks gilus jo skausmas.

– Taip turėjo nutikti, Danieli.

– Nereikia man meluoti. Nedrįsk. Ir vėl grįžai, kad pasiklaustum Kemo patarimo?

– Ne! – Danielis beveik išrėkė sau praeityje. – Klausyk – yra laikas, ne taip labai toli nuo dabarties, kai turėsime progą pakeisti šį žaidimą. Kažkas pasikeitė, ir viskas jau kitaip. Tada turėsime galimybę sustabdyti, kad šitai nuolat nesikartotų. Tada Liusinda galbūt pagaliau...

– Pertrauks besikartojantį ciklą? – sušnabždėjo Danielis iš praeities.

– Taip, – Danielis pajuto, kad pradeda svaigti galva. Šiame kambaryje buvo vienu per daug. Jam metas išeiti. – Užtruks kiek laiko, – aiškino jis, eidamas prie lango dar atsisuko. – Bet turėk vilties.

Paskui smuko pro išdaužtą langą. Jo žodžiai „turėk vilties “ , aidėjo galvoje skriejant dangumi vis giliau į nakties šešėlius.

Devintas skyrius

IR VĖL ATGAL Į PRAEITĮ

TAITIS, PRANCŪZIJOS POLINEZIJA

1775 M. GRUODŽIO 11 D.

Liusė suvokė balansuojanti ant neobliuoto medinio rąsto.

Vos pakrypęs į kairę jis sugirgždėjo, paskui vėl cyptelėjo, nes labai lėtai pasisuko į dešinę. Lėtai ir atkakliai sūpavosi, lyg tas rąstas būtų pritaisytas prie kokios labai trumpos švytuoklės.

Karštas vėjo gūsis užmetė jai ant veido plaukus ir nupūtė nuo galvos tarnaitės kepurę. Rąstas po kojomis vėl susiūbavo, ir Liusės koja paslydo. Parkritusi ant medinės sijos vos spėjo įsikibti, kad nenusiristų žemyn...

Kur ji? Prieš akis – vien tik neaprėpiama dangaus žydrynė. Tamsesnis mėlis greičiausiai turėjo būti horizontas. Liusė pažvelgė žemyn. Ji buvo neįtikėtinai aukštai.

Išmirkęs vandenyje rąstas jai po kojomis siekė dar kokį šimtą pėdų, kur baigėsi ant medinio laivo denio. Oi. Tai juk stiebas. Liusė sėdėjo ant labai didžiulio burinio laivo viršutinės rėjos.

Labai didžiulio burinio laivo, sudužusio visai netoli juoduojančių salos krantų.

Laivo nosis buvo įsirėžusi į aštrių kaip skustuvai lavos akmenų krūvą – iš burlaivio priekio liko sumaitotos nuolaužos. Didžioji burė sudraskyta – vėjyje laisvai plakėsi nudriskę rusvo brezento gabalai. Ore tvyrojo kvapas, tarsi būtų išaušęs rytas po audros, bet laivas atrodė toks nušiuręs, kad greičiausiai buvo prastovėjęs toje vietoje ne vienerius metus.

Kiekvieną kartą, kai bangos nusirisdavo į juodą pakrantės smėlį, iš plyšių tarp akmenų vanduo tikšdavo dešimtis pėdų aukštyn. Bangos daužė laivą, tad stiebas, kurio Liusė laikėsi įsikibusi, siūbavo taip, kad ji manė, jog tuojau pasidarys bloga.

Kaip jai nusikabaroti žemyn? Kaip nusigauti iki kranto?

– Aha! Tik pažiūrėkit, kas nutūpė kaip višta ant laktos, – pro bangų ošimą nuaidėjo Bilo balsas. Jis pasirodė tolimajame irstančio laivo denyje, ėjo išskėtęs rankas lyg balansuotų ant lyno.

– Kur mes? – Liusė per daug nervinosi, kad darytų kokius nors staigius judesius.

Bilas įkvėpė pilnus plaučius oro.

– Ar jauti, koks gardus? Šiaurinė Taičio pakrantė! – padaras klestelėjo šalia Liusės, pamankštino trumpas storas kojeles, pasirąžė iškeldamas aukštyn striukas pilkas rankas ir sunėrė jas už galvos. – Argi ne rojus?

– Manau, kad tuojau apsivemsiu.

– Nesąmonė. Tau reikia tik apsiprasti.

– Kaip mes čia... – Liusė apsidairė, ar nepamatys kur Pranešėjo. Tačiau nepastebėjo nė menkiausio šešėlio, tik begalinę tuščią dangaus žydrynę.

– Pasirūpinau transportu. Gali mane laikyti savo asmeniniu kelionių organizatoriumi, o tu – atostogauji!

– Mes neatostogaujame, Bilai.

– Ne? Maniau, kad leidomės Didžiuoju Meilės maršrutu, – padarėlis patrynė galvą, ir nuo jos pažiro stambių pleiskanų žiupsnis. – Ar aš ko nors nesupratau?

– Kur Liusinda ir Danielis?

– Palauk, – Bilas pakibo ore priešais Liusę. – Ar nenorėtum truputėlio istorijos?

Nekreipdama į jį dėmesio mergina nuskuodė prie stiebo, ir ištempė tirtančią koją prie aukščiausio kablio, kyšančio ant stiebo šonų.

– Gal bent jau ranką duoti?

Sulaikiusi kvėpavimą Liusė bandė nežiūrėti žemyn, o jos koja slystelėjo mediniu kabliu jau trečią kartą. Galop nugurkė džiūstančioje gerklėje stringančias seiles ir ištiesė delną prie jai siūlomos šaltos šiurkščios Bilo letenos.

Vos paėmė padaro rankutę, šis trūktelėjo ją pirmyn, ir visai atplėšė nuo stiebo. Šlapias vėjas plakė veidą, suknelė plaikstėsi kažkur apie liemenį. Užsimerkusi Liusė laukė, kol trenksis į bangų sudaužytą denį apačioje.

Tik nesitrenkė.

Išgirdo kažin ką subraškant ir pajuto, kaip jos kūną sulaiko ore. Atsimerkė. Trumpi Bilo sparniukai buvo išskleisti lyg balionai ir laikė juos ant vėjo gūsio. Laikydamas viena ranka, Bilas lėtai traukė Liusę į krantą. Atrodė stebuklingai vikrus ir lengvutis. Liusė nustebo – jautėsi atsipalaidavusi, kažkokiu būdu tas skrydžio pojūtis jai buvo spėjęs tapti natūralus.

Danielis. Pasijutusi kybanti ore, mergina iki skausmo pasiilgo mylimojo. Išgirsti jo balsą, pajusti lūpų skonį – Liusė apie nieką daugiau negalėjo galvoti. Kažin ką būtų atidavusi, kad dabar atsidurtų jo glėbyje!