Лорен Кейт - Aistringieji

Abu supratę tą patį tylėjo. Braukdamas delnais per sieną prie lango, Danielis iššaukė šešėlį. Tamsoje jis buvo nematomas, tačiau juto, kaip artinasi, ir mikliai suteikė jam formą. Šis Pranešėjas atrodė toks pat liūdnas, kaip ir jis pats.

– Tu teisus, – tarė atverdamas Pranešėją. – Yra viena vieta, kur ji tikrai eis.

– Taip.

– O tu turėtum pasinaudoti mūsų patarimu ir palikti šią vietą, – niūriai pastebėjo Danielis. – Tu čia virsti puvėsiu.

– Bent jau šio kūno skausmas atitraukia dėmesį nuo sielos skausmo, – pareiškė praeities Danielis. – Ne. Linkiu tau sėkmės, bet dabar nepaliksiu šių sienų tol, kol ji atgims kitame gyvenime.

Danielio sparnai jau styrojo jam prie kaklo. Naršė atmintyje praeitį ir gyvenimus, tačiau vis nedavė ramybės ta pati įkyri mintis.

– Ji... ji turėtų dabar jau kažkur gyventi. Nejauti to?

– Oi, – tyliai aiktelėjo praeities Danielis. Užsimerkė. – Nežinau, daugiau nieko nebejaučiu, – sunkiai atsiduso. – Gyvenimas – tai košmaras.

– Ne. Jau nebe. Aš rasiu ją. Išgelbėsiu mus abu, – šūktelėjo Danielis, trokšdamas kuo skubiau dingti iš kalėjimo, norėdamas greičiau dar kartą šokti per laiką, kupinas tikėjimo.

Tryliktas skyrius

PO NELAIMINGA ŽVAIGŽDE

LONDONAS, ANGLIJA

1613 M. BIRŽELIO 29 D.

Liusei po kojomis kažkas sutraškėjo.

Ji pakėlė juodos suknelės palanką – išlukštentų žemės riešutų sluoksnis ant žemės buvo toks storas, kad stori gysloti kevalai siekė jos smaragdo žalumo aukštakulnių kurpaičių sagtis.

Liusė buvo triukšmingos žmonių minios gale. Beveik visi aplinkui vilkėjo neryškių rudos ar pilkos spalvų drabužius, moterys buvo su ilgomis sukniomis ir rauktomis liemenėmis, o varpelio formos rankovės baigėsi plačiais rankogaliais. Vyrai mūvėjo siaurėjančias kelnes, plačios skraistės dengė pečius, o ant galvų buvo užsidėję plokščias vilnones kepures. Liusė niekada nebuvo žengusi iš Pranešėjo į tokią pilną žmonių vietą, bet štai ji čia – sausakimšo amfiteatro viduryje. Vaizdas pribloškė, be to, buvo pašėlusiai triukšminga.

– Atsargiai, – Bilas griebė už aksominės skraistės galo ir truktelėjęs merginą atgal prispaudė ją prie medinių laiptų turėklų.

Po akimirkos du murzini liestynes žaidžiantys berniokai prašvilpė pro šalį, ir trys moterys, pasipainiojusios jų kelyje, suvirto viena ant kitos. Besistodamos moteriškės svaidė prakeiksmus berniokams, o tie nėmaž nelėtindami greičio atsilygino tuo pačiu.

– Kitą kartą, – Liusei į ausį sušuko Bilas, prisidėjęs prie burnos akmenines rankutes, – gal galėtum pabandyti nukreipti savo persikėlimo pratybas į... kaip čia pasakius... tylesnę aplinką? Kaip dabar man tave aprengti tokioje maišatyje?

– Tikrai, Bilai, pasistengsiu, – Liusė pasitraukė atbula, nes liestynes žaidžiantys berniukai vėl prazyliojo pro šalį. – Kur mes esame?

– Apkeliavote visą pasaulį, kad atsirastumėte „Globe“ teatre, mano miledi, – Bilas teatrališkai nusilenkė.

– „Globe“ teatre? – Liusei teko pasilenkti, nes priekyje stovinti moteris šveitė per petį apgraužtą kalakuto šlaunį. – Turi galvoje tą Šekspyro teatrą?

– Na, jis sakosi esąs pensijoje. Žinai, tuos menininkus. Tokie jau jie, nuotaikos žmonės, – Bilas staiga nėrė prie žemės ir niūniuodamas sau panosėje įsikibo Liusės sijono palankos.

– Čia vaidino „Otelą“, – tarė Liusė po minutėlės, kai bent kiek apsiprato. – „Audrą“, „Romeo ir Džiuljetą“. Mes stovime beveik ten, kur buvo parašytos pačios didingiausios meilės istorijos.

– Tiesą pasakius, tu stovi žemės riešutų kevaluose.

– Kodėl tu vis turi ką nors leptelėti? Juk čia nuostabu!

– Atsiprašau, net neįtariau, kad mums reikia skirti laiko Šekspyrui garbinti, – atsiliepė padaras tik švepluodamas, nes tarp atsikišusių dantų laikė suspaudęs adatą. – Stovėk ramiai.

– Ai! – suriko Liusė, kai Bilas skaudžiai įdūrė jai į kelį. – Ką darai?

– Perrengsiu tave. Tie prasčiokai moka nemenkus pinigus už kvailus pasirodymus, bet jie tikisi, kad aktoriai turi būti scenoje, – Bilas mitriai darbavosi, atsargiai traukdamas ilgą juodą suknią iš Versalio, lankstydamas ir raukdamas ją taip, kad sugultų klostėmis prie šonų. Numetęs ant žemės juodąjį peruką, suėmė Liusės plaukus į garbanotą kuodą. Tada pamatė merginos pečius tebegobiančią aksominę skraistę. Nutraukė minkštą medžiagą – Liusė juto, kaip skraistė slysta pečiais žemyn. Galop Bilas viena ranka laikydamas didžiulę lazdą patrynė ją tarp delnų ir susuko aksominę skraistę į aukštą jakobinų apykaklę.

– Bilai, tai rimtai bjauru.

– Tylėk, – atšovė tas. – Kitą kartą pasirūpink, kad turėčiau daugiau vietos. Manai, kad man labai patinka kurpti iš niekniekių? Visai ne, – jis mostelėjo galva į pašaipiai klykaujančią minią. – Laimei, dauguma jų per girti, kad pastebėtų salės gale iš šešėlio išlendančią merginą.

Bilas buvo teisus – niekas į juos nežiūrėjo. Visi riedamiesi spaudėsi arčiau scenos. Tai buvo paprasčiausia pakyla, pakelta nuo žemės per penkias pėdas, tad stovėdama šėlstančios minios gale Liusė vargiai ką ir tematė.

– Ei, jūs ten! – iš galo šūktelėjo vaikėzas. – Neverskite mūsų laukti visą dieną!

Už minios, aukščiau, buvo trimis pakopomis sustatyti suolai žiūrovams, o paskui nieko – ovali skylė lubose, pro kurią švietė blyškiai melsvas vidurdienio dangus. Liusė dairydamasi ieškojo savęs praeityje. Danielio.

– Mes „Globe“ teatro atidaryme, – nutarė Liusė. Ji prisiminė Danielio žodžius, pasakytus po persikų medžiais „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. – Danielis pasakojo, kad mes čia buvome.

– Tai jau tikrai, buvai čia, – pritarė Bilas, – prieš keturiolika metų. Sėdėjai vyresniajam broliui ant peties. Jūsų šeima žiūrėjo „Julijų Cezarį“.

Bilas pakibo ore per pėdą nuo merginos. Atrodė nelabai viliojančiai, bet aukšta apykaklė aplink kaklą lyg ir išlaikė formą. Liusė buvo beveik panaši į prabangiai apsirėdžiusias aukštutinėse eilėse sėdinčias damas.

– O Danielis? – paklausė ji.

– Jis buvo artistas...

– Ei!

– Taip vadino aktorius, – Bilas pavartė akis. – Jis tuomet tik pradėjo vaidinti. Visiems kitiems žiūrovams jo vaidyba atrodė visiškai neįsidėmėtina. Tačiau trejų metukų Liusindai, – Bilas patraukė pečiais, – širdyje įsiplieskė liepsna. Nuo to laiko tik ir kliedėjai apie sceną. Šiąnakt tavo didžioji valanda.

– Aš – aktorė?

Ne. Jos draugė Kelė – aktorė, o ne ji. Per paskutinį semestrą, kol Liusė dar mokėsi Doverio mokykloje, Kelė meldė kartu su ja eiti į aktorių atranką „Mūsų miesteliui“. Prieš perklausą jos abi repetavo kelias savaites. Liusė gavo vaidmenį su vienu sakiniu, o Kelė visus pribloškė suvaidinusi Emilę Veb. Liusė iš užkulisių žavėdamasi ir didžiuodamasi stebėjo draugę. Kelė būtų kažin ką pardavusi, kad galėtų praleisti senajame „Globe“ teatre bent minutę, jau nekalbant apie lipimą ant scenos.

O tada Liusė prisiminė perbalusį Kelės veidą, kai ji pamatė angelų mūšį su Atstumtaisiais. Kas nutiko jai, kai Liusė iškeliavo? Kur dabar Atstumtieji? Kaip Liusė paaiškintų Kelei ar jos tėvams viską, kas vyko, jei vis dėlto Liusė kada nors grįžtų atgal į tą gyvenimą?

Liusė suvokė, kad ji negrįš, kol nesuras, kaip viską sustabdyti. Kol neatšauks prakeiksmo, kuris persekiojo ją ir Danielį, versdamas iš naujo išgyventi po nelaiminga žvaigžde užgimusią meilę.