Лорен Кейт - Aistringieji

Angelas šalia Arianos taip pat buvo ramesnis nei įprastai. Anabelė spoksojo į nakties tolį. Jos sparnai buvo tamsaus sidabro, beveik alavo spalvos. Platūs ir raumeningi. Jie driekėsi virš jos ir Arianos tarsi didelė apsauginė siena. Jau seniai Danielis nebuvo jos matęs.

Gabė sustojo Arianai bei Anabelei už nugarų ir atsisuko į kitą pusę – Rolandą, Molę ir Kemą, kurie dengėsi viena šiurkštaus kailio antklode. Buvo užsimetę ją ant sparnų. Kitaip nei angelai kitapus laužo, demonai drebėjo.

– Nesitikėjome šiąnakt jus čia išvysti, – išrėžė jiems Gabė, – ir tikrai nesidžiaugiame matydami.

– Su mumis tai irgi susiję, – šiurkščiai atrėžė Molė.

– Ne taip pat, kaip su mumis, – užginčijo Ariana. – Danielis niekada nesidės prie jūsų.

Jei Danielis nebūtų prisiminęs, kur sėdėjo tame susirinkime prieš tūkstantį metų, būtų visai nepastebėjęs savęs praeityje. Praeities Danielis sėdėjo vienas, grupės viduryje, kaip tik to paties akmens kitoje pusėje. Danielis pasisuko, kad geriau matytų.

Jo ankstesniojo „aš“ sparnai stūksojo už nugaros didžiuliai lyg burės ir ramūs kaip naktis. Kol kiti kalbėjosi apie jį taip, lyg jo čia nebūtų, praeities Danielis elgėsi tarsi ir jis būtų vienintelis pasaulyje. Metė į ugnį pilnas saujas sniego, stebėjo, kaip sušalę grumstai šnypšdami virsta garais.

– Ak, nejaugi? – atsiliepė Molė. – Tai gal pasistengsi paaiškinti, kodėl jis kiekvieną gyvenimą vis po truputį artinasi prie mūsų? Kodėl kiekvieną kartą Liusei susprogus keiksnoja Dievą? Abejoju, ar ten aukštai tai labai gerai priimama.

– Jam skaudu! – Molei suriko Anabelė. – Tu nesuprasi, nes nežinai, ką reiškia mylėti, – vilkdama sparnų galiukus per sniegą, pribėgusi prie Danielio, kreipėsi tiesiai į jį. – Tai tik laikini nuosmukiai. Mes visi žinome, kad tavo siela švari. Jei norėtum galop pasirinkti kieno nors pusę, rinkis mus, Danieli, jei kada nors...

– Ne.

Labai aiškiai ir tvirtai ištartas žodis privertė Anabelę atsitraukti taip greitai, lyg Danielis būtų išsitraukęs ginklą. Praeities Danielis nežiūrėjo nė į vieną puolusių angelų. O už akmens juos stebintis prisiminė, kas nutiko per šį susirinkimą ir net sudrebėjo nuo siaubingo užmarštin nugrūsto prisiminimo.

– Jei neini su jais , – kreipėsi į Danielį Rolandas, – tai kodėl tau neprisidėjus prie mūsų? Kiek man žinoma, Pragare nėra blogiau nei tai, kam save pasmerki, kai kiekvieną kartą netenki jos.

– Ak, kaip pigiai bandai nupirkti, Rolandai! – įsiterpė Ariana. – Net ne tą turi galvoje. Negali tuo tikėti, – kalbėdama ji grąžė rankas. – Taip sakai tik provokuodamas mane.

Arianai už nugaros Gabė padėjo ranką jai ant peties. Jų sparnų galiukai susilietė, tarp merginų tvykstelėjo ryškus sidabro blyksnis.

– Ariana nori pasakyti, kad Pragaras niekada nebuvo geresnis pasirinkimas. Nesvarbu, kad ir koks baisus būtų Danielio skausmas. Jam yra vienintelė vieta. Vienintelė mums visiems. Matote, kokie apgailėtini Atstumtieji.

– Gal išvaduok mus nuo pamokslavimo, ką? – pertraukė ją Molė. – Gal kokioms choristėms tavo smegenų plovimas padarytų įspūdį, o man nerūpi ir nemanau, kad Danieliui būtų įdomu.

Angelai ir demonai atsisukę sužiuro į jį, lyg visi jie būtų padėties šeimininkai. Septynios poros sparnų skleidė švytinčią sidabriškai auksinės spalvos aurą. Septynias sielas pažinojo taip gerai, kaip pats save.

Net slėpdamasis už akmens Danielis juto, kaip jam trūksta oro. Prisiminė šią akimirką – tiek daug iš jo reikalavo. Tada, kai neturėjo jėgų, nes buvo sudaužyta širdis. Juto, koks grasinamas Gabės maldavimas vėl prisijungti prie dangaus karių. Ir Rolando – dėtis prie Pragaro. Danielis juto net tą vienintelį žodį, kurį lyg keistą vaiduoklį išleido iš burnos per tą susirinkimą – „ne“.

Lėtai, jausdamas, kaip apima blogumas Danielis prisiminė dar kai ką. Ar tai tas „ne“? Jis ne šitą turėjo galvoje. Tą akimirką Danielis vos neištarė „taip“.

Tai buvo naktis, kai jis vos nepasidavė.

Dabar jam degė pečiai. Staigus noras išskleisti sparnus vos neparklupdė jo ant kelių. Viduje sukosi, pynėsi gėda su siaubu. Širdyje kilo troškimas – taip ilgai gniaužtas savyje.

Aplinkui laužą esančiųjų rate Danielis pažvelgė į Kemą.

– Tu šiandien neįprastai tylus.

Kemas atsiliepė ne tučtuojau.

– O ką nori, kad pasakyčiau?

– Tu kartą buvai tokioje padėtyje. Pats žinai ...

– Ir kokių žodžių iš manęs lauki?

Danielis atsiduso.

– Ko nors žavaus ir įtikinančio.

Anabelė suprunkštė.

– Arba ko nors sukto ir visiškai piktavališko.

Visi laukė. Danielis norėjo šokti iš už akmens ir tempti savo praeities Danielį iš ten. Bet negalėjo. Jo Pranešėjas atnešė jį čia ne šiaip sau. Turi dar kartą viską išgyventi.

– Tu įklimpai, – ištarė Kemas. – Manai, kad tik todėl, jog kada nors buvo pradžia ir kad dabar esi kažkur viduryje, turi būti pabaiga. Bet mūsų pasaulis neparemtas teleologija. Tai chaosas.

– Mūsų pasaulis ne toks pat, kaip jūsų, – įsiterpė Gabė.

– Nėra kelio ištrūkti iš šio ciklo, Danieli, – toliau dėstė Kemas. – Ji negali jo pertraukti, kaip negali ir tu. Rinkis Dangų arba Pragarą, man nerūpi, ir tau taip pat. Tai nieko nepakeis...

– Gana, – spigiai pertraukė Gabė. – Skirtumas yra . Jei Danielis pasirinks, kam jis priklauso, tai Liusinda... tada Liusinda...

Bet ji negalėjo tęsti toliau. Tarti tuos žodžius – šventvagystė, ir ji negalėjo to daryti. Parkrito sniege ant kelių.

Už akmens Danielis stebėjo, kaip jo ankstesnis „aš“ tiesia ranką Gabei ir kelia ją nuo žemės. Stebėjo, kaip visa tai vyksta jam prieš akis – lygiai taip pat, kaip ir prisiminė.

Jis pažvelgė į jos sielą, matė, kaip ryškiai toji liepsnoja. Atsisuko atgal ir pamatė kitus – Kemą, Rolandą, Arianą, Anabelę, netgi Molę – ir pagalvojo: „Kiek ilgai jam teks tempti juos visus per tuos tragiškus įvykius.“

Ir kam?

Liusinda. Ir pasirinkimas, kurį jiedu padarė labai seniai ir vis kartoja, – iškelti meilę aukščiau visko.

Tą naktį fiorduose jos naujai išsivaliusi paskutinįjį kūną siela sklandė, dar nebuvo apsigyvenusi. Kas jei nustotų jos siekęs? Danielis buvo pavargęs iki širdies gelmių. Nežinojo, ar dar turi savyje jėgų.

Stebėdamas savo praeities kovą, jusdamas, kaip ateina metas, kai jis visiškai palūš, Danielis prisiminė, ką turi daryti. Tai buvo pavojinga. Uždrausta. Tačiau neišvengiama. Dabar bent jau suprato, kodėl iš ateities nukeliavo į tokius senus laikus – suteikti sau jėgų, padėti išlikti nesusitepusiam. Šią lemiamą praeities akimirką jis susilpnėjo. Ateities Danielis negalėjo leisti, kad ta silpnybė užaugtų ir tęstųsi per visą istoriją, negalėjo leisti, kad ji užgniaužtų jo su Liusinda šansus.

Tad jis pakartojo, kas jam nutiko prieš devynis šimtus metų. Šiandien jis padarys pakeitimų, susidėdamas su... ne – perrašydamas praeitį.

Susiliejimas.

Vienintelis kelias.

Jis pamankštino pečius, išskleidė į tamsą virpančius sparnus. Juto, kaip šie suplaka vėjyje. Šviesos pluoštas nudažė dangų per šimtą pėdų jam už nugaros. Šviesa buvo tokia ryški, kad užtektų apakinti mirtingajam, tokia ryški, kad septyni besiginčijantys angelai ją pastebėtų.

Kitapus akmens kilo sambrūzdis. Šūksniai bei aikčiojimai, sparnų plakimas buvo girdėti vis arčiau.

Pakilęs nuo žemės Danielis skrido taip greitai ir atkakliai, kad Kemui apėjus aplink akmenį, jis jau plasnojo virš jo. Prasilenkė per sparno ilgį, bet Danielis vis skrisdamas smigo žemyn į savo praeities „aš“ tokiu greičiu, kokiu jį nešė meilė Liusei.