Лорен Кейт - Aistringieji

– Bilai? – Liusė pasuko galvą, kad pažvelgtų į padarėlį, įsitaisiusį jai ant peties, pasvirusį į priekį. – Viskas gerai, – pratarė ji tyliai. – Nereikia aiškinti. Tik leisk man tai pajusti, supranti.

– Taip turbūt bus geriausia.

Liusei tyliai einant pro kapinių vartus, Bilas liko. Sukryžiavęs kojeles, jis atsisėdo ant kerpėmis apaugusio krūmo viršūnės ir ėmė krapštinėti po nagais prilindusius akmenukus. Norėdama paslėpti kuo daugiau veido, Liusė nuleido ant galvos šaliką.

Priekyje stovėjo gedėtojai – juodai vilkintys, liūdni, kad būtų šilčiau taip susiglaudę, kad atrodė vientisas sielvarto gabalas. Išskyrus vieną žmogų, kuris stypsojo šone, atsilikęs nuo grupės. Šviesi galva be kepurės buvo nunarinta.

Niekas nekalbėjo su Danieliu, net nežiūrėjo į jį. Liusė taip ir nesuprato, ar jam dėl to nesmagu, ar kaip tik – taip geriau.

Kol mergina priėjo tą negausų žmonių būrelį, laidotuvės jau buvo besibaigiančios. Ant plokščio pilko antkapio buvo išgraviruotas vardas: Liusinda Miuler. Berniukas, ne vyresnis nei dvylikos, tamsiais plaukais ir blyškia oda, šlapiais nuo ašarų skruostais padėjo tėvui – jos tėvui iš šio praeito gyvenimo? – užpilti pirmąjį žemių kastuvą ant karsto.

Tie žmonės turėjo būti susiję su jos praeitu gyvenimu. Tikriausiai mylėjo ją. Už vyro su berniuku stovėjo verkiančios moterys ir vaikai – Liusinda Miuler tikriausiai ir jiems buvo svarbi. Galbūt šiems žmonėms ji buvo viskas.

Bet Liusė Prais šių žmonių nepažinojo. Jautėsi lyg būtų beširdė, buvo keista suvokti, kad visi jie jai nieko nereiškia, net matant skausmo iškreiptus veidus. Danielis buvo vienintelis, kuris jai iš tiesų rūpėjo, vienintelis, pas kurį norėjo pasileisti bėgte, vienintelis, nuo kurio teko stengtis laikytis atokiau.

Danielis neverkė. Jis net nežiūrėjo į kapą, kaip visi kiti. Rankas laikė sunėręs priešais save ir žvelgė kažkur į tolį – ne į dangų, bet tolyn, į horizontą. Vieną akimirką akys degė violetu, kitą – papilkėdavo.

Kai šeimos nariai užmetė ant karsto po kelis kastuvus žemių ir nuklojo kapą gėlėmis, laidotuvininkai išsiskirstė ir netvirtu žingsniu patraukė į pagrindinį kelią. Viskas baigta.

Liko tik Danielis. Nejudrus lyg miręs.

Liusė laukė taip pat, kiūtojo už keturkampio mauzoliejaus už kelių kapų – stebėjo, ką vaikinas darys.

Buvo jau prieblanda. Kapuose jie liko vieni. Danielis suklupo prie Liusindos kapo. Sniegas vis krito ir krito, nuklojo Liusei pečius, didžiulės snaigės pynėsi į blakstienas, tirpo ant nosies galiuko. Įsitempusi Liusė prislinko prie mauzoliejaus krašto.

Ar jis palūš? Ar ims draskyti nagais sušalusią žemę ir daužyti kumščiais antkapį, ims rėkti, kol akyse nebeliks ašarų? Juk negali būti, kad jis toks ramus, kaip atrodo. Tai neįmanoma, jis tik apsimeta. Bet Danielis vos težvilgtelėjo į kapą. Jis atsigulė sniege ant šono ir užsimerkė.

Liusė žiūrėjo išpūtusi akis. Vaikinas buvo toks ramus ir gražus. Užmerkęs akis gulėjo ramut ramutėlis. Ją užplūdo ir meilė, ir sumišimas – taip ir stovėjo kelias minutes, kol nepasijuto sušalusi, tad teko trinti rankas ir trepsėti kojomis, kad bent kiek atšiltų.

– Ką jis daro? – galop sušnabždėjo ji.

Liusei už nugaros pasirodė Bilas – plazdeno jai aplink pečius.

– Atrodo, lyg miegotų.

– Bet kodėl? Nežinojau, kad angelams reikia miegoti...

– Reikia – ne visai tinkamas žodis. Jie gali miegoti, jei mano, kad norėtų. Danielis po tavo mirties visada kelias dienas miega, – Bilas pakreipė galvą – atrodė, kad prisiminė kažką nemalonaus. – Na, gerai, ne visada. Dažniausiai. Turbūt nemenkas išbandymas vis netekti tos, kurią myli. Argi gali jį kaltinti?

– Na... lyg ir, – lemeno Liusė. – Bet degti liepsnose tenka man.

– O jis lieka vienišas. Senas kaip pasaulis klausimas – kas blogiau?

– Bet jis net neatrodo nusiminęs . Per visas laidotuves tarsi nuobodžiavo. Jei jo vietoje būčiau aš... tai aš... aš...

– Ir ką gi tu?

Liusė žengė prie kapo, sustojo netoli tos vietos, kur buvo judinta žemė ir prasidėjo kapavietė. Po žeme gulėjo karstas.

Jos karstas.

Nuo tos minties per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Mergina suklupo ant kelių ir priglaudė delnus prie purvo. Žemė buvo tamsi, drėgna ir šalta kaip ledas. Liusė sukišo į ją rankas – beveik tuoj pat jas užgėlė nuo šalčio, bet jai tai nerūpėjo – mielai kentė skausmą. Norėjo, kad Danielis šitaip darytų, bandytų pajusti jos kūną, palaidotą po žeme. Kad kraustytųsi iš proto, trokšdamas ją gyvą vėl laikyti rankose.

Bet jis paprasčiausiai miegojo, taip kietai miegojo, kad net nejuto jos, klūpančios visai šalia. Liusė norėjo Danielį paliesti, pažadinti, bet nežinojo, ką sakytų, kai vaikinas atmerktų akis.

Užuot pažadinusi jį, kapstė rankomis murzinas žemes, kol išmėtė ir sulaužė dailiai ir tvarkingai sudėtas gėles, kol nuostabūs audinių kailiniai buvo žemėti, o rankos ir veidas – purvini. Ji kasė ir kasė, mėtė žemes šalia kapo, siekė vis giliau ir giliau – ten, kur gulėjo mirusi ji pati. Iki skausmo norėjo rasti kokį nors ryšį.

Galop pirštai užčiuopė kažin ką kieta – medinį karsto dangtį. Užsimerkusi laukė to paties deginančio pojūčio, koks apėmė Maskvoje, prisiminimų antplūdžio, pralėkusio sąmone, kai ji palietė apleistos bažnyčios vartus ir pajuto Liuškos gyvenimą.

Nieko.

Tik tuštuma. Vienatvė. Stūgaujantis baltas vėjas.

Ir Danielis – miegantis ir nepasiekiamas.

Atsisėdusi ant kulnų Liusė raudojo. Ničnieko nežinojo apie mirusią merginą. Ir juto, kad niekada nesužinos.

– Ėhėhė, – merginai už peties tyliai prakalbino Bilas. – Juk tu ne ten, žinai?

– Ką?

– Pati pagalvok. Tu – ne ten. Dabar iš tavo praeities Liusės liko tik pelenų saujelė, jei iš viso kas nors liko. Liuse, tu neturėjai kūno, kurį galima būtų laidoti.

– Dėl ugnies. Oi, tikrai. Bet tuomet kodėl?.. – paklausė ji ir nebaigusi klausimo nutilo. – Mano šeima šito norėjo.

– Jie griežti liuteronai, – linktelėjo Bilas. – Kiekvienas Miuleris šiose kapinėse visą šimtmetį turi antkapį. Tavasis „aš“ – taip pat. Tik ten nieko nėra. Bent jau beveik nieko. Tavo mėgstamiausia suknelė. Lėlė, su kuria žaidei vaikystėje. Biblijos tomelis. Tokie visokie dalykėliai.

Liusė sunkiai nurijo seiles. Nenuostabu, kad viduje juto tokią tuštumą.

– Tai Danielis... štai kodėl jis nežiūrėjo į kapą.

– Jis vienintelis, kuris supranta, kad tavo siela yra kažkur kitur, pasiliko čia, nes tai artimiausia vieta, kur gali išlaikyti prisiminimus apie tave, – Bilas nusklendė taip arti Danielio, kad kietų jo sparniukų dūzgimas kedeno vaikinui plaukus. Liusė vos nenustūmė padarėlio šalin. – Jis bandys miegoti, kol tavo siela apsistos kur nors kitur. Kol įsikūnys į ką nors.

– Kiek tai truks?

– Kartais sekundes, kartais – metų metus. Tik metų jis neišmiegos, nors tikriausiai norėtų.

Ant žemės gulintis Danielis sujudėjo, ir Liusė pašoko.

Vaikinas pasirąžė sniego pataluose. Skausmingas atodūsis išsprūdo jam iš lūpų.

– Kas vyksta? – sukluso Liusė, suklupdama, siekdama vaikino.

– Nežadink! – skubiai subarė Bilas. – Jo sapnai kupini košmarų, bet jam tai geriau nei būti pažadintam. Kol tavo siela nepradės naujo gyvenimo, Danieliui egzistavimas – tikra kančia.

Liusė dvejojo – norėjo palengvinti vaikinui kančias, ir mėgino suprasti, kad pažadinusi tik dar labiau pablogins.