Лорен Кейт - Aistringieji

Danielis nematė po vienutę šmirinėjančių žiurkių, tačiau juto slidžius jų kūnus, besirangančius po supelijusius šiaudus jam po kojomis. Juto, kaip nelygūs jų dantys kimba į batų odą. Nuo žiurkių išmatų smarvės vos begalėjo kvėpuoti. Spyrė koja, ir nuaidėjo cypimas. Paskui pasikišo kojas po savimi, sėdėjo remdamasis tik šlaunimis.

– Vėluoji.

Šalia sududenęs balsas privertė pašokti. Visai neapdairiai manė, kad kameroje jis vienas. Tai buvo šiurkštus, kimus švogždimas, bet atrodė keistai pažįstamas.

Paskui sudžeržgė, lyg metalas trintųsi į akmenį. Danielis sustingo, kai iš tamsos atsiskyręs juodesnis šešėlis palinko į priekį. Siluetas pajudėjo į blyškiai apšviestą vietą po langu, kur bent jau buvo galima truputį įžiūrėti veido bruožus.

Tai jo paties veidas.

Buvo užmiršęs šią kamerą, šią bausmę. Tai štai kur jis atsidūrė.

Kažkuria prasme Danielis ankstesniame gyvenime atrodė taip pat kaip ir dabar – ta pati nosis ir burna, toks pat atstumas tarp tokių pačių pilkų akių. Plaukai nevalyvesni, sustingę nuo purvo, tačiau tokie pat šviesiai geltoni kaip ir dabar. Ir vis dėlto kalinys Danielis atrodė visiškai kitoks. Veidas išblyškęs tarsi vaiduoklio, kakta pajuodusi nuo purvo. Kūnas išsekęs, oda išpilta prakaito lašais.

Štai ką jam padarė tai, kad Liusės nebėra. Taip, jis kaip tikras kalinys buvo grandine prikaustytas prie metalinio rutulio, bet tikroji bausmė buvo jo kaltės jausmas.

Dabar viską prisiminė. Prisiminė, kaip apsilankė jo ateities „aš“, kaip sujaudino kartėlio kupinas pokalbis. Paryžius. Bastilija. Jį ten uždarė Burbono hercogo sargyba, kai Liza dingo iš rūmų. Danielio gyvenime yra buvę ir kitų kalėjimų, dar žiauresnių gyvenimo sąlygų ir prastesnio maisto, tačiau jo paties beatodairiškas negailestingumas sau tuos metus Bastilijoje pavertė vienu sunkiausių kada nors tekusių išbandymų.

Kai kada, bet ne visada, jam teko patirti neteisybę ir būti apkaltintam dėl jos žmogžudystės. Bet...

Jei Danielis jau buvo čia, uždarytas Bastilijoje, tai reiškė, kad Liza jau mirusi. Tad Liusė čia jau lankėsi... ir dingo.

Jo praeito gyvenimo „aš“ teisus. Pavėlavo.

– Palauk, – tarė Danielis kaliniui tamsoje, eidamas arčiau, bet ne tiek, kad rizikuotų prisiliesti. – Kaip sužinojai, kad aš sugrįšiu?

Metalinio kamuolio džeržgimas į akmenį reiškė, kad praeities Danielis atsirėmė į sieną.

– Tu ne vienintelis, grįžęs čia ieškoti jos.

Danielio sparnai degė, lyg ugnimi lyžčiojo mentes.

– Kemas.

– Ne, ne Kemas, – atšovė kalinys. – Du vaikai.

– Šelbė? – dabar jau Danielis trenkė kumščiu per akmenines grindis. – Ir tas kitas... Mailsas. Tu rimtai, nejuokauji? Tie nefilimai? Jie buvo čia?

– Manau, prieš kokį mėnesį, – praeities Danielis parodė sieną sau už nugaros, kur buvo įbrėžti keli nelygūs ženklai. – Bandžiau sekti laiką, bet žinai, kaip būna. Laikas bėga keistai. Pasprunka, išsprūsta.

– Prisimenu, – sudrebėjo Danielis. – Bet nefilimai... Kalbėjai su jais? – jis rausėsi atmintyje, ir iškilo keli šio įkalinimo vaizdai – mergaitė ir berniukas. Visada manė, kad jie – vaiduokliai, pasirodę iš sielvarto, tik iliuzijos, aplankiusios jį, kai Liusė dingo, ir jis vėl liko vienas.

– Trumpai, – pavargęs kalinio balsas skambėjo lyg iš tolo. – Manimi jie nelabai domėjosi.

– Gerai.

– Kai tik sužinojo, jog Liusė mirusi, kuo skubiausiai išsinešdino, – pilkos praeities Danielio akys žvelgė keistai įdėmiai. – Tą mudu galime suprasti.

– Kur jie iškeliavo?

– Nežinau, – kalinys išspaudė šypseną – per didelę jo liesam veidui. – Nemanau, kad ir patys žinojo. Tau reikėjo matyti, kaip ilgai jie krapštėsi, kol atidarė Pranešėją. Atrodė lyg du netikę kvaileliai.

Danielis vos nesusijuokė.

– Nejuokinga, – tarė praeities „aš“. – Jie rūpinosi Liuse.

Bet Danielis nejuto jokio palankumo nefilimams.

– Jie kelia visiems mums grėsmę. Gali sunaikinti... – jis net užsimerkė. – Patys nesuvokia, ką daro.

– Kodėl negali jos sugauti, Danieli? – sausai nusijuokė kalinys. – Juk matome vienas kitą tūkstančius metų – tu vis gaudai ją. Ir niekada nepagauni.

– Aš... aš nežinau, – žodžiai strigo Danieliui gerklėje, o pro juos veržėsi rauda. Drebėdamas užgniaužė ašaras. – Negaliu jos pasiekti. Kažkaip vis atvykstu vos akimirksniu per vėlai, lyg kažkas slapta trukdytų man ją susitikti.

– Tavo Pranešėjai visad nuneš tave ten, kur privalai būti.

– Turiu būti su ja.

– Galbūt jie geriau už tave žino, kur turi būti.

– Ką?

– Gal jos nereikėtų stabdyti, – kalinys abejingai subarškino grandine. – Gal tai, kad ji gali keliauti, reiškia, jog kažkas iš esmės pasikeitė. Gal negali sugauti Liusės, kol ji vėl visko nepakreips tikruoju keliu.

– Bet... – Danielis nežinojo, ką pasakyti. Krūtinę purtė rauda, iš gėdos ir liūdesio spaudė širdį. – Jai reikia manęs. Kiekviena sekundė – prarasta amžinybė. Jei ji žengs neteisingą žingsnį, viskas bus prarasta. Ji gali pakeisti praeitį ir... dingti amžiams.

– Bet juk tokia ir yra rizika, tiesa? Dėl menkiausios vilties rizikuoji viskuo, – jo praeities „aš“ ištiesė ranką, vos nelietė vaikino. Abu norėjo pajusti ryšį. Paskutinę akimirką Danielis atšoko.

Danielis iš praeities atsiduso.

– O jei tai tu? Gal tu esi tas, kuris turi pakeisti praeitį? Gal negalėsi sugauti jos, kol neperrašysi istorijos taip, kad laike atsirastų spraga?

– Neįmanoma, – suprunkštė Danielis. – Pažiūrėk į mane. Pažvelk į save. Be jos mes pasmerkti. Kai šalia nėra Liusindos – mes niekas. Nėra jokios priežasties, kodėl mano siela galėtų nenorėti rasti jos kuo greičiau.

Danielis norėjo dingti kuo toliau. Bet kažkas nedavė jam ramybės.

– Kodėl tu nepasisiūlei eiti kartu? – galop paklausė. – Žinoma, atsisakyčiau, bet kai kurie kiti, kai susitikdavau su savimi praeityje, norėdavo prisidėti. Kodėl tu nenori?

Kalinio koja lipo žiurkė, stabtelėdavo apuostyti kruvinų grandinių aplink kulkšnis.

– Kartą jau buvau pabėgęs, – lėtai nutęsė. – Prisimeni?

– Taip, – tarė Danielis. – Tada, seniai, kai tu... kai mudu pabėgome. Lėkėme tiesiai į Savoją. Jis pažvelgė į lauką, kur šviesa žadėjo netikrą viltį. – Kodėl ten vykome? Juk turėjome žinoti, kad pateksime tiesiai į spąstus.

Kalinys atsilošė ir subarškino grandinėmis.

– Neturėjome kito pasirinkimo. Ta vieta arčiausiai jos, – švokšdamas atsikvėpė jis. – Taip sunku, kai ji tai šen, tai ten. Negaliu nieko daryti. Buvau patenkintas, kai hercogas nujautė, kad pabėgsiu, ir suprato, kur slėpsiuosi. Jis laukė Savojoje, laukė su savo vyrais prie mano šeimininko pietų stalo. Laukė, kad partemptų mane atgal.

Danielis prisiminė.

– Bausmė atrodė visai pelnyta.

– Danieli, – nelaimingas kalinio veidas atrodė lyg būtų gavęs elektros šoką. Vėl atgijo, bent jau akys. Jos švytėjo violetu. – Manau, kad sugalvojau, – žodžiai skubiai veržėsi jam iš burnos. – Pasimokyk iš hercogo.

Danielis apsilaižė lūpas.

– Nesupratau?

– Sakai, kad visus tuos gyvenimus sekioji paskui Liusę. Daryk, kaip hercogas padarė mums. Nuspėk jos veiksmus. Nebandyk sugauti. Būk ten pirmas. Patykok.

– Bet nežinau, kur ją nuneš Pranešėjas.

– Aišku, kad žinai, – laikėsi savo jo praeities „aš“. – Turėtum saugoti prisiminimus, bent jau blankius, apie tai, kur ji nukeliaus. Gal ne kiekvieną žingsnį, bet galop viskas turi baigtis ten, kur ir prasidėjo.