Лорен Кейт - Aistringieji

– Iš kur gavai tą suknelę? Ar Ana Bolein staiga nusileido iš Marso? – sukikeno jis. – Visą laiką maniau, kad ji iš Viltšyro.

Liusė įnirtingai mąstė, apie ką jis. Ji vaidina Aną Bolein? Ji niekada neskaitė šios pjesės, bet Danielio kostiumas leido suprasti, kad jis vaidina karalių Henriką VIII.

– Ponas Šekspyras, oi... Vilis, pamanė, kad atrodys gerai...

– Ak, Vilis taip manė? – išsišiepė Danielis, nėmaž netikėdamas ja, bet jam tai nerūpėjo. Keista buvo justi, kad ji gali daryti ar sakyti beveik bet ką, ir Danielis vis tiek tuo žavėsis. – Tu truputį kvaištelėjai, tiesa, Liusinda?

– Aš... na...

Vaikinas perbraukė jai skruostą pirštu.

– Žaviuosi tavimi.

– Ir aš tavimi, – žodžiai patys išsiveržė jai iš burnos, po kelių išlementų melagysčių jie atrodė tokie tikri ir teisingi. Lyg būtų iškvėpusi ilgai laikytą orą. – Vis galvojau, daug galvojau ir norėjau tau pasakyti, kad... kad...

– Taip?

– Tiesa ta, kad tai, ką jaučiu tau giliau nei garbinimas, – ji prispaudė abi rankas prie širdies. – Pasitikiu tavimi. Pasitikiu tavo meile. Žinau, kokia ji stipri, ir kokia nuostabi, – Liusė suprato, kad jai nesiseka pasakyti tai, ką iš tiesų norėjo – juk turėjo būti kita, kitu laiku, ir Danielis, supratęs, kas ji, ir iš kur atvyko, būtų tuojau pat užsičiaupęs ir liepęs jai iškeliauti. Bet gal, jei ji atsargiau rinks žodžius, Danielis supras. – Gali atrodyti, kad kartais aš... aš pamirštu, ką man reiški ir ką aš reiškiu tau, bet giliai širdyje... žinau. Žinau, nes mums skirta būti kartu, myliu tave, Danieli.

– Tu... tu myli mane? – vaikinas atrodė pritrenktas.

– Žinoma, – Liusė vos nenusijuokė, kaip tai buvo akivaizdu, bet tada prisiminė – net nenutuokia, į kokią praeitį pateko. Galbūt šiame gyvenime jie tik droviai susižvilgčiodavo.

Danielio krūtinė sunkiai kilnojosi, apatinė lūpa pradėjo drebėti.

– Norėčiau, kad pabėgtum su manimi, – skubiai tarė. Balsas skambėjo šiek tiek beviltiškai.

Liusė norėjo surikti „taip!“, bet kažkas ją sulaikė. Taip lengva užsimiršti, kai Danielio kūnas prisiglaudęs taip arti, kai ji jaučia karštį, sklindantį nuo jo odos, jo širdies plakimą pro marškinius. Ji jautėsi taip, lyg dabar galėtų pasakyti jam bet ką – pradedant tuo, kaip nuostabiai didinga mirti jo rankose Versalyje, ir baigiant tuo, kokia priblokšta jaučiasi, žinodama, kiek kančių jam teko patirti. Tačiau ji susilaikė: mergina, kuria jis ją laikė, tame amžiuje apie tokius dalykus nekalbėtų, nieko apie tai nežinotų. Nežinotų ir Danielis. Tad, kai Liusė galop prasižiojo, balsas taip ir užsikirto.

Danielis pridėjo prie lūpų pirštą.

– Palauk. Kol kas nepulk prieštarauti. Leisk man tinkamai paklausti. Kantrybės, mano meile.

Jis dirstelėjo pro suskilusias spintos duris į uždangą. Nuo scenos sklido sveikinimo šūksniai. Publika kriokė iš juoko ir plojo. Liusė net nesuprato, kad pjesė jau prasidėjusi.

– Tai mano pasirodymas, tuojau pasimatysime, – jis pakštelėjo merginai į kaktą ir nėrė į sceną.

Liusė norėjo leistis jam iš paskos, bet priėjusios dvi žmogystos sustojo kaip tik už spintos durų.

Durys girgžtelėjo ir į vidų įplasnojo Bilas.

– Tau vis geriau sekasi, – pareiškė klestelėdamas ant senų perukų krūvos.

– Kur slėpeisi?

– Kas, ar aš? Niekur. Nuo ko turėčiau slėptis? – paklausė chimera. – Toji mažutė apgaulė su drabužiais buvo beveik geniali, – tarė jis keldamas rankutę tarsi norėtų sumušti delnais.

Visada būdavo nemalonu prisiminti, kad Bilas lyg įkyri musė ant sienos tupėdavo netoliese per kiekvieną susitikimą su Danieliu.

– Tai tikrai taip ir lauksiu iškėlęs ranką? – Bilas lėtai nuleido letenėlę.

Liusė nekreipė į jį dėmesio. Krūtinėje buvo sunku, lyg koks negerumas nusėdo. Vis skambėjo ausyse beviltiškas Danielio balsas, kai jis paprašė pabėgti su juo. Ką tai reiškė?

– Šiąnakt aš mirsiu. Tiesa, Bilai?

– Na... – šis nudelbė akis. – Taip.

Liusė sunkiai nurijo seiles.

– Kur Liusinda? Turiu vėl įeiti į ją, kad suprasčiau, kas vyko šiame laike, – ji pastūmė spintos duris, bet Bilas griebė už suknelę juosiančio kaspino ir patraukė ją atgal.

– Klausyk, vaikuti, trimatės kelionės negali būti tavo vienintelis ėjimas. Manyk, kad tas įgūdis – specialioms progoms, – Bilas papūtė lūpas. – Ir ką, manai, čia sužinosi?

– Pirmiausia, nuo ko jai reikia pabėgti. – Nuo ko Danielis ją gelbėja? Ar ji susižadėjusi su kuo nors kitu? Gyvena su žiauriu dėde? Pateko į karaliaus nemalonę?

– Ajajai, – Bilas krapštėsi viršugalvį. Sklido džeržgiantis garsas lyg kas nagais brėžtų per lentą. – Matyt, kažkur padariau pedagoginę klaidą. Tu manai, kad yra reikalas tau kiekvieną kartą mirti?

– O nėra? – Liusė juto, kaip veidas nuo liūdesio vysta.

– Noriu pasakyti, kad tavo mirtys tikrai nėra beprasmės...

– Bet kai miriau Lizos viduje, viską jutau – ji tikėjo, kad liepsnos išlaisvina ją. Ji buvo laiminga, nes vedybos su karaliumi būtų reiškusios gyvenimą nuolat meluojant. O Danielis galėjo ją nužudydamas išgelbėti.

– Oi, širdele, nejaugi rimtai taip manai? Kad tave ištinka mirtys dėl netikusių vedybų ar kažkas panašaus?

Stabdydama staiga ištryškusias ašaras, Liusė stipriai užmerkė akis.

– Kažkas turi būti. Privalo. Kitaip nėra prasmės.

– Prasmė yra , – atšovė Bilas. – Tu miršti ne šiaip sau. Ir ne dėl tokios menkos priežasties. Negali tikėtis taip staiga imti ir viską suprasti.

Iš nevilties sudejavusi Liusė trenkė kumščiu į spintos šoną.

– Suprantu, ko nerviniesi, – galop tarė Bilas. – Patyrei trimatę kelionę ir manai, kad supratai Visatos paslaptį. Bet ne visada viskas taip paprasta ir lengva. Nusiteik chaosui. Pasiduok jam. Tau vis dar reikia kiek įmanoma mokytis iš kiekvieno gyvenimo, į kurį patenki. Gal galų gale tai duos kokių vaisių. Galbūt liksi su Danieliu... o gal nuspręsi, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų nei...

Juos nustebino pasigirdęs šlamesys. Liusė dirstelėjo pro spintos duris.

Vyras, maždaug penkiasdešimties metų su pražilusia smaila barzdele ir nedideliu atsikišusiu pilvuku, stovėjo visai už suknelę vilkinčio aktoriaus. Jiedu šnabždėjosi. Kai mergina truputį pasuko veidą, scenos šviesos apšvietė jos profilį. Nuo to vaizdo Liusė sustingo – mažutė nosytė, dailios lūpos, padažytos rožine pudra. Tamsiai rudas perukas su keliomis po juo kyšančiomis ilgų plaukų sruogomis. Nuostabaus grožio auksinė suknelė.

Tai Liusinda, apsirengusi kaip Ana Bolein ir visiškai pasiruošusi eiti į sceną.

Liusė kyštelėjo galvą iš spintos. Nervinosi, net neteko žado, bet netikėtai įsidrąsino: jei tai, ką pasakojo Bilas – tiesa, laiko liko nedaug.

– Bilai? – sušnabždėjo ji. – Man reikia, kad padarytum tą dalykėlį, kai sustabdai laiką, kad galėčiau...

– Ša! – sušnypštė Bilas taip griežtai, kad Liusei tapo aišku, jog turės manytis pati viena. Jai teko tiktai laukti, kol tas vyras pasitrauks, kad Liusinda liktų viena.

Netikėtai Liusinda žengė arčiau spintos, kur slėpėsi Liusė. Ranka siekė auksinio apsiausto visai Liusei prie peties. Sulaikiusi kvapą ji ištiesė ranką ir sunėrė pirštus su Liusindos pirštais.

Ši aiktelėjo, plačiai atidarė duris ir įsistebeilijo Liusei į akis taip, jog rodės tuojau supras kai ką svarbaus. Grindys jiedviem po kojų atrodė ima siūbuoti. Liusei apsvaigo galva, užsimerkusi ji juto tarsi siela paliktų kūną. Matė iš šalies save – keistą suknelę, kurią Bilas buvo skubiai sukurpęs, matė laukinę baimę savo akyse. Ranka jos rankoje buvo trapi, tokia švelni, kad vos juto ją.