Лорен Кейт - Aistringieji

Ji mirktelėjo, ir Liusinda mirktelėjo, o paskui Liusė nebejuto jokio delno. Pažvelgusi žemyn pamatė, kad jos delnas tuščias. Ji buvo tapusi ta mergina, kurią laikė. Skubiai sugriebusi apsiaustą užsimetė jį ant pečių.

Vienintelis kambaryje esantis žmogus buvo tas vyras, kuris šnabždėjosi su Liusinda. Ji suprato, kad tai Viljamas Šekspyras. Viljamas Šekspyras . Ji pažinojo šį vyrą. Jie, visi trys – Liusinda, Danielis ir Šekspyras – buvo draugai . Buvo tokia viena vasaros popietė, kai Danielis nusivedė Liusindą pas Šekspyrą į namus Stratforde. Leidžiantis saulei jie sėdėjo bibliotekoje, ir kol Danielis prie lango piešė eskizus, Vilis uždavinėjo jai klausimą po klausimo, visą tą laiką įnirtingai užsirašinėdamas apie tai, kaip ji pirmą kartą sutiko Danielį, ką pajuto jam, ar mano, kad vieną dieną galėtų jį pamilti.

Be Danielo, Šekspyras buvo vienintelis, žinantis paslaptį apie tai, kas iš tiesų yra Liusinda – kokia jos lytis, ir apie jų meilius jausmus, kuriais porelė džiaugėsi nulipę nuo scenos. Mainais už paslapties laikymą Liusinda saugojo kitą paslaptį – Šekspyras tą vakarą buvo „Globe“ teatre. Visi kiti manė, jog jis Stratforde, ir yra perdavęs teatro valdymą ponui Fletčeriui. Tačiau Viljamas slapta pasirodė teatre pjesės premjeros vakarą.

Kai Liusinda grįžo prie Viljamo, šis įdėmiai pažvelgė jai į akis.

– Tu pasikeitei.

– Aš... ne, aš ta pati, – ji juto ant pečių minkštą brokatą. – Taip, radau apsiaustą.

– Tai čia dėl to? – vyras nusišypsojęs pamerkė jai akį. – Tau tinka.

Tada Šekspyras uždėjo jai ant peties ranką taip, kaip visada darydavo prieš duodamas nurodymus.

– Klausyk, visi jau žino jūsų istoriją. Ant scenos visi matys tave, o tau nei kalbėti, nei daryti neteks labai daug. Bet Ana Bolein yra kylanti dvaro žvaigždė. Tavo likimas – visų jų rankose, – Vilis nurijo seiles. – Be to, nepamiršk, baigdama žodžius nesuklysk. Turi jau būti nulipusi nuo scenos ir pasiruošusi šokiui.

Liusė juto, kaip pjesės eilutės viena po kitos praskrieja galvoje. Kai ji bus ant scenos ir ateis metas, žodžiai patys liesis. Ji buvo pasirengusi.

Žiūrovai vėl suriaumojo, nugriaudėjo plojimai. Ant scenos plūstelėjo aktoriai, jie grūdosi ir aplink ją. Šekspyras jau buvo spėjęs dingti. Liusė matė Danielį kitame scenos krašte. Jis stovėjo aukščiau už kitus – toks didingas ir nenusakomai nuostabus.

Atėjo eilė į sceną žengti jai. Buvo pokylio pas lordą Volšį scenos pradžia, kur karalius – Danielis – vaidino su įmantria kauke prieš pirmą kartą paimdamas Aną Bolein už rankos. Jiedu turėjo šokdami be galo pamilti vienas kitą. Ten turėjo prasidėti romanas, pakeitęs viską.

Pati pradžia.

Tačiau Danieliui tai visai nebuvo pradžia.

Liusindai, o ir jos vaidinamam personažui, ši meilė prasidėjo iš pirmo žvilgsnio. Vos pamačiusi Danielį, Liusinda pasijuto, lyg tai būtų pirmas tikras ją apėmęs jausmas, visai kaip Liusei „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Visas pasaulis staiga pasirodė kitoks.

Liusė negalėjo patikėti, kiek daug žmonių susigrūdo į „Globe“ teatrą. Jie kone lipo aktoriams ant galvų, spaudėsi taip arti scenos, kad bent dvi dešimtys žiūrovų buvo pasirėmę alkūnėmis į sceną. Ji užuodė tuos žmones. Girdėjo, kaip jie kvėpuoja.

Ir vis dėlto kažkokiu būdu Liusė jautėsi rami, netgi įgavo naujų jėgų, tarsi dėmesys nebūtų sukėlęs baimės, o atvirkščiai – atgaivinęs.

Tai buvo pokylio scena. Liusę supo Anos Bolein freilinos – ji vos nenusikvatojo, kokios juokingos buvo tos aplinkui esančios „damos“. Paauglių berniokų Adomo obuoliai, apšviesti scenos žibintų, kyšojo labai aiškiai. Nuo prakaito jų storų suknelių pažastyse ryškėjo apvalios dėmės. Kitoje scenos pusėje Danielis su savo palyda nė kiek nesigėdydamas spoksojo į ją, o veidas švytėjo meile. Liusė be didelių pastangų suvaidino savo vaidmenį, slapta svaičiodama į Danielį susižavėjimo kupinus žvilgsnius – tiek, kad sukeltų jo ir žiūrovų susidomėjimą. Ji netgi improvizavo vieną judesį – nubraukė plaukus atidengdama ilgą, blyškų kaklą – tai buvo aiški užuomina apie tai, kas, kaip visiems buvo žinoma, laukė tikrosios Anos Bolein.

Prie Liusės iš abiejų šonų prisiartino du aktoriai. Jie vaidino didikus – lordą Sandsą ir lordą Volšį.

– Damos, jūs nesilinksminate. Ir kas dėl to kaltas, ponai? – sududeno lordas Volšis. Jis buvo pokylio šeimininkas ir piktadarys, aktorius vaidino neįtikėtinai įsijautęs.

Tada jis atsisuko ir nudelbė žvilgsniu Liusę. Ši sustingo.

Lordą Volšį vaidino Kemas.

Liusė negalėjo nei šaukti, nei keiktis, nei pabėgti. Dabar ji buvo profesionali aktorė, tad likusi visai rami pasisuko į Volšio draugą, lordą Sandsą, kuris juokdamasis tarė savo žodžius:

– Raudonasis vynas pirma nurausvint turi blyškius jų skruostus.

Kai atėjo eilė įsiterpti Liusindai, jos kūnas virpėjo, ji slapčia dar dirstelėjo į Danielį. Violetinės jo akys užglaistė tą žvarbą, kurią mergina juto. Jis tikėjo ja.

– O, pone Sandsai, jūs lošiate labai linksmai , – Liusė girdėjo save tariant puikiausiai nutaisytu erzinamu tonu.

Tada Danielis žengė į priekį, ir suskambo trimitas, sudundėjo būgnas. Prasidėjo šokiai. Jis paėmė Liusės ranką, kai prakalbo, žodžiai buvo skirti jai, o ne žiūrovams, kaip kitų aktorių kalbos.

– Švelniausia kada nors liesta rankelė, – tarė jis. – O, groži, nepažintas iki šiolei , – kalbėjo, lyg eilutės būtų buvusios parašytos jiems.

Jiedu pradėjo šokti, ir Danielis nė akimirką nenuleido žvilgsnio nuo Liusės. Jo akys buvo aiškios kaip krištolas, violetinės ir taip įdėmiai žvelgė, kad Liusei vos neplyšo širdis. Ji visą laiką žinojo, kad vaikinas myli ją, bet iki šios akimirkos, kai priešais visą tą minią šoko su juo ant scenos, niekada rimtai nesusimąstė, ką tai reiškia.

O tai reiškė, jog kai kiekviename gyvenime ji pirmą kartą pamatydavo Danielį, jis ją jau mylėdavo. Kiekvieną kartą. Ir taip buvo visą laiką. Ir kiekvieną kartą jai tekdavo iš naujo pamilti jį. Danielis niekada nespaudė jos, niekada nevertė pamilti. Kiekvieną kartą turėdavo užkariauti ją iš naujo.

Danielio meilė jai buvo lyg vientisa, nepertraukiama srovė. Tai buvo tyriausia meilės forma, tyresnė net už tą jausmą, kurį mainais pasiūlydavo Liusė. Jo meilė liejosi be pertrūkių, nenustojamai. Kai Liusės meilė sulig kiekviena mirtimi būdavo nušluojama, Danielio jausmai su laiku tik augo, driekėsi per amžinybę. Kokia galinga, stipri toji meilė turėtų dabar būti? Liusei tą buvo per sunku suvokti.

Jis taip stipriai ją mylėjo ir vis tiek kiekvieną gyvenimą iš naujo turėdavo laukti, kol ji atsilieps į jausmus.

Jiedu vis šoko kartu su aktorių trupe, paklusdami muzikai, leisdamiesi jos nešami, ir vėl grįždami ant scenos jau drąsesniems, ilgesniems ir įmantresniems šokio žingsniams, kol galų gale šoko visi iki vieno.

Baigiantis veiksmui, nors scenarijuje to nebuvo parašyta ir spoksojo netoliese stovintis Kemas, Liusė skubiai suspaudė Danieliui ranką ir prisitraukė jį arčiau, prie vazonuose susodintų apelsinmedžių. Vaikinas pažvelgė taip, lyg ji būtų netekusi proto ir pabandė nusitempti Liusę prie ženklo, nurodyto scenarijuje.

– Ką darai? – sumurmėjo jis.

Jis jau suabejojo ja tada, užkulisiuose, kai Liusė bandė laisvai išlieti savo jausmus. Ji privalo priversti jį patikėti jos meile. Juolab jei Liusinda šią naktį mirs, suprasti jos meilės gelmę jam gali reikšti viską. Tai padėtų jam išlikti, mylėti ją dar šimtus metų, iškęsti visą skausmą ir sunkumus, kuriuos ji pati regėjo, iki pat dabarties.