Лорен Кейт - Aistringieji

Tūnoti Lizos kūne buvo labai nejauku – tarsi Liusė būtų koks vaiduoklis, ir kartu ta, kuri gąsdino.

Orkestras baigė groti dainą, ir vyras prie durų žengęs pirmyn perskaitė iš sąrašo:

– Savojos princesė Liza.

Liusė pakėlė galvą daug elegantiškiau, su didesniu pasitikėjimu, nei pati iš savęs tikėjosi ir paėmė jai pasiūlytą blyškiai žalia liemene vilkinčio jaunuolio ranką – vaikinas turėjo ją nulydėti į karaliaus priimamąjį.

Patekusi į vien tik pasteline mėlyna spalva dažytą kambarį, Liusė stengėsi nespoksoti į karalių. Didžiulis lyg bokštas, pilkas perukas atrodė labai kvailai virš jo mažučio perkreipto veiduko. Blyškios melsvos akutės godžiai spoksojo į išsirikiavusias hercogaites ir princeses – visos buvo gražios, ypatingai pasipuošusios, ir karalius rijo jas akimis taip, kaip badaujantis žmogus stebeilytų į kepamą kiaulę.

Spuoguota žmogystėlė ant sosto buvo dar visai vaikas.

Liudvikas XV paveldėjo karūną būdamas vos penkerių. Paklusdamas mirštančio tėvo valiai, vaikas buvo sužieduotas su Ispanijos princese, infante. Bet ir ši buvo vos spėjusi išaugti vystyklus. Tai buvo Pragare sudaryta sąjunga. Jaunasis karalius gležnutis ir ligotas, niekas nesitikėjo, kad jis išgyvens tiek, kad susituoktų su Ispanijos princese, kuri ir pati galėjo numirti nesulaukusi to amžiaus, kad spėtų pagimdyti vaikų. Tad karaliui teko ieškoti poros, kuri galėtų pagimdyti sosto įpėdinį. Štai kodėl šioje ypatingoje puotoje damos išsirikiavusios eilėje siūlėsi.

Liusė tampė suknelės nėrinius – jautėsi kvailai ir juokingai. Kitos merginos atrodė tokios kantrios. Gal jos iš tiesų norėjo ištekėti už aknės kamuojamo dvylikamečio karaliaus Liudviko, tik Liusė neįsivaizdavo, kaip tai įmanoma. Jos visos tokios elegantiškos, tokios gražuolės. Pradedant Rusijos princese Elžbieta, kurios safyro spalvos aksominė suknelė buvo puošta triušio kailiukais, ir baigiant Marija, Lenkijos princese, svaiginančiai patrauklia su tokia maža lyg sagutė nosyte ir putlia raudona burnele – visos jos plačiai išpūtusios akis su viltimi spoksojo į karalių.

Tačiau šis žiūrėjo tik į Liusę. Ir vypsojo patenkintas – nuo tos šypsenos Liusei suko pilvą.

– Šita, – tingiai parodė į ją. – Leiskite ją apžiūrėti iš arčiau.

Hercogas šastelėjo Liusei prie šono ir ilgais lediniais pirštais nestipriai stumtelėjo ją į priekį.

– Prisistatykite, princese, – tarė tyliai. – Tai proga, pasitaikanti kartą gyvenime.

Liusė širdyje suniurzgė, bet iš išorės esanti Liza susivaldė, tad kone nuskriejo prie karaliaus pasisveikinti. Tūptelėjo kuo dailiausiai nulenkdama galvą ir tiesdama ranką pabučiuoti. Būtent to iš jos tikėjosi šeima.

– Ar tu sustorėsi? – nemandagiai drėbė karalius, nenuleisdamas akių nuo jos korsetu suspausto liemens. – Man patinka, kaip ji atrodo dabar, – tarstelėjo hercogui, – bet nenoriu, kad taptų storulė.

Jei Liusė būtų buvusi pati savimi, ji tikriausiai būtų išdrožusi karaliui, ką iš tiesų mano apie jo netikusią išvaizdą. Tačiau Liza puikiai susivaldė ir Liusė pasijuto sakanti:

– Tikiuosi, kad visada įtiksiu karaliui – ir išvaizda, ir savo temperamentu.

– Taip, žinoma, – burkavo hercogas sukdamas aplink Liusę ratais. – Esu tikras, kad jūsų didenybė galėsite priversti princesę laikytis kokios tik pageidausite dietos.

– O kaip medžioklė? – paklausė karalius.

– Jūsų didenybe, – tuojau suskubo hercogas, – tai netinkama karalienei. Jūs turite daugybę bičiulių medžioklei. Kad ir mane...

– Mano tėvas – puikus medžiotojas, – tarė Liusė. Jos smegenys sukosi kaip pašėlusios, dirbo, bandė kaip nors išsukti ją iš tos padėties.

– Tai gal man tada reikėtų sugulti su tavo tėvu, – pasišaipė karalius.

– Žinodama jūsų didenybės pomėgį ginklams, – kalbėjo Liusė, stengdamasi, kad balsas skambėtų mandagiai, – turiu jums dovaną – mano tėvo mėgstamiausią medžioklinį šautuvą. Jis prašė manęs, kad atneščiau jį jums šį vakarą, bet nebuvau tikra, kad turėsiu malonumo susipažinti su jumis.

Jai pavyko patraukti visą karaliaus dėmesį. Šis vos nusėdėjo ant sosto kraštelio.

– Kaip jis atrodo? Ar buožė puošta brangakmeniais?

– Pa...pagrindas rankų darbo – drožtas iš vyšnios medžio, – Liusė pasakojo karaliui detales, kurias jai vaizdavo Bilas, įsitaisęs šalia sosto. – O vamzdį frezavo...

– Ak, na ir kas čia jam padarytų įspūdį? Va, rusų metalo meistras, kuris dabar jau dirba pas carą, – nutarė Bilas ir pasilenkęs prie karaliaus sausainių alkanai pauostė. – Atrodo skanūs.

Liusė pakartojo Bilo apibūdinimą ir pridūrė:

– Galėčiau jūsų didenybei atnešti, jei leistumėte eiti ir paimti ginklą iš kambario...

– Šautuvą tarnas gali atnešti ir rytoj, net neabejoju, – įsiterpė hercogas.

– Noriu pamatyti jį dabar , – karalius sukryžiavo rankas – atrodė dar vaikiškesnis nei iš tiesų buvo.

– Prašau, – Liusė pasisuko į hercogą. – Man būtų didelis malonumas pačiai įteikti jo didenybei šautuvą.

– Eik, – karalius spragtelėjo pirštais leisdamas merginai pasišalinti.

Liusė norėjo apsisukti ant kulno, bet Liza geriau žinojo, kaip elgtis – niekada negalima atsukti karaliui nugaros, tad nusilenkusi atbula pasitraukė iš kambario. Valdydamasi, kuo grakščiau slydo grindimis lyg neturėtų kojų, bet tik tol, kol pasiekė kitą veidrodinių durų pusę.

Tada leidosi bėgti.

Per pokylių salę, pro puošnias šokėjų poras ir orkestrą, nušvilpė iš vienos, pasteline geltona spalva dekoruotos salės į kitą – ryškios žalsvai geltonos spalvos kambarį. Skuodė pro aikčiojančias damas ir murmančius džentelmenus, medinėmis grindimis ir storais, prabangiais persiškais kilimus, kol šviesos pamažu blėso, pokylio svečių pasitaikydavo vis mažiau, galop rado dvivėres lauko duris. Atidarė jas, spaudžiama korseto, bet ištrūkusi į laisvę godžiai traukė į plaučius gryną orą. Skubiai nužingsniavo prie didžiulio iš gryniausio balto marmuro suręsto balkono, kuris juosė visą antrą rūmų aukštą.

Naktis buvo giedra, žvaigždėta, ir viskas, ko tetroško Liusė – būti Danielio rankose ir skristi į tas žvaigždes. Jei tik jis būtų šalia ir galėtų nusinešti ją iš viso šito...

– Ką čia veiki?

Mergina atsisuko. Jis atėjo pas ją. Stovėjo kitoje balkono pusėje paprastais tarno drabužiais, atrodė sumišęs ir susirūpinęs bei tragiškai, beviltiškai įsimylėjęs.

– Danieli, – mergina puolė prie jo. Vaikinas taip pat žengė artyn, violetinės akys sužėrėjo, jis šypsodamasis išskėtė rankas. Kai galų gale jiedu susitiko ir Liusė paskendo jo glėbyje, ji pagalvojo, kad galėtų sprogti iš laimės.

Tačiau nesprogo.

Paprasčiausiai stovėjo priglaudusi galvą prie jo nuostabios, plačios krūtinės. Pasijuto kaip grįžusi namo. Vaikino rankos laikė apglėbusios nugarą, liemenį – jis glaudė ją kuo arčiau. Liusė juto jo kvėpavimą, užuodė nuo sprando sklindantį nestiprų šiaudų aromatą. Įsegė bučinį po kairiąja ausimi, paskui žemiau, į kaklą. Švelniais, atsargiais bučiniais keliavo, kol pasiekė jo lūpas, kurios prasivėrusios laukė. Tada bučiniai tapo ilgesni, kupini meilės, kuri, regis, sklido iš jų sielos gelmių.

Po minutėlės Liusė atsitraukė ir pažvelgė Danieliui į akis.

– Kaip tavęs pasiilgau.

Danielis sukikeno.

– Ir aš pasiilgau per šias... tris valandas. Ar... ar tau viskas gerai?

Liusė perbraukė delnu vaikinui per šilkinius šviesius plaukus.