Лорен Кейт - Aistringieji

Danielis, kurį sutiko Helstone, kad ir kaip jis būtų atrodęs laimingas ją matydamas, iš tiesų nepažino jos. Ne taip, kaip jos Danielis. O kur jis dabar?

– Jautiesi geriau? – pasidomėjo Bilas.

– Kodėl mes čia? – paklausė Liusė, kai jiedu skriejo virš vandens. Vanduo buvo toks skaidrus, kad ji matė po vandeniu šmėsčiojančius juodus šešėlius – didžiulius žuvų būrius, grakščiai nardančius palei krantą.

– Matai tą palmę? – laisvąja letena Bilas parodė į medį. – Aukščiausia, trečia nuo properšos seklumoje?

Prisimerkusi Liusė linktelėjo.

– Ten tavo tėtis šiame gyvenime pasistatė trobelę. Gražiausia lūšna visoje pakrantėje! – kostelėjo Bilas. – Tiesą pasakius, vienintelė lūšna. Britai dar nerado šios salos pusės. Taigi, kai tavo bočius išeina žvejoti, jūs su Danieliu būnate čia vienudu.

– Danielis ir aš... gyvenome čia... kartu?

Susikibę rankomis Liusė ir Bilas nutūpė ant kranto taip elegantiškai lyg du baleto šokėjai. Liusė buvo dėkinga – ir truputį priblokšta, kaip sklandžiai padarėlis sugebėjo nutraukti ją nuo laivo stiebo, bet vos tik pajuto po kojomis tvirtą žemę, ištraukė ranką iš nešvarios letenos ir nusišluostė delną į prijuostę.

Aplinkui juodu supo atšiaurus, laukinis grožis. Krištolo tyrumo vandenys skalavo keistus, juodo smėlio krantus. Toliau krantą juosė linkstančio nuo ryškių oranžinių vaisių citrusų giraitės ir palmės. Už medžių iš atogrąžų miškų miglos kilo neaukšti kalnai. Jų šlaitus raižė kriokliai. Vėjas saloje nebuvo toks niršus, juo maloniau buvo tai, kad gana stipriai dvelkė kinrožėmis. Sunku buvo įsivaizduoti, kad čia reikėtų praleisti atostogas, jau nekalbant apie visą gyvenimą.

– Tu čia gyvenai, – Bilas patraukė prie lenktos kranto linijos, tamsiame smėlyje palikdamas nedidelių letenų pėdas. – Tavo tėtis ir dar dešimt kitų giminaičių, gyvenančių kanoja pasiekiamu atstumu tave vadino... na, skambėjo lyg Lulu.

Liusi skubiai mynė, kad neatsiliktų nuo bendrakeleivio, kojos pynėsi tarp sluoksniuotų Helstono tarnaitės sijonų, kuriuos laikėsi pasikėlusi, kad nesivilktų smėliu. Sustojusi mergina susiraukė.

– Kas yra? – pasiteiravo Bilas. – Manau, kad miela – Lulu. Lulululululu.

– Baik.

– Beje, Danielis buvo prisiekęs tyrinėtojas. Matai, ten valtis? Tavo puikusis vaikinas pavogė ją iš asmeninės karaliaus Jurgio III prieplaukos, – Bilas dirstelėjo atgal į burlaivio lūženas. – Bet manau, kad kapitonas Blajus ir maištingoji jo įgula dar pora metų sekė, kol surado Danielio pėdsakus čia, o tada... pati žinai.

Liusė sunkiai nurijo seiles. Danielio pėdos tada tikriausiai jau buvo atšalusios, čia nebegyveno, nes Liusinda jau seniai buvo mirusi.

Keleiviai pasiekė proskyną palmių giraitės pakraštyje. Sūroka upė sūkuriuodama tekėjo į vandenyną iš saloje telkšančio nedidelio gėlo vandens telkinuko. Liusė pamažu nuslinko stypčiodama keliais plokščiais akmenimis per vandenį į kitą krantą. Po sijonais buvo taip karšta, kad žliaugė prakaitas, tad ji pagalvojo, kad vertėtų nusimesti dusinančią suknelę ir nerti tiesiai į vandenyną.

– Kiek laiko turiu su Lulu? – paklausė ji Bilo. – Kol tai įvyks?

Bilas pakėlė rankutes.

– Maniau, kad viskas, ko nori, tai pamatyti įrodymą, jog jūsų su Danieliu meilė yra tikra.

– Taip.

– Tam tau nereikės daugiau nei dešimties minučių.

Jiedu priėjo trumpą, orchidėjomis apsodintą takelį, kuris suko į dar vieną žmogaus nepaliestą paplūdimį. Nedidukė nendrėmis dengta trobelė stovėjo ant polių žydro vandens pakraštyje. Staiga sudrebėjo už trobelės auganti palmė.

Bilas pakibo ore merginai virš peties.

– Pasižiūrėk į ją, – kieta letenėle parodė į palmę.

Liusė susižavėjusi stebėjo, kaip pora kojų kyštelėjo iš lapų aukštai ant tirtančio medžio kamieno. Tada ne ką daugiau nei pintą sijonėlį ir didžiulę gėlių girliandą vilkinti mergina numetė ant paplūdimio keturis plaušuotus rudus kokoso riešutus ir pati nusiropštė gumbuotu medžio kamienu žemėn.

Jos plaukai buvo ilgi, palaidi, saulės spinduliuose juodos jų sruogos žvilgėjo it deimantai. Liusė labai aiškiai prisiminė, koks tai jausmas, kaip plaukai kutena rankas, kaip plaikstosi sruogomis aplink liemenį. Saulė buvo nudeginusi Lulu odą auksine ruda spalva – tamsesne, nei Liusi kada nors buvo įdegusi net tada, kai praleido visą vasarą pas Biloksyje namelyje prie jūros gyvenančią močiutę; be to, Lulu veidas ir rankos buvo išpuoštos tamsiomis geometrinių formų tatuiruotėmis. Toji mergina buvo kažkas tarp tikrosios Liusės ir visiškai neatpažįstamo žmogaus.

– Tai bent, – sušnabždėjo Liusė, kai Bilas truktelėjo, kad ji slėptųsi už išsikerojusio purpuriniais žiedais pražydusio medžio. – Ei – ai! Ką darai?

– Lydžiu tave į saugesnę vietelę, – Bilas vėl tempė ją aukštyn, kol jiedu pasiekė medžių lapus. Kai jau buvo beveik prie viršūnių, padarėlis nuskriejo prie aukštos tvirtos šakos ir pasodino ant jos merginą, kad ši galėtų matyti visą paplūdimį.

– Lulu!

Balsas, rodės perėjo kiaurai odą iki pat širdies. Danielio balsas. Jis šaukė ją. Norėjo jos. Jam jos reikėjo. Liusė pajudėjo to balso link. Ji net pati nepastebėjo, kaip pradėjo stotis nuo aukštos šakos, lyg būtų galėjusi imti ir nueiti medžių viršūnėmis, nuskrieti pas jį – gerai, kad Bilas sugriebė jai už alkūnės.

– Va būtent todėl ir turi padėti savo subinę štai čia. Jis kalba ne su tavimi. Danielis kalbasi su ja.

– Ak, – Liusė sunkiai sudribo atgal. – Tikrai.

Juodo smėlio paplūdimyje mergaitė su kokoso riešutais, Lulu, bėgo. O tolėliau prie jos kiek įkabindamas skuodė Danielis.

Jis buvo be marškinėlių, nuostabiai įdegęs, raumeningas, mūvėjo tik nukirptas tamsiai mėlynas kelnes, jau apspurusiais galais. Jo oda žvilgėjo nuo jūros vandens – buvo ką tik išnėręs iš vandenyno. Basos kojos žarstė smėlį. Liusė pavydėjo vandeniui, pavydėjo smėliui. Pavydėjo viskam, kas lietėsi prie Danielio, o ji turėjo tupėti medyje. Labiausiai pavydėjo sau praeityje.

Bėgdamas prie Lulu, Danielis atrodė laimingesnis ir natūralesnis, nei Liusė prisiminė kada nors tokį mačiusi. Dėl to norėjosi verkti.

Jaunuoliai pagaliau pasiekė vienas kitą. Lulu apsivijo vaikiną rankomis, o jis pakėlė ją nuo žemės ir ėmė sukti ore. Paskui vėl pastatęs ant kojų, apibėrė bučiniais, bučiavo pirštų galiukus, kilo aukštyn rankomis iki pat pečių, kaklo, burnos.

Bilas atsirėmė Liusei į petį.

– Pažadink, kai jie pradės ką nors įdomaus, – tarė žiovaudamas.

– Iškrypėlis! – jau ketino trenkti padarui, bet nenorėjo jo liesti.

– Turėjau galvoje tatuiruotes, minkštaprote. Mane domina tatuiruotės, aišku?

Kai Liusė vėl sužiuro į porelę paplūdimyje, Lulu vedėsi Danielį prie pinto kilimėlio, kuris buvo patiestas ant smėlio netoli trobelės. Vaikinas išsitraukė trumpą mačetę iš už kelnių diržo ir įkirto vieną kokoso riešutą. Po kelių smūgių nukirtęs viršų, įteikė riešutą Lulu. Ji godžiai išgėrė, pienas varvėjo pro burnos kampučius. Danielis bučiniais nuvalė jai lūpas.

– Jokių tatuiruočių, jie tik... – Liusės balsas nutilo, kai jos praeities „aš“ dingo trobelėje. Po minutėlės Lulu vėl išniro su nedideliu ryšulėliu, susuktu į palmių lapus. Ji išvyniojo įrankį, panašų į medines šukas. Dantys sužvilgo saulėje lyg jie būtų aštrūs kaip adatos. Danielis atsigulė ant kilimėlio, stebėjo, kaip mergina mirko šukas didžiuliame negiliame kriauklės inde, pilname juodų miltelių.