Лорен Кейт - Aistringieji

– Melagis, – Kemas pašoko ant kojų, žalios akys iš piktumo svaidė žaibus. – Viskas daug svarbiau, ir tu tai žinai, – tarė ir pajudinęs pečius išskleidė milžiniškus marmurinius sparnus. Šie suspindo ore didingai lyg auksas, akimirkai net užtemdydami saulę. Kai sparnai išlinko Danielio link, šis pasibjaurėjęs žengtelėjo atbulas. – Geriau jau rastum Liusę, kol ji – ar kas nors kitas – nespėjo žengti žingsnio ir perrašyti visos mūsų istorijos. Ir paversti tave, mane, visa šitai, – Kemas spragtelėjo pirštais, – atgyvenomis.

Danielis suniurzgė, išskleidė savo sidabro baltumo sparnus, juto, kaip jam prie šonų šie tiesiasi vis toliau ir toliau, o kai sparnai jau pulsavo visai prie Kemo – net sudrebėjo. Dabar Danieliui pasidarė šilčiau, be to, juto galintis padaryti bet ką.

– Sutvarkysiu viską... – prasižiojo sakyti.

Tačiau Kemas jau buvo pakilęs, atsispyręs skristi pažėrė dulkių sūkurius, kurie spiralėmis kilo nuo žemės. Užsidengęs akis nuo saulės, Danielis žiūrėjo, kaip auksiniai sparnai plasnoja per dangų, o po akimirkos – dingsta.

Vienuoliktas skyrius

MEILĖ TRENKIA LYG ŽAIBAS

VERSALIS, PRANCŪZIJA

1723 M. VASARIO 14 D.

Pliūkšt.

Liusė išniro iš Pranešėjo po vandeniu.

Atsimerkė, bet šiltas, drumstas vanduo gėlė taip smarkiai, kad tuojau pat vėl stipriai užmerkė akis. Permirkę drabužiai tempė ją žemyn, tad audinių kailinius pasimuisčiusi nusimetė. Kol kailiniai skendo, Liusė stipriai pasiyrė į paviršių – trūko oro.

Buvo likę vos keli coliai virš galvos.

Aiktelėjo, o tada pėdos užčiuopė dugną, ir mergina atsistojo. Nusišluostė nuo akių vandenį. Ji stovėjo vonioje.

Be abejonės, tai buvo didžiausia jos kada nors matyta vonia – dydžio sulig baseinu. Inksto formos, išlieta iš lygiausio balto porceliano ir stūksojo viduryje milžiniško kambario, kuris buvo panašus į muziejaus galeriją. Aukštos lubos buvo ištapytos didžiuliais portretais – tamsiaplaukių šeimyna atrodė kaip kilmingieji. Kiekvieną portretą juosė auksinių rožių pynė, o apačioje, iškėlę trimitus į dangų rikiavosi rubuiliai angeliukai. Prie kiekvienos sienos – jos buvo apmuštos įmantriais žalsvai melsvos, rožinės ir aukso spalvos raštais – stovėjo didžiulės, gausiai drožinėtos medinės spintos.

Liusė vėl paniro į vonią. Kur ji dabar? Perbraukė ranka vandens paviršių, nugriebdama kalną smulkių burbuliukų, putų, suplaktų lyg grietinėlė. Į paviršių iškilo kempinė dydžiu sulig pagalve, ir mergina suprato, kad ji nesiprausė nuo kelionės į Helstoną. Ji murzina. Kempine nutrynė veidą, paskui ėmėsi nusirenginėti likusius drabužius. Šleptelėjo juos, permirkusius, per vonios kraštą.

Tada lėtai išniręs Bilas pakilo ir liko kaboti per pėdą nuo vandens paviršiaus. Toje vietoje, kur padarėlis pakilo, vanduo vonioje liko tamsus, drumstas nuo chimeros purvo.

– Bilai! – šūktelėjo Liusė. – Ar nesupranti, kad noriu nors kelias minutes pabūti viena?

Pakėlęs letenėlę padaras užsidengė akis.

– Tai jau turškiesi, rykliene? – paklausė, ir kita letena nubraukė kelis putų burbulus sau nuo plikos galvos.

– Galėjai ir perspėti, kad teks nerti po vandeniu! – pastebėjo Liusė.

– Perspėjau! – Bilas šoktelėjo ant vonios krašto ir nusvirduliavo juo, kol sustojo tiesiai Liusei prieš veidą. – Kaip tik tada, kai lipome iš Pranešėjo. Tik negirdėjai, nes buvai po vandeniu!

– Ačiū, labai pasitarnavai.

– Tau vis tiek reikėjo nusiprausti, – aiškinosi padaras. – Tavęs, pupyte, laukia sunki naktis.

– Kodėl? Kas vyksta?

– Ji dar klausia, kas vyksta! – Bilas griebė merginai už peties. – Nieko, tik pati didžiausia puota nuo to laiko, kai mirė Karalius Saulė! Ir aš sakau – tai kas gi dėsis, kai čia ims šeimininkauti jo suskretėlis sūnelis? Bet vis tiek apačioje, nusileidus laiptais, pačioje gražiausioje Versalio pokylių salėje vyks puota – ir visi ten dalyvaus!

Liusė patraukė pečiais. Pokylis – skamba visai gerai, bet tai niekaip nesusiję su ja.

– Paaiškinsiu, – tęsė Bilas. – Ten bus visi ir Liza Virdžili. Savojos princesė. Aiškiau? – bakstelėjo pirštu Liusei per nosį: – Tai tu.

– Uhu, – numykė ši, slysdama, kad galėtų padėti galvą ant muiluoto vonios krašto. – Regis, jai bus svarbi naktis. O ką aš darysiu, kol jie visi puotaus?

– Klausyk, prisimeni, kai sakiau tau...

Didžiulio vonios kambario durų rankena ėmė suktis. Nužvelgęs duris, Bilas sudejavo:

– Papasakosiu paskui.

Durims atsidarius, padaras užsiėmė smailą nosį ir dingo po vandeniu. Liusė pasirangiusi nuspyrė jį į kitą vonios kraštą. Bilas iškilo, piktai dėbtelėjo ir atsigulęs ant nugaros nuplūduriavo per muilo putas.

Tarpduryje sustojusi daili mergaitė ryškiai geltonais plaukais ir ilga raudona kaip spanguolė suknele, Bilo gal ir nematė, tačiau Liusę pastebėjo. Pamačiusi kažką vonioje, mergaitė ėmė trauktis atbula.

– Oi, princese Liza! Atleiskite! – prabilo prancūziškai. – Man sakė, kad šis kambarys tuščias. Aš... aš paruošiau vandenį princesei Elžbietai, – ji parodė į vonią, kurioje mirko Liusė, – ir jau ketinau pakviesti ją su damomis.

– Na, – Liusė perkratė smegenis bandydama prisiminti kokią nors didingesnę frazę, nors taip visai nesijautė. – Gali jos ir nekviesti. Ir damų taip pat. Tai mano kambarys, kur ketinu ramiai išsimaudyti.

– Meldžiu atleidimo, – lenkdamasi lemeno mergaitė. – Tūkstantį kartų.

– Nieko tokio, – skubiai nuramino Liusė, matydama, kaip nuoširdžiai susikrimto įsibrovėlė. – Tikriausiai koks nesusipratimas.

Mergaitė tūptelėjo ir pasuko prie durų. Bilas kyštelėjo savo raguotą galvą į paviršių ir šnipštelėjo:

– Drabužiai!

Liusė basa koja įmurkdė jį po vandeniu.

– Palauk! – Liusė šūktelėjo mergaitę, kuri atsargiai vėl pravėrė duris. – Man reikia tavo pagalbos. Suknelės puotai.

– O kaip jūsų tarnaitės, madmuazele? Juk yra Agata arba Eloiza...

– Ne, ne. Aš su jomis susikivirčijau, – Liusė skubiai bėrė žodžius, bandydama neparodyti baimės ir visai neišsiduoti. – Jos išrinko man pačią baisiausią suknelę. Išsiunčiau jas lauk. Pati žinai, kokia svarbi ši puota.

– Taip, madmuazele.

– Gal rastum man ką nors? – paprašė jos Liusė, galva rodydama į spintas.

– Aš? Padėti jums apsirengti?

– Juk tu čia vienintelė, tiesa? – išrėžė Liusė, tikėdamasi, kad kas nors toje spintoje bus jos dydžio ir bent pusiau tiks puotai. – Kuo tu vardu?

– Ana Mari, madmuazele.

– Puiku, – tarė Liusė, bandydama kopijuoti Helstono Liusindą – paprasčiausiai vaidino savimylą. Kad būtų geriau, dar pridėjo šiek tiek Šelbės nusiteikimo „aš viską žinau“. – Šok prie spintos, Ana Mari. Nenoriu vėluoti dėl tavo nevikrumo. Būk gerutė ir išrink man suknią.

Po dešimties minučių Liusė stovėjo priešais platų, iš trijų pusių vaizdą rodantį veidrodį ir gėrėjosi dailiai sudygsniuota apykakle suknelės, kurią Ana Mari iš spintos ištraukė pirmąją. Suknia buvo siūta iš sluoksniuotos juodos taftos, stipriai įveržta ties liemeniu, paskui prie žemės dailiai platėjanti lyg varpelis. Liusės plaukai buvo sukelti aukštyn ir susukti, o tada pakišti po tamsiu, sunkiu įmantrių garbanų peruku. Veidas žvilgėjo nuo rausvinančiųjų pudros miltelių. Mergina vilkėjo tiek daug pasijonių, kad jai atrodė lyg kas būtų užmetęs ant kūno dar penkiasdešimt svarų. Ir kaip merginos su tomis suknelėmis juda? Jau nekalbant apie šokį?