Лорен Кейт - Aistringieji

O dabar jis grįžo atgal, į vietą, kur Liusės mirtis sukėlė jam neviltį – tokią gilią, kad pamėgino baigti kančias.

Lyg tai būtų buvę įmanoma.

Visą kelią, kol krito, žinojo, kad nepasiseks. Savižudybė – prabanga, prieinama tik mirtingiesiems, o ne angelams.

Nuo prisiminimų kūnas suvirpėjo. Tai nebuvo tik sulaužytų kaulų skausmas nei tai, kad po kritimo visas kūnas liko nusėtas juodomis mėlynėmis. Ne, baisiausia buvo paskui. Gulėjo ten ištisas savaites, įstrigęs tarp dviejų didelių akmenų. Retkarčiais atgaudavo sąmonę, tačiau buvo taip pasinėręs į kančią, kad negalėjo galvoti apie Liusindą. Negalėjo iš viso apie nieką galvoti.

O tai ir buvo svarbiausia.

Tačiau, kaip ir nutikdavo angelams, jo kūnas gijo greičiau ir geriau, nei sielai kada nors pavyktų.

Jo kaulai vėl suaugo. Žaizdos užsitraukė gerai gyjančiais šašais, o su laiku ir visai dingo. Sutraiškyti organai vėl tapo sveiki. O širdis per greitai vėl sustiprėjo ir ėmė plakti.

Tai Gabė rado jį po daugiau nei mėnesio ir padėjo išsiropšti iš įgriuvos tarp akmenų, ji uždėjo jam ant sparnų įtvarus ir išbogino tolyn nuo tos vietos. Privertė jį prisiekti, kad daugiau niekada taip nebesielgs. Privertė prisiekti, kad visada turės vilties.

Ir štai dabar jis vėl čia. Atsistojęs dar kartą nusvyravo prie krašto.

– Ne, prašau. O, Dieve, nedaryk to! Jei nušoktum, nebeištverčiau.

Dabar ant kalno su juo kalbėjo ne Gabė. Šis balsas buvo kupinas sarkazmo. Danielis suprato, kam jis priklauso, dar prieš atsisukdamas.

Kemas stovėjo atsirėmęs į aukštą juodų akmenų sieną. Ant bespalvės žemės jis buvo patiesęs didžiulį maldos kilimą, austą iš spalvingų, ryškių tamsiai raudonų ir geltonų gijų. Pamojavęs rankoje laikoma apanglėjusia jako koja, atkando didelį gabalą gyslotos mėsos.

– O, koks čia velnias? – čiaumodamas Kemas patraukė pečiais. – Pirmyn, šok. Gal nori tarti paskutinį žodį, kurį perduočiau Liusei?

– Kur ji? – sugniaužęs kumščius Danielis patraukė prie Kemo. Ar jis čia jau buvo prieš atvykstant Danieliui? O gal jis kaip nepritapusi atgyvena, atkeliavęs laiku, grįžęs čia kartu su Danieliu.

Kemas nusviedė nuo uolos jako kaulą ir šluostydamasis į džinsus taukuotas rankas atsistojo. „Keleivis laiku“, – nusprendė Danielis.

– Nespėjai paskui ją. Ir vėl. Kas taip užlaikė? – Kemas ištiesė nedidelį skardinį padėklą, iki kraštų pilną maisto.

– Gal mėsėčių? Dieviškai skanūs.

Danielis trenkė padėklą žemėn.

– Kodėl jos nesustabdei? – jis jau buvo spėjęs pabuvoti Taityje, Prūsijoje, o dabar čia, Tibete, ir tam prireikė mažiau laiko nei mirtingajam pereiti gatvę. Visą laiką juto, kad seka karštais Liusės pėdsakais. Ir vis per plauką nespėdavo. Kaip jai vis sekasi pralenkti jį?

– Sakei, kad tau nereikia mano pagalbos.

– Bet tu matei ją? – neatstojo Danielis.

Kemas linktelėjo.

– Ar ji tave matė?

Kemas papurtė galvą.

– Gerai, – tarė Danielis ir bandydamas įsivaizduoti Liusę čia, nužvelgė pliką kalno viršūnę. Skubiai apmetė žvilgsniu, ieškodamas merginos pėdsakų. Bet nieko nebuvo. Pilka žemė, juodi akmenys, niršus vėjas, visai jokios gyvybės – visa tai jam atrodė labiausiai apleista vieta visoje žemėje.

– Kas nutiko? – vėl kibo klausimais prie Kemo. – Ką ji padarė?

Kemas atsainiai apėjo ratu aplink Danielį.

– Ji, kitaip nei jos susižavėjimo objektas, pasižymi puikiu laiko jausmu. Atvyko kaip tik reikiamu metu, kad spėtų stebėti didingą savo pačios mirtį – šioji labai gera, šiame nykiame kraštovaizdyje atrodo gana vaizdingai. Netgi tu turėtum tai pripažinti. Ne?

Danielis nusuko žvilgsnį į šalį.

– Beje, kurgi aš baigiau? Hmmm, didinga merginos mirtis – tai jau minėjau... Ak, štai! Ji čia buvo tol, kol pamatė, kaip tu šoki per uolos kraštą ir pamiršti išskleisti sparnus.

Danielis nunarino galvą.

– Visa tai praėjo labai šiaip sau.

Danielio ranka čiupo Kemui už gerklės.

– Ir manai, kad patikėsiu, jog tu paprasčiausiai stebėjai? Nesikalbėjai su ja? Nesužinojai, kur toliau keliaus? Nebandei jos sustabdyti?

Kemas suniurzgė ir išsisuko iš Danielio gniaužtų.

– Nebuvau šalia jos. Kai čia atsiradau, jos jau nebuvo. Dar kartą kartoju: sakei, kad tau nereikia mano pagalbos.

– Ir nereikia. Laikykis atokiai. Susitvarkysiu pats.

Kemas sukikeno ir klestelėjęs ant dailiai austo maldos kilimėlio sukryžiavo kojas.

– Matai, Danieli, reikalas tas, – tarė keldamas prie lūpų saują džiovintų dygliuotojo ožerškio uogų, – kad net jei tikėčiau, jog gali susitvarkyti pats, remdamasis tavo gyvenimo istorija, netikiu, – jis pamojavo pirštu. – Aš žinau, jog tu ją vaikaisi ne vienas. Visi ieško Liusės.

– Kaip suprasti – visi?

– Kai tą naktį po mūsų kovos su Atstumtaisiais leidaisi paskui Liusę, nejaugi manai, kad mes likome sau ramiai sėdėti ir žaisti kortomis kanastą? Gabė, Rolandas, Molė, Ariana, net ir tiedu kvėšos nefilimų vaikigaliai – visi kažkur klaidžioja bandydami rasti Liusę.

– Ir tu leidai jiems?

– Brolau, aš nesu koks nors prižiūrėtojas.

– Nevadink manęs taip, – pyktelėjo Danielis. – Negaliu patikėti. Kaip jie galėjo? Tai mano atsakomybė...

– Laisva valia, – patraukė pečiais Kemas. – Dabar tai madinga.

Danielio sparnai be naudos svilino nugarą. Ką jis galėtų padaryti prieš dešimtį klaidžiojančių laike, klajojančių šen ir ten po praeitį? Jo draugeliai, puolusieji angelai, turėtų žinoti, kokia trapi yra praeitis, tad elgsis atsargiai. Bet Šelbė ir Mailsas? Juk jie dar vaikai. Nutrūktgalviai. Nežinos, kas geriau. Sugadins Liusei visą reikalą. Gali sunaikinti ir pačią Liusę.

Ne. Danielis nesuteiks jiems progos rasti ją pirmiau nei jis.

Betgi Kemui pavyko.

– Kaip galiu tikėti, kad tu nesikišai? – neatlyžo Danielis, bandydamas neparodyti, kaip beviltiškai jaučiasi.

Kemas užvertė akis.

– Nes pats žinai, kaip pavojinga kištis. Mūsų galutiniai tikslai gal ir skirtingi, bet abu norime šiame žaidime likti gyvi.

– Paklausyk manęs, Kemai. Viskas pastatyta ant kortos.

– Nelaikyk manęs kvailiu. Pats žinau, kuo rizikuojame. Tu ne vienintelis jau ir taip per ilgai besigrumiantis.

– Aš... aš bijau, – prisipažino Danielis. – Jei ji per daug giliai pakeis praeitį...

– Tai gali pakeisti Liusę, kai ji vėl grįš į dabartį? – baigė mintį Kemas. – Taip, to ir aš bijau.

Danielis užsimerkė.

– Tai reiškia, kad bet kokia proga, kurią ji turėjo, kad išsivaduotų iš šio prakeiksmo...

– Bus iššvaistyta tuščiai.

Danielis nužvelgė Kemą. Jiedu ištisus amžius nesikalbėjo taip – kaip broliai.

– Ar ji viena? Ar esi tikras, kad prie jos neprilindo kas nors kitas?

Akimirką Kemas žvelgė kažkur pro Danielį į tolį, į šiam už nugaros stūksančią kalno viršūnę. Aplink buvo taip tuščia, kaip Danielio širdyje. Kemui vis tylint, iš nekantrumo dilgčiojo kaklą.

– Nė vienas prie jos neprilindo, – galop ištarė Kemas.

– Ar esi įsitikinęs?

– Aš ją mačiau čia. O tu esi tas, kuris niekada nepasirodo laiku. Be to, tai, kad Liusė čia – tavo ir niekieno kito kaltė.

– Tai netiesa. Aš nerodžiau jai, kaip naudotis Pranešėjais.

Kemas karčiai nusijuokė.

– Ne Pranešėjus turiu galvoje, kvaily. Noriu pasakyti, kad ji mano, jog viskas susiję tik su judviem. Kvailas įsimylėjėlių ginčas.

– Tai ir yra susiję su mudviem, – Danielio balse buvo justi įtampa. Būtų su pasimėgavimu čiupęs akmenį už Kemo galvos ir suknežinęs jam makaulę.