Лорен Кейт - Aistringieji

Ji ne šiaip sau atkeliavo čia, į teatrą. Siela ją pasikvietė. Kodėl?

Braudamasi pro minią Liusė stūmėsi palei amfiteatro šoną, kol galėjo matyti sceną. Medinės lentos buvo uždengtos storu kanapiniu audiniu, kuris atrodė panašus į šiurkščią žolę. Dvi natūralaus dydžio patrankos lyg sargybiniai stovėjo abipus pakylos, o galinę sieną juosė į vazonus susodinti apelsinmedžiai. Netoli nuo Liusės į užuolaidomis dengtą erdvę kilo išklerusios kopėčios, ten buvo persirengimo kambarys – ji prisiminė iš aktorystės pamokų, kurias lankė kartu su Kele – ten aktoriai persirengdavo ir pasiruošdavo žengti į sceną.

– Palauk! – šūktelėjo Bilas, kai skubiai puolė prie kopėčių.

Už užuolaidos esantis kambariukas atrodė mažutis, užgrūstas ir menkai apšviestas. Liusė praėjo pro rankraščių krūvas ir atviras kostiumų spintas, pro didžiulę išverstakę liūto kaukę ir eiles auksinių ir aksominių apsiaustų. Tada ji sustingo – pamatė pusiau persirengusius aktorius – vaikinus prasegiotais drabužiais, vyrus, varstančius rudus odinius batus. Laimei, visi užsiėmę: pudravosi veidus ir įnirtingai kartojosi žodžius ir kambarėlyje vis nuaidėdavo kokia nors pjesės ištrauka.

Kol dar niekas nespėjo pakelti akių ir pažvelgti į Liusę, Bilas priskrido jai prie šono ir įstūmė ją į spintą. Drabužiai ją išsyk uždengė.

– Ką darai? – suglumo mergina.

– Noriu priminti, kad tu esi aktorius – tais laikais teatre moterys nevaidino , – susiraukęs dėstė Bilas. – Tu čia ne kaip moteris. Tavęs tai nesustabdė. Tavo praeito gyvenimo Liusė smarkiai rizikavo, kad gautų vaidmenį pjesėje „Viskas tiesa“.

– „Viskas tiesa“? – pakartojo Liusė. Ji tikėjosi, jog bent jau pavadinimas pasirodys žinomas. Deja. Ji dirstelėjo iš spintos į kambarį.

– Tau ši pjesė žinoma kaip „Henrikas VIII“, – paaiškino Bilas už apykaklės traukdamas ją atgal. – Bet atkreipk dėmesį – gal norėtum atspėti, kodėl tavo praeities Liusė ryžosi meluoti ir apsimetinėti, kad gautų vaidmenį?..

– Danielis.

Jis ką tik įėjo į persirengimo kambarį. Durys į kiemą jam už nugaros liko atviros, saulė švietė į nugarą. Danielis įžengė vienas, skaitydamas rankraštį, vargu ar pastebėdamas kitus aktorius aplinkui. Jis atrodė kitaip nei kuriame nors kitame gyvenime. Šviesūs plaukai buvo ilgi, truputį banguoti, ant sprando suimti į kasytę. Vaikinas buvo dailiai pakirpta barzdele, truputį tamsesne nei jam ant galvos augantys plaukai.

Liusė siaubingai užsimanė paliesti jį. Paglostyti veidą, perbraukti pirštais plaukus ir sprandą – pajusti rankomis jį visą. Pro prasegiotus baltus Danielio marškinius buvo matyti ryškūs krūtinės raumenys. Apsmukusios juodos kelnės buvo sukištos į juodus iki kelių batus.

Vaikinui priėjus arčiau, Liusės širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Minios triukšmas žemiau scenos tarsi nutolo. Net sudžiūvusio prakaito dvokas, sklindantis nuo spintoje sukabintų kostiumų, ir tas pranyko. Liko tik jos alsavimo garsas ir vis artėjantys Danielio žingsniai. Liusė žengė iš spintos.

Išvydus merginą, Danielio pilkos kaip lietaus debesys akys sušvito violetu. Iš nuostabos jis šyptelėjo.

Ilgiau Liusė nebegalėjo tverti. Ji pasileido prie vaikino, pamiršusi Bilą, pamiršusi aktorius, pamiršusi savo praeities Liusę – merginą, esančią už kelių žingsnių – tą, kuriai iš tiesų priklausė Danielis. Pamiršo viską, taip reikėjo pulti jam į glėbį.

Vaikinas švelniai perbraukęs rankomis jai per liemenį skubiai nusivedė ją į kitą griozdiškos spintos pusę, kur jiedu buvo pasislėpę nuo kitų aktorių. Liusės rankos rado vaikino kaklą. Užplūdo šilumos banga. Užsimerkusi juto, kaip jo lūpos suranda josios, nutupia lengvai kaip plunksnelė – beveik per lengvai. Laukė, kol pajus jo bučinių alkį. Laukė. Ir dar laukė.

Liusė pasistiebė aukščiau, išrietė kaklą, kad Danielis galėtų pabučiuoti stipriau, giliau. Taip norėjo to bučinio, kad prisimintų, kodėl leidosi į šią kelionę, užsimirštų praeityje, pamatytų save nuolat mirštančią, ir tik dėl jo, kad jiedu galėtų būti kartu. Dėl meilės.

Vėl prisilietusi vaikino, prisiminė Versalį. Norėjo padėkoti, kad išgelbėjo ją nuo vedybų su karaliumi. Ir maldauti, kad niekada daugiau nesusižeistų, kaip pasielgė Tibete. Norėjo paklausti, ką sapnavo, kai ištisas dienas miegojo po jos mirties Prūsijoje. Norėjo išgirsti, ką jis pasakė Liuškai prieš pat jos mirtį tą siaubingą naktį Maskvoje. Norėjo išlieti savo meilę, pratrūkti raudoti, kad Danielis sužinotų, jog kiekvieno gyvenimo kiekvieną sekundę, kurią ji nugyveno, ilgėjosi jo visa širdimi.

Tačiau su šiuo Danieliu nebuvo kaip bendrauti tokiu būdu. Šiam Danieliui dar nieko panašaus nebuvo nutikę. Be to, jis manė, kad ji – Liusinda iš jo laikų, mergina, kuri nieko nežino apie dalykus, kuriuos Liusė jau patyrė. Nebuvo žodžių ką nors jam nusakyti.

Bučinys liko vienintelis kelias parodyti vaikinui, ką ji suprato.

Tačiau Danielis nebučiavo jos taip, kaip ji troško. Kuo labiau Liusė glaudėsi prie jo, tuo labiau jis slinkosi tolyn.

Galop vaikinas visiškai atšlijo nuo jos. Laikė ją už rankų, lyg visa kita būtų buvę pavojinga.

– Ledi, – priversdamas Liusę sudrebėti, jis pabučiavo jos pirštų galiukus. – Ar būčiau per drąsus pastebėdamas, jog jūsų meilė verčia jus elgtis lyg būtumėte prastai išauklėta?

– Prastai išauklėta? – Liusė paraudo.

Danielis vėl ją apkabino, priglaudė lėtai, kiek nervingai.

– Geroji Liusinda, neturėtumėte būti šioje vietoje ir dar taip apsirengusi, – jis nužvelgė jos suknelę. – Ir kokie čia drabužiai? Kur jūsų kostiumas? – ištiesęs rankas į spintą ėmė sklaidyti drabužių pakabas.

Paskui Danielis ėmė skubiai varstytis batus, numetė juos ant žemės – tie dusyk dusliai bumbtelėjo. Liusė stengėsi nežiopsoti, kai vaikinas nusismaukė kelnes. Liko tik su pilkomis trumpikėmis, kurios vaizduotei paliko labai maža erdvės.

Liusės skruostai užsiliepsnojo, nes Danielis jau mitriai segiojosi baltus marškinius. Nuplėšė juos nuo kūno – krūtinė pasimatė visu grožiu. Liusė trūkčiojamai atsiduso. Trūko tik vienintelio dalyko – išskleistų sparnų. Danielis buvo toks nepriekaištingai gražus, ir atrodė, kad nė nenutuokia, kokį poveikį daro merginai stovėdamas ten vien su apatiniais.

Vėduodamasi Liusė rijo seiles.

– Ar čia karšta?

– Renkis šiuos, kol man pavyks prigriebti tavo kostiumą, – tarė mesdamas drabužius merginai. – Paskubėk, kol niekas nepamatė tavęs, – nubėgęs prie spintos kampe ėmė naršyti, ištraukė sodrios žalios ir aukso spalvos apdarą, dar vienerius baltus marškinius ir patrumpintas žalias kelnes. Skubiai apsirengė naujuoju kostiumu – Liusė spėjo, jog savo, o ji pasiėmė išmėtytus kasdienius Danielio drabužius.

Liusė prisiminė, kad prireikė pusvalandžio, kol tarnaitė Versalyje ją įspraudė į suknelę. Juostelės, raišteliai, kaspinėliai įvairiausiose intymiose vietose. Jokiu būdu nepavyks bent kiek oriau išsinerti iš tos suknios.

– Na... man pakeitė kostiumą, – Liusė glamžė juodą sijono audinį. – Pamaniau, kad mano personažas atrodys visai mielai.

Ji išgirdo už nugaros žingsnius, tačiau nespėjus atsisukti Danielio ranka įsitraukė ją gilyn į spintą, greta jo. Spintoje buvo ankšta ir tamsu, bet taip nuostabu būti šalia Danielio. Jis truktelėjo, uždarė duris ir atsistojo priešais Liusę – apsirengęs žaliai geltonu apdaru atrodė lyg tikras karalius.

Danielis kilstelėjo antakį.