Лорен Кейт - Aistringieji

Liusė žinojo, kad scenarijuje taip neparašyta, bet sustabdyti savęs negalėjo – apkabinusi Danielį pabučiavo jį.

Tikėjosi, kad jis stabdys ją, tačiau užuot taip pasielgęs, griebė ją į glėbį ir ėmė taip pat bučiuoti. Stipriai ir aistringai, atsakydamas su tokia meile, kad Liusė pasijuto taip, lyg jiedu skristų, nors suprato, jog kojomis stovi ant žemės.

Akimirką žiūrovai tylėjo. Tada pradėjo pašaipiai rėkauti ir švilpti. Kažkas metė į Danielį batą, bet šis nekreipė į jį dėmesio. Vaikino bučiniai bylojo Liusei, kad jis tiki ja, kad supranta, kaip giliai ji myli jį, bet mergina norėjo būti visiškai tikra.

– Visada tave mylėsiu, Danieli, – tik šie žodžiai atrodė ne visai teisingi, nepakankamai atskleidžiantys jausmą. Turėjo priversti jį suprasti, ir teeina skradžiai, kas bus paskui, jei pakeis istoriją, tebūnie. – Visada rinksiuosi tik tave, – taip, tai tie žodžiai. – Kiekviename gyvenime rinksiuosi tik tave. Taip, kaip tu pasirinkai mane. Amžinai.

Jo lūpos prasivėrė. Ar patikėjo ja? Ar jis jau žino? Tai buvo pasirinkimas, ilgam laikui giliai širdyje užgimęs pasirinkimas, kuris apėmė toliau, nei Liusė kada nors galėjo suvokti. Už to slypėjo kažkas galinga. Kažkas nuostabaus ir...

Virš galvos, tarp virvių, ištemptų virš scenos, pradėjo suktis šešėliai. Liusės kūną išmušė karštis, verčiantis trūkčioti, trokštant liepsningo išsilaisvinimo, kuris, ji žinojo, jau artinasi.

Danielio akyse suspindo skausmas.

– Ne, – sušnabždėjo jis. – Prašau, dar neišeik.

Kažkokiu būdu viskas prasidėjo jiems nesitikint.

Kai Liusės praeities kūną apgaubė liepsnos, nuaidėjo tarsi patrankos salvė, bet ji nebūtų galėjusi užtikrinti. Akys nuo ryškumo apraibo, ir ji išmesta iš Liusindos kūno, nuskriejo tolyn į orą, į tamsą.

– Ne! – šaukė Liusė, kai ją apsupo Pranešėjo sienos. Per vėlai.

– Kokios problemos? – susirūpino Bilas.

– Aš buvau nepasiruošusi. Žinojau, kad Liusinda turi mirti, bet aš... aš tik... – ji tarsi stovėjo ant slenksčio ir būtų tuoj tuoj supratusi kažką labai svarbaus apie ką tik padarytą pasirinkimą visą laiką mylėti Danielį. O dabar viskas – visos paskutinės akimirkos su Danieliu ir jis pats – dingo liepsnose kartu su jos praeities kūnu.

– Na, nelabai ką teliko matyti, – tarė Bilas. – Įprasti dalykai, kas nutinka, kai pastatas užsidega – dūmai, liepsnojančios sienos, žmonės rėkia ir skuodžia prie išėjimo, trypdami po kojomis tuos, kuriems nepasisekė – vaizdas maždaug toks. „Globe“ teatras sudegė iki pamatų.

– Ką? – Liusei net pasidarė bloga. – Aš sudeginau „Globe“? Žymiausio Anglijos istorijoje teatro pastato padegimas tikrai turėjo atsiliepti vėlesniems įvykiams.

– Oi, tik jau taip nesusireikšmink. Tai vis tiek turėjo įvykti. Jei tu nebūtum užsiliepsnojusi, ant scenos stovinti patranka būtų nepataikiusi ir viską susprogdinusi.

– Tai daug svarbiau nei tik aš ir Danielis. Visi tie žmonės...

– Klausyk, motina Terese, tą naktį niekas nežuvo... išskyrus tave. Niekas net nesusižeidė . Prisimeni, kaip tas girtuoklis iš trečiosios eilės blizgino į tave akis? Jo kelnės užsidegė. Tai blogiausia, kas įvyko. Jautiesi geriau?

– Ne visai. Visai ne.

– O kaip tau pasiūlymas – esi čia tam, kad pasijustum kalta ar bandytum pakeisti praeitį. Yra scenarijus, turi savo įėjimus ir išėjimus.

– Nebuvau pasiruošusi išeiti.

– Kodėl ne? „Henrikas VIII“ vis tiek gryniausias šlamštas.

– Norėjau suteikti Danieliui vilties. Norėjau, kad jis žinotų, jog visada rinksiuosi tik jį, visada jį mylėsiu. Tačiau Liusinda mirė man nespėjus įsitikinti, ar jis suprato, – Liusė užsimerkė. – Prakeiksmo dalis, tekusi jam, daug blogesnė nei manoji.

– Tai gerai, Liuse!

– Kaip suprasti – gerai? Tai siaubinga!

– Kalbu apie tą perliuką: „Ak, Danielio skausmas yra neaprėpiamai baisesnis nei mano“ – štai ką čia sužinojai. Kuo daugiau suprasi, tuo labiau prisikasi prie prakeiksmo šaknų ir tuo daugiau šansų, kad galų gale surasi, kaip išeiti iš šio užburto rato. Teisingai?

– Aš... aš nežinau.

– Aš žinau. Dabar eime, laukia svarbesni vaidmenys.

Danieliui tekusi prakeiksmo dalis buvo blogesnė. Liusė tą dabar suvokė labai aiškiai. Bet ką tai reiškia? Ji nesijautė nė kiek labiau galinti kaip nors pakeisti. Atsakymas nuo jos pabėgo. Tačiau ji žinojo, kad Bilas dėl vieno dalyko teisus: tame gyvenime ji nieko daugiau negalėjo. Viskas, kas jos galioje – vis grįžti į praeitį.

Keturioliktas skyrius

STATI NUOKALNĖ

CENTRINĖ GRENLANDIJA

1100 M., ŽIEMA

Kai Danielis įžengė, dangus buvo juodas. Už jo likęs Pranešėjas plaikstėsi vėjyje lyg suplėšyta užuolaida, drisko ir tįso gabalais, kol jo draiskanos nukrito ant naktyje mėlynuojančio sniego.

Kūną ėmė stingdyti šaltis. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad nieko aplinkui nėra. Nieko, tik Arkties naktis, kuri, rodės, tęsiasi amžinybę, ir tik kažkur pabaigoje šmėsčiojo menkutė viltis, jog ateis diena.

Dabar jis prisiminė – šie fiordai buvo vieta, kur jis su draugais, puolusiais angelais, darydavo susirinkimus: tik atšiauriai blausi aplinka, žiaurus šaltis už dviejų dienų kelio į šiaurę nuo mirtingųjų Bratalijo gyvenvietės. Bet Liusindos jis čia neras. Ši žemė niekada nebuvo jos praeities dalis, tad čia negali būti nieko, kas pritrauktų jos Pranešėjus.

Tik Danielį. Ir kitus.

Sudrebėjęs vaikinas patraukė per sniegu nuklotą fiordą prie šiltai švytinčio horizonto. Septyniese jau buvo susirinkę aplink ryškią oranžinę laužo liepsną. Iš tolo jų sparnų ratas atrodė lyg milžiniškas švytintis sniego halas. Danieliui nereikėjo skaičiuoti spinduliuojančių jų siluetų, kad žinotų – susirinko visi.

Nė vienas nepastebėjo, kaip jis sniegynais žengia prie susirinkusiųjų. Visada palikdavo vieną sargyboje dėl visa pikta, bet mintis, kad nekviestas svečias atklys iki jų susirinkimo čia, buvo tokia nereali, jog niekas nė neįžvelgė grėsmės. Be to, visi buvo per daug įsitraukę į ginčą, kad būtų pastebėję keliautoją laike, susigūžusį už sustingusio akmens ir slapta besiklausantį.

– Tai laiko švaistymas, – Gabės balsas buvo pirmasis, kurį pavyko išgirsti Danieliui. – Nieko mums tai neduoda.

Gabė labai greitai netekdavo kantrybės. Karo pradžioje jos maištas, palyginti su Danielio, užtrukdavo vos menką sekundės dalį. Nuo to laiko jos atsidavimas savo pusei tik pagilėjo. Ji buvo grįžusi į Dangaus karalystę, ir Danielio neryžtingumas prieštaravo viskam, kuo ji tikėjo. Gabei žingsniuojant aplink laužą, didžiulių plunksnuotų baltų jos sparnų galiukai vilkosi iš paskos sniegu.

– Juk pati sušaukei šį susirinkimą, – priminė jai žemas balsas. – O dabar nori viską mesti? – kalbėjo Rolandas, įsitaisęs ant trumpo juodo rąsto už kelių pėdų priešais akmenį, už kurio gūžėsi Danielis. Rolando plaukai buvo ilgi ir susivėlę. Tamsus jo profilis ir juodai auksiniai marmuro rašto sparnai neryškioje laužo šviesoje žėrėjo lyg žarijos.

Viskas buvo taip pat, kaip Danielis prisiminė.

– Susirinkimą sušaukiau dėl jų, – Gabė stabtelėjo ir pamojo sparnu, rodydama į du angelus, sėdinčius greta, kitoje laužo pusėje nei Rolandas.

Grakštūs vaivorykštės spalvomis mirguliuojantys Arianos sparnai nekrutėjo, tik kilo aukštai jai virš pečių. Bespalvėje naktyje jie skleidė beveik fosforinę šviesą, bet visa kita, pradedant jos juodais trumpai kirptais plaukais ir baigiant blyškiomis, suspaustomis lūpomis, atrodė skausmingai liūdnai bei rimtai.